Šis straipsnių apie Labanoro girią ciklas buvo skelbtas žurnale „Miškai“

PELĖDOS IR APUOKAI

       Saulei pasislėpus už išlakių pušų viršūnių, rimstant tolimam plentų gaudesiui, merkiantis langams tarpumiškių kaimeliuose, į Girią pamažu atsėlina sutemos. Ar tai reiškia, kad gyvenimas Girioje sustoja, aprimsta? Ne. Jis tik tampa paslaptingesnis, gūdesnis, gal ir žiauresnis. Temstant medžioklei pakyla daugelis plėšrūnų. Ir pelėdos –  vieni iš jų.

Iš senų laikų atklydęs pelėdų įvaizdis ir net pats vardas apibūdina jas kaip uolias pelių medžiotojas, aruodų ir išminties saugotojas. Tikrovė gerokai sudėtingesnė. Pelėdos – bene plėšriausi, bebaimiai, virtuoziški medžiotojai visoje paukščių giminėje. Medžioja jos ne tik peles , bet ir gerokai stambesnius žvėris ir paukščius. Aprašyti atvejai, kai uralinės pelėdos puolė kurtinius, garnius. Didieji apuokai sugebėjo sudoroti netgi lapes ir stirnas. Šie drąsūs paukščiai gindami lizdą nedvejodami puola ir žmogų, ir net mešką. Puola ne gąsdindami ar įspėdami, o taip, kad jų naguose gali likti priešo akis ar dalis skalpo…

Didysis apuokas

Didysis apuokas sveria 2 – 4 kilogramus, sparnų mostas gali siekti iki dviejų metrų. Pagrindinis maistas pelės, jerubės, varnos, kiškiai. Gali medžioti ir kitas pelėdas, plėšriuosius paukščius, šikšnosparnius ir netgi žuvis. Peri apleistuose kitų paukščių lizduose arba ant žemės.

Šis galingas paukštis mums pirmiausiai asocijuojasi su didžiosiomis giriomis ar Nemuno delta. Kitose šalyse ne naujiena apuoką sutikti ir didmiesčių centruose. Ten jie peri ant stogų atbrailų ir net balkonuose, gėlių vazonuose. Kuo minta miesto apuokas? Jų grobiu tampa balandžiai, varnos, žiurkės, gal ir benamės katės.

Tikrų duomenų apie Labanoro girios apuokus šiuo metu nėra. Kadais buvo rasta apuoko plunksnų, yra tikrai tinkamų jiems veistis vietų. Vykdant apuokų populiacijos atkūrimo programą keturi paukščiai čia buvo išleisti. Panašu, kad jie pasekė užsieniečių apuokų pavyzdžiu ir iš girios spruko į priemiesčius – užauginti nelaisvėje jie jau pažinojo žmogų ir suprato, jog  gyvenimas žmonių kaimynystėje lengvesnis.

Uralinė pelėda

Dar viena pelėdų pasaulio retenybė. Sveria apie kilogramą, sparnų mostas siekia apie1,2 metro, tačiau dėl gausių plunksnų, ilgokos uodegos atrodo gerokai didesnė. Nuo naminės pelėdos skiriasi geltonu snapu, nešakotais tamsiais krūtinės plunksnų dryžiais. Skiriasi ir gyvenimo būdas. Uralinė pelėda aktyvi ne tik naktį. Ji dažnai medžioja ir ryte, saulei patekėjus ar apniukusią, ūkanotą dieną. Kaip ir daugumas pelėdų, minta pelėmis, paukščiais, sugauna kiškių jauniklius ar kitus smulkius žinduolius.

Lietuvoje peri vos kelios dešimtys uralinių pelėdų. Daugiausia jų Biržų girioje. Džiugu, kad Labanoro giria irgi gali pasigirti savo uralinėmis pelėdomis. Pirmą kartą ant šakos snaudžiančią uralinę pelėdą čia stebėjau 2008 metų pavasarį. Po to bent tris kartus jas teko surasti perinčias plėšriųjų paukščių lizduose. Girioje iškabinome nemažai inkilų, skirtų šioms pelėdoms. Kol kas juose apsigyvena tik voverės ir širšuolai. Ir tai nestebina. Pelėdų yra tikrai mažai, tad kiekvienas jų perėjimas – vos ne ornitologų pasaulio sensacija.

Naminė pelėda

Vos smulkesnė uralinės pelėdos sesuo. Jos tikrai gan panašios, bet naminė pelėda daug dažnesnė, gal net įprasta parkų, dvarviečių, gūdžių miškų gyventoja. Tai ir yra ta plačiai dainose, patarlėse, pasakose minima pelėda. Tik naminė, uralinė ir liepsnotoji pelėdos yra juodaakės – turi tamsios durpių spalvos akis. Kitų pelėdų akys ryškiai geltonos, apuokų – oranžinės. Nežiūrint panašumo ir giminystės, naminė ir uralinė pelėdos konkuruoja dėl maisto, kartais kovoja dėl inkilų. Be abejo, laimi didesnė uralinė pelėda. Naminei pelėdai pakaktų  inkilų su 13 cm skersmens landa, tuo tarpu uralinei gaminami inkilai su pusiau atvira priekine sienele. Pakabinus arčiau vandens telkinių, tokie inkilai tinka ir dančiasnapiams, klykuolėms.

Visų pelėdų jaunikliai lizdus, uoksus palieka dar nemokėdami skraidyti. Jie keliauja žeme, kabindamiesi nagais, snapu ir sparnais, vikriai laipioja į stuobrius, išvartas ir medžius. Tapti tikru medžiotoju nelengva. Tėvai klajojančius pelėdžiukus maitina dar mėnesį ar ilgiau.

Labanoro girioje naminių pelėdų negausu. Nederlinguose smėlynuose augantys pušynai ne pati geriausia vieta pelėms veistis ir pelėdoms gyventi.

Lututė

Šios nedidukės pelėdos atvaizdas galėtų būti Labanoro giros vizitinėje kortelėje. Šiuo metu tai dažniausiai girdima Girios pelėda. Vasario antroje pusėje, kovo, balandžio, kartais net gegužės mėnesiais, giedromis ramiomis naktimis lututės su nedidelėmis pertraukomis dudena visą naktį. Tai gimtojoje girioje žiemoję patinėliai šaukia iš svetur sugrįžtančias pateles. Šios gi, migrantės, klajoklės, į Lietuvą sugrįžta ne kasmet vienodai gausiai. Net vidutiniškais metais tūkstantyje hektarų miško dūduoja bent pora lutučių. Palankiais metais jų būna ir daugiau. Keista, bet lututė visai nesibaido ir grynų, nederlingų pušynų, nors mieliau renkasi mišrius eglių – pušų medynus. Pagrindinę grobio dalį sudaro peliniai graužikai.

Dažniausiai peri juodųjų meletų iškaltuose uoksuose. Tinka ir inkilai su 9 -10 cm landa. Perint uoksuose, mažiausi pelėdžiukai dažnai žūna dėl vietos stokos: jie būna sutrypiami, vėliau gal ir suvalgomi. Erdvesniuose inkiluose galėtų sėkmingai užaugti visi jaunikliai.

Lututė – viena iš jaukiausių pelėdų. Žmogaus ji tiesiog nelaiko priešu. Kartais dienos metu prisileidžia per ištiestos rankos atstumą. Visgi lututė, skirtingai nuo kai kurių kitų pelėdų, yra išimtinai naktinis paukštis, tad pamatyti ją sunku. Dažniausiai aptinkami jauni pelėdžiukai, kurie  dienas leidžia spoksodami į pasaulį iš uokso landos.

Žvirblinė pelėda

Nedidukė, vos varnėno dydžio, sverianti apie 60 gramų retai pastebima tik todėl, kad iš toliau neišsiskiria iš kitų smulkių paukštelių masės. Visgi tai pelėda! Aršumu, kovingumu nė kiek neatsilieka nuo žymiai didesnių giminaičių. Nesunkiai sudoroja gerokai už save didesnius paukščius, pavyzdžiui genius ar strazdus. Žiemą lesyklose, žvėrių šėryklose gaudo žvirblius ir startas. Uoksuose mėgsta įrengti sandėlius, kuriuose žiemą lyg šaldytuve saugo pelių, paukštelių ar kitokio grobio atsargas. Gan įprastas žvirblinių pelėdų maistas – zylės. Šie paukšteliai ypač nekenčia mažosios plėšrūnės ir ją pamatę bando vyti šalin. Pelėda toliau ramiai tupi, lyg kilęs šurmulys jos visai nedomintų. Tereikia kokiai drąsesnei zylutei prilįsti kiek per arti, ir ji tampa žvirblinės pelėdos pietumis. Medžioja ir dienomis, kartais aplinką stebi tupėdama ant elektros laidų, tada ji lengviausiai pastebima. Žiemą dažnai laikosi kaimuose, gyvenvietėse, nes čia gausiau graužikų ir smulkių paukštelių. Žmogaus nebijo, gali prisileisti per 3-5 žingsnius. Nuskrisdama mėgsta išskėstais nagais pranerti virš pat galvos: suprask, kas čia šeimininkas. Pabandžius pašvilpauti pelėdos balsu, ją paerzinti, gali tais nagais ir užvažiuoti. Va tau ir žvirblinė…

Sparčiai plintanti rūšis. Labanoro girioje matoma ir girdima gan dažnai. Žvirblinės pelėdos balsas – gan tylus švilpčiojimas, paprastai girdimas tuoj po saulės laidos arba auštant.

Specialiai žvirblinei pelėdai inkilų gaminti neverta. Jai puikiai tinka genių iškaltos drevės, kurių miškuose tikrai netrūksta. Tinka ir varnėnams skirti inkilai.

Kitos pelėdos

Lietuvoje galima sutikti trylikos rūšių pelėdų ir apuokų. Tiek pat rūšių gyvena ir visoje Europoje.  Dauguma jų pakankamai retos, įrašytos į raudonąją knygą. Laukuose, pelkėse retkarčiais užtinkama balinė pelėda. Mažuose laukų miškeliuose, geležinkelių apsauginėse juostose, senuose varnų, šarkų lizduose  gan gausiai peri mažieji apuokai. Tai gausiausia pelėdų rūšis Lietuvoje. Tuo tarpu laplandinės, liepsnotosios, baltosios, raibosios pelėdos, pelėdikės, apuokėlio sutikimo tikimybė artima nuliui.

Vištiniai paukščiai

            Žodis višta dažnai turi neigiamą atspalvį, tačiau kalbant apie šio būrio paukščius , emocijos beregint pasikeičia. Juk kalbame apie laisvus, laukinius paukščius. Dauguma jų  išskirtinės išvaizdos, spalvingi, garsūs tuoktuvių ritualais. Šie paukščiai visad buvo geidžiamas medžioklio laimikis. Gaila, bet dabar beveik visi jie įrašyti į raudonąją knygą.

Gamta jau bunda po žiemos miego. Pasipūtę kurtiniai sparnais raižo sniegą, giedrais rytais jau aidi tetervinų burbuliavimas. Susipažinkime su šiais paukščiais iš arčiau.

Žvyrė (baltasis tetervinas, poparza)

Žvyrės – tundros gyventojos. Pasaulyje jos plačiai paplitę, daugelyje šalių įprastiniai, medžiojamieji paukščiai. Žvyrės akivaizdžiai prisitaikiusios išgyventi atšiauriomis šiaurės sąlygomis. Prisitaikydamos prie aplinkos jos šeriasi net keturis kartus. Žiemą tampa visiškai baltos. Kojos gausiai apaugę plunksnomis, tad paliekami pėdsakai atrodo neproporcingai dideli. Lietuva – pietinis žvyrių paplitimo arealo pakraštys. Prieš šimtmetį šie paukščiai pas mus buvo pakankamai gausūs, gyveno daugelyje didesnių aukštapelkių. Vėliau palaipsniui ėmė nykti.  Jau 1957metais, anot Tado Ivanausko, Lietuvoje buvo tik anuomet gausios populiacijos likučiai. Aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje žvyrės mūsų šalyje tapo visiška retenybe. Šiuo metu reikėtų laikyti, kad šie paukščiai Lietuvoje išnykę. Retkarčiais dar matomos žvyrės greičiausiai tėra migrantės iš šiauresnių kraštų. Dėl žvyrių išnykimo nereikėtų kaltinti medžiotojų ar miškininkų. Atokiose aukštapelkėse ūkinė veikla nebuvo vykdoma. Pakito vienintelė sąlyga – klimatas. Jam atšilus paukščiai pasitraukė šiauriau. Juk tikrai nesaugu baltaplunksniui paukščiui besniegę žiemą. Paskutinį sykį žvyrių pėdsakų Labanoro girioje esu radęs 2005 metais. Dar penketu metų anksčiau, kolega Januliškio girininkas Kęstutis Grašys yra matęs ir porą paukščių.

Tetervinas

Nors nepatyrusių stebėtojų dažnai painiojamas su kurtiniu, tetervinas yra gan žinomas, kiekvienam girdėtas paukštis. Tetervinai nėra nei laukų, nei gūdžių miškų gyventojai. Jie renkasi tarpinį variantą: pamiškes, krūmynus, retmes, aikšteles, kirtavietes, aukštapelkes. Intensyviai ūkininkaujant, sodinant tankius miškus, apželdant aikštes, tetervinams belieka raistai ir kirtavietės. Ir to jiems visiškai pakaktų. Maistui jie tikrai neišrankūs: beržų pumpurai, viržiai, uogos ir patys uogienojai pilnai tenkina tetervinų poreikius. Deja, gausėjant plėšrūnų, tetervinų skaičius nuolat mažėja. Ypač tai akivaizdu paskutiniais metais. Per paskutinį dešimtmetį jų populiacija susitraukė gal trigubai. Visus tetervinų priešus sunku ir beišvardinti. Juos medžioja lapės, kiaunės, šeškai.  Kiaušinius, jauniklius sušlemščia usūriniai šunys, barsukai, šernai. O kur dar sparnuotųjų plėšrūnų būrys: vištvanagiai, paukštvanagiai, ereliai rėksniai, lingės, pelėdos. Ką tik išsiritusius jauniklius sėkmingai pagauna krankliai, gervės, gandrai. Kaip nekeista, beveik visi sparnuoti tetervinų priešai irgi saugomi įstatymo, tad kovoti nebelieka su kuo…

Labanoro girioje tetervinų tikrai netrūko. Kovo antroje pusėje, balandį giria virdavo nuo tetervinų burbuliavimo. Ramiais rytais burbuliavimas girdimas ir už kilometro, tad Girioje buvo sunku rasti vietą, kur nesigirdėtų tetervinų. Dabar situacija gerokai pasikeitusi. Tiesa, didesnėse aukštapelkėse į tuokvietes dar susirenka po tris keturis paukščius, tačiau paprastai matomi ar girdimi tik pavieniai tetervinai.

Kurtinys

Artimas tetervino giminaitis, tačiau gerokai galingesnis ir egzotiškesnis. Jo paplitimas susijęs su pušynais, nes žiemą pagrindinis kurtinių maistas – pušų spygliai. Taigi, kurtinio nepriviliosi, nepalesinsi kruopomis ar saulėgrąžomis. Bado kurtiniai nejaučia – spyglių jiems visad pakanka. Vasarą šie paukščiai puola į mėlynynus, mat yra dideli šių uogų mėgėjai. Rudenį kurtiniai su pasigardžiavimu šlemščia pašalusius drebulių lapus. Šiems nukritus, paukščiai vėl grįžta prie spyglių. Kadangi jų maistas grubus, sunkiai virškinamas, kurtinių skrandžiuose visad gausu smulkių akmenukų, vadinamų gastrolitais,  – maistas permalamas akmeninėmis girnomis.

Atsargūs, galingi, iki 5 kilogramų svorio kurtiniai  nuo plėšrūnų apsigina lengviau. Suaugęs patinas net kiaunei sunkokai prieinamas grobis. Kas kita kiaušiniai, jaunikliai, perinčios patelės. Jų priešai tie patys, kaip ir tetervinų. Tiesa, kurtiniai turi dar vieną pragaištingą jų giminei įprotį. Populiacijoje visad atsiranda nevengiančių žmogaus paukščių . Jie skrenda į kaimus, vaikšto po kiemus ir elgiasi kaip vištos. Tai būdinga tiek patinams, tiek patelėms ir ne tik tuoktuvių periodu. Drąsių paukščių esu sutikęs ir kovo pradžioje, ir lapkritį.

Kurtinių tuoktuvės dar įspūdingesnės negu tetervinų. Kurtinio balsas negarsus, jį galima būtų lyginti su negarsiu medinių lazdelių ar ragų stuksenimu. Kas kita – kurtinių šokiai, plasnojimai sparnais, peštynės. Kaunantis kurtiniams nuo daužymosi sparnais skamba visas miškas, atrodo, jog raiste susikibo du briedžiai.

Kurtinių skaičius mūsų šalyje linkęs mažėti. Kelis kartus lietuviška populiacija buvo papildyta atvežtiniais paukščiais. Šiuo metu kurtinių veisimu ir išleidimu į laisvę užsiima Viešvilės rezervate įsikūręs kurtinių veislynas. Veislyno darbuotojai bando atstatyti sunykusią Karšuvos girios populiaciją. Labanoro giria nuo seno gali pasigirti viena didžiausių kurtinių populiacijų Lietuvoje.

Gargatūnas

Tokios paukščių rūšies lyg ir nėra. Tačiau apie šiuos retus ir paslaptingus paukščius nuolat kalbama medžiotojų ar gamtininkų bendruomenėse. Viena kita gargatūno nuotrauka pasirodo gamtos fotografų svetainėse. Gargatūnas – tetervino ir kurtinės mišrūnas. Kadangi tiek tetervinai, tiek kurtiniai jau gan reti, situacijos, kai paskutiniai tame miške paukščiai tokiu būdu pratęsia giminę, pasitaiko gan dažnai. Kaip ir kiti tarprūšiniai hibridai, gargatūnai toliau nesiveisia, tačiau gali aktyviai dalyvauti tiek tetervinų, tiek kurtinių tuoktuvėse. Ypač jie nepageidautini tetervinų tuokvietėse, nes būdami galingesni už tetervinus, juos tiesiog išvaiko. Gargatūnų balsas nepanašus nei į tetervinų, nei į kurtinių, jis primena neteptų ratų girgždėjimą. Labanoro girioje ir jos apylinkėse žinomi pavieniai gargatūnų pasirodymo atvejai.

Jerubė

Labai panašus į kurapką paukštis. Ją būtų galima vadinti miško kurapka, nes jerubė gyvena išskirtinai miške. Vengia net didesnių aikštelių, kirtaviečių. Jerubės su jaunikliais geriausiai jaučiasi po paparčių šakių lapija, kur jų negali įžvelgti joks sparnuotas priešas. Grynuose pušynuose kiek retesnės. Mėgsta tankius eglynėlius, lazdynų, kitų krūmų traką, skabo beržų ir kitų lapuočių pumpurus. Skirtingai nuo anksčiau aprašytų rūšių, jerubės dar gausiai gyvena mūsų miškuose ir išnykimo pavojus joms negresia. Vestuves jerubės kelia rudenį. Tada jos pasiskirsto poromis, užsiima teritorijas ir jas gina. Patinėlis jautriai reaguoja į balso pamėgdžiojimą ir prisistato pasiaiškinti, kas drįso įsibrauti į jo teritoriją. Tai gan jaukūs paukščiai. Perinti jerubė neskuba palikti lizdo, kartais net leidžiasi paimama į rankas. Birželio pirmą savaitę miškuose masiškai išsirita jerubių jaunikliai. Vos kelias dienas, nemokėdami skraidyti, nuo priešų jie slepiasi priglusdami žolėse. Jau po savaitės jerubiukai iš žolių kyla lyg maži malūnsparniukai – statmenai aukštyn ir tupia ant žemutinių eglės šakų. Ten jaučiasi saugūs ir prisileidžia žmogų labai arti.

Labanoro girioje jerubės –  įprasti, dažnai matomi paukščiai.

Fazanas, kurapka, putpelė

Šios trys paukščių rūšys nebūdingos miškams, tačiau gali būti sutinkamos jų pakraščiuose ar tarpumiškių laukuose, pievose, krūmynuose. Fazanai – introdukuota paukščių rūšis, auginama voljeruose ir išleidžiama į laisvę medžioklinei faunai gausinti. Daugumas išleistų paukščių sumedžiojami ar žūna nuo plėšrūnų. Jei neištinka labai šaltos ir sniegingos žiemos, likę fazanai sėkmingai peržiemoja, išsiveda vaikus, tačiau ženkliau neplinta. Labanoro girioje didesnių fazanų veislynų nėra, juos laiko pavieniai paukščių mėgėjai.

Kurapkos – pievų, laukų paukščiai, nors pasitaiko kuriozinių atvejų, kai sutinkamos ir miškų glūdumoje. Paskutiniais metais kurapkų gausa ženkliai sumažėjo. Priežastys tos pačios, kaip ir tetervinų nykimo – plėšrūnų gausa. Pievose perintys paukščiai nukenčia ankstyvo šienavimo metu. Išlikusius jauniklius išrankioja gandrai, krankliai, kirai. Labanoro girios tarpumiškėse, šalia kaimų dar galima sutikti vieną kitą kurapkų pulkelį.

Putpelės – dirbamų laukų, pievų paukščiai. Prieš porą dešimtmečių greta kiekvieno girios kaimelio tokių laukų dar buvo. Būtent nedideli, dažnai arkliais įdirbami laikai, putpelėms tiko, nors gausios jos tikrai nebuvo. Šiuo metu visa dirbama žemė prie girios kaimų užaugo pušelėmis, berželiais. Taigi ir putpelių jau nebegirdėti.  Šalies mastu putpelių populiacija nedidelė, bet pastovi, gal net nežymiai gausėjanti.

Girutiškio rezervatas – Labanoro girios širdis

Gūdūs miškai, neišbrendamos pelkės, tyri miško ežerėliai. Beveik pusantro tūkstančio hektarų teritorija be sodybų ir ženklesnių kelių. Kur tai? Kuri Lietuvos vietovė dar gali pasigirti tokia laukine, neliesta gamta? Be abejo, akys krypsta į didžiuosius šalies rezervatus. Girutiškio rezervatas tėra tik Labanoro regioninio parko dalis, tačiau gamtinėmis vertybėmis drąsiai gali lygiuotis su Čepkelių, Kamanų  ar Žuvinto rezervatais. Kartu su šiomis teritorijomis Girutiškis buvo įtrauktas į Ramsaro konvencijos saugomų teritorijų sąrašą. Girutiškio gamtinio rezervato steigimo tikslas – išsaugoti unikalų Aukštaitijoje termokarstinės kilmės Girutiškio pelkyną su Beržaloto raistu, gervių, erelių žuvininkų perėjimo vietas ir vieną didžiausių beržų keružių populiacijų Lietuvoje. Nors rezervatas gimė po Labanoro RP įsteigimo 1992 metais, šios teritorijos buvo saugomos ir anksčiau. Rezervato pagrindą sudarė nuo 1960 metų įsteigtas Baranavos botaninis – zoologinis draustinis bei 1974metais įsteigtas Beržaloto botaninis draustinis – spanguolynas. Rezervato teritorija neblogai ištirta – rezervatui parengtas gamtotvarkos projektas.

Rezervato ežerai

Girutiškio pelkynuose tyvuliuoja 15 ežerėlių. Didžiausias jų –  62 hektarų ploto Girutiškis. Gerokai mažesni Girutaitis, Gervežeris, Petrežeris, Verlinas, Juodinėlis ir dar bent devyni mažesni ežerėliai. Daugelyje ežerėlių vanduo neišpasakytai skaidrus. Ilgam įstrigo pirma pažintis su Verlinu. Per aukštapelkę nubridau iki pat ežero kranto. Žvilgtelėjau, žemyn ir nejučiom atšokau: prieš mane žiojėjo tuščia duobė… Reikėjo laiko susivokti, kad prie tam tikro apšvietimo vandens tiesiog nesimato. Kažkokia nereali situacija: matai dugną, žoles, dumblius, įkritusias šakas ir tik pačiame paviršiuje akis pagauna vieną kitą saulės blyksnį, žymintį vandens horizontą.

Draustinio statusas tarybiniais laikais neapsaugojo ežerų nuo intensyvios ūkinės veiklos. Girutiškio ir Girutaičio ežeruose apie 1964 metus buvo išnaikintos vietinės žuvys. Naudoti chemikalai, neleidžiantys į vandenį patekti orui, greičiausiai naftos produktai. Po vietinių žuvų išnaikinimo įveisti karpiai ir peledės. Karpių maistui įveistos saulažuvės.  Per kelis dešimtmečius ežeruose vėl atsirado vietinių žuvų rūšių. Iki šiol išliko pavieniai labai stambūs karpiai. Vietinių žuvų naikinimo vajų ištvėrė unguriai, kurie čia buvo veisti dar lenkų valdymo laikais. Toks žuvų amžius nestebina, žinant kad Švedijoje užfiksuotas ilgiausias europinio ungurio amžius – 155 metai.

Ežerų nejungia jokie upeliai. Rezervatas įsteigtas Peršokšnos ir Luknelės takoskyroje. Pavasarį susikaupęs tirpsmo vanduo išsaugomas ežeruose ir pelkėse iki vasaros karščių. Tik nedidelė jo dalis per polaidį lomomis, dubakloniais bei Paluknos upeliu nuteka į minėtas upes.

Girutiškio ežere įrengta automatinė hidrometeorologinė stotis. Apsilankę www.meteo.lt tinklalapyje visada galite pažiūrėti šio ežero vandens lygį ir jo temperatūrą.

 Augalija ir gyvūnija

Girutiškio rezervate vyrauja pušynai. Sausesnėse vietose, kalvelėse auga mėlyniniai, brukniniai pušynai. Rezervatas įsteigtas palyginus neseniai, tad daugumas pušynų vos viršija šimto metų ribą. Aukštapelkėse paplitę pelkiniai pušynai, vienur kitur siūbuoja nedideli beržynėliai. Derlingesniuose dirvožemiuose galima sutikti ir šimtamečių eglynų. Jų nėra daug. Vertingiausią rezervato dalį – virš 500 hektarų sudaro pelkės. Jos nėra vientisos. Didžiausia Aisputiškio pelkė užima 245 hektarus. Toliau seka Girutiškio, Gervežerio, Balinės aukštapelkės. Žemapelkių čia beveik nėra, jos tik fragmentiškai išlikę laguose (pelkių riboje su mišku), kur suteka kritulių vanduo tiek nuo iškilaus pelkės vidurio, tiek nuo sausų miškų kalvelių.  Nenuostabu, kad kalbant apie retuosius augalus pirmiausiai tenka prisiminti pelkių augmeniją. Čia auga keružis ir liekninis beržai, pelkinė laksva, liūninė  ir raistinė viksva, patvankinis pataisiukas, pelkinė uolaskėlė, šakotoji ratainytė, dvilapis purvuolis,  širdinė dviguonė, vienalapis gedutis, nariuotoji ilgalūpė,  pūkuotoji apuokė, bent keturios gegūnių rūšys. Anksčiau Girutiškio ežere buvo galima pamatyti ežerinę lobeliją. Šiuo metu ji auga tik už rezervato ribos esančiuose ežeruose – Ešeriniame, Salaityje, Kerotyje. Bevardžiame ežerėlyje auga paprastoji vandens lelija, Balinio ežere –mažažiedė lūgnė. Sausuose pušynuose retųjų rūšių gerokai mažiau. Tik keliose vietose sutinkami smiltyniniai gvazdikai bei vėjalandės šilagėlės.

Iš retųjų paukščių paminėtini vapsvaėdžiai, vištvanagiai, ereliai žuvininkai. Girutiškio rezervatas – viena iš paskutinių vietų Lietuvoje, kur buvo matytos žvyrės (1997 metais). Tikėtina, kad tai buvo iš Baltarusijos pelkių užklydę paukščiai. Prieš keletą metų rezervato teritorijoje buvo išleisti keturi didieji apuokai. Deja, jie čia neapsigyveno, nors apuokų buvimo žymių rezervate matyta ir anksčiau. Lututės, žvirblinės pelėdos čia neabejotinai peri. Pelkynuose gausu gervių. Dalis jų –  iki penkiolikos porų lieka perėti, kitos apsistoja tik migracijų metu. Girutiškio ežere kartais matomi juodakakliai narai, bet apie jų perėjimą duomenų nėra, nors kituose Labanoro girios ežeruose kelios poros juodakaklių narų peri. Pavasarį raistai aidi nuo tetervinų burbuliavimo. Pastaraisiais metais šių paukščių  gerokai sumažėję, didesnių pastovių tetervinų tuokviečių nėra. Kurtinių tuokviečių yra ne viena ir ne dvi. Šie paukščiai rezervate ir aplinkiniuose miškuose įprasti, nors ir nėra labai gausūs. Gyvi pasakojimai, jog tais laikais, kai kurtinių medžioklė dar būdavo leidžiama, vietiniai medžiotojai jų prisūdydavo statines. Rezervato aukštapelkėse peri kelios poros tikučių. Šie tilvikai Lietuvoje matomi labai dažnai, tačiau tai būna tik migrantai, perėti lieka vienetai.

Iš retųjų žinduolių rezervate sutinkami šermuonėlis, baltasis kiškis, ūdra, beržinė sicista, mažasis nakviša. Retkarčiais į rezervato teritoriją užsuka lūšis. Panašu, kad šie žvėrys po ilgesnės nebūties sugrįžo į Labanoro girią. Vilkai bei jų pėdsakai neretai matomi rezervate ir jo apylinkėse, palei Luknelės upelį. Tikėtina, kad viena vilkų šeima rezervate išsiveda jauniklius. Netoli rezervato prieš penketą metų matytos ir meškos pėdos. Šie gyvūnai vos ne kasmet užklysta į Rytų Lietuvą iš Latvijos ir Baltarusijos. Paprastai tai būna jauni, ieškantys naujų teritorijų, lokiai. Manau, anksčiau ar vėliau Labanoro arba Biržų girioje galime tikėtis „savų“ meškų.

Rezervatą prižiūri VĮ Švenčionėlių miškų urėdijos Antaliedės, Prūdiškės ir Januliškio girininkijos bei Labanoro regioninis parkas. Lankymasis rezervate be šių institucijų leidimo draudžiamas.

                                                                                     Apie girią

        Labanoro (Labanoro –Pabradės ) giria antra pagal dydį Lietuvoje. Užima apie 91000 ha plotą ir tęsiasi iš rytų į vakarus 35 km, iš šiaurės į pietus – 48 km. Pagrindinis girios masyvas yra Švenčionių rajone, tačiau giria nusidriekia į Molėtų, Utenos ir netgi Vilniaus rajonus. Girioje vyrauja pušynai. Čia daug ežerų, skaidrių ir smėlėtų upelių. Girios vandenys srūva į Žeimeną, tik vakariniu girios pakraščiu praeina Šventosios baseino riba. Ten savo vandenis plukdo Siesartis. Giria garsi ereliais žuvininkais, kurtiniais, lututėmis bei uralinėmis pelėdomis. Labanoro girios grybynai ne ką tenusileidžia garsiesiems dzūkų baravykynams. Miškininkams Labanoro pušys žinomos kaip, auginančios vertingiausią medieną, aukštos, išlakios, siauralajės. Taip jos prisitaikė atlaikyti sniegingą rytų Lietuvos žiemą.

Šiuo straipsniu pradedu publikacijų ciklą apie Labanoro girios gamtos vertybes: saugomas teritorijas, paukščius, žvėris, augalus, grybus.

Kiauneliškio rezervatas

Šis nedidukas rezervatas yra VĮ Švenčionėlių miškų urėdijoje Antaliedės girininkijoje. Tai nėra savarankiškas valstybinis rezervatas, jis tik Labanoro regioninio parko dalis. Labanoro RP – didžiausias iš Lietuvos regioninių parkų. Jis įkurtas 1992 metais. Jau pradiniame parko zonavimo variante išskirta Kiauneliškio rezervatinė apyrubė, kuri vėliau tapo rezervatu. Iš pradžių rezervatą sudarė aštuoni miško kvartalai maždaug po 25 ha, vėliau teritorija prasiplėtė iki dešimties kvartalų. Rezervato įsteigimo tikslas buvo išsaugoti senus banguoto reljefo  pušynus su kurtinių tuokvietėmis.  Tiesą sakant, ir tarybinių laikų žemėlapiuose ties Pabaltės bei Kiauneliškio sengirėmis puikavosi užrašas „Gamtinis rezervatas“. Tačiau apie jokį rezervato režimą nieks net nekalbėjo. Atvirkščiai, patyliukais buvo užsimenama jog tai medienos rezervas karo atvejui. Ir tai atrodė realu – pačios išlakiausios, drūtos ir siauralajės palei pat plentą augančios Labanoro pušys reikalui esant būtų labai lengvai pasiekiamos.  Praeito amžiaus septintame, aštuntame dešimtmetyje sengirė pradėta kirsti. Ji tiesiog perbrendo, mediena ėmė nebetekti vertės. Kirtimai pirmiausia palietė toliau nuo plento esančius medynus. Dėl biržių šliejimo šis procesas nebuvo spartus – truko dešimtmečiais. Sengirės branduolys, užimantis apie 150 hektarų (septynis miško kvartalus), taip ir liko nepaliestas kirvio iki Labanoro regioninio parko įkūrimo. Šios sengirės amžius šiuo metu svyruoja apie 180 metų. Likę trys rezervato kvartalai – pelkynai su ankančiais arba jau užakusiais ežerėliais. Dalis rezervato pušynų nusakinti. Akivaizdu, kad ir jie jau buvo ruošiami kirtimui. Priminsiu, kad tarybiniais laikais galiojo griežta tvarka, reikalaujanti 10-15 metų iki kirtimo sakinti visus pušynus. Tam buvo įsteigti miško chemijos ūkiai.

O pušys čia išties galingos. Jau 1968 metais šešios iš jų atrinktos ir paskelbtos gamtos paminklu. (Šešios Labanoro pušys). Kadangi aplinkinis pušynas jau buvo sakinamas, akivaizdu, kad tuometinis girininkas, negalėdamas sustabdyti kirtimo, desperatiškai bandė išsaugoti bent sengirės pavyzdį. Laimei, laikai pasikeitė, ir sengirė išliko.  2006 metais šioje sengirėje išmatuota ir aukščiausia Lietuvos pušis, iškėlusi dvi savo viršūnes į 44 metrų aukštį.  Tai apie 200 metų amžiaus 66 cm skersmens medis, pranokstantis Punios šile augančią Aukščiausią pušį bent 1,5 metro. Aplinkinis pušynas ne ką žemesnis, atskiri medžiai kelia savo viršūnes iki 41 ar 42 metrų.

Kaip skelbia rezervato steigimo tikslas, antras rezervato komponentas buvo kurtinių tuokvietės. Kurtiniai čia veisėsi nuo seno. Ypač juos traukė brandaus pušyno viduryje tyvuliuojanti aukštapelkė. Jos pakraščiuose ir vykdavo tuoktuvės. Tarybiniais laikais kurtiniai buvo medžiojami. Tiesa, medžioklės terminai buvo labai trumpi, medžioti tik patinai. Medžioklė nesutrukdė Kiauneliškio kurtiniams išlikti. 1998 metais jau įsteigtame rezervate dar grojo šeši patinai, skraidė kelios kurtinės. Deja, gamtoje nėra nieko pastovaus. Apie 2002 metus, senas, pražilusiu pakaušiu kurtinys, pagrindinis tuokvietės gročius, įsikūrė už rezervato ribos, kitapus plento. Paskui jį išskrido ir kurtinės. Likę antraeiliai patinai kurį laiką bandė išlaikyti savo teritorijas, bet neprisišaukdami patelių, pėstute iškeliavo pareikšti savo pretenzijų lyderiui. Tuoktuvės kelis metus vyko palei pat plentą. Ne kartą pasipūtę kurtiniai sparnais raižė asfaltą ir stabdė mašinas. Po kurio laiko tuokvietė nusistovėjo jau pietinėje plento pusėje – Pabaltės pušynuose. Čia ryto prieblandoje, anot vietinių miškininkų, kurtiniai leisdavosi lyg NATO naikintuvai. Žilas ir randuotas kurtinys savo pozicijas išlaikė maždaug iki 2008 metų. Jam žuvus tuokvietė iširo. Spėju, kad kiti grojantys patinai jau buvo tuokvietėje besilankančių patelių palikuonys, tad jos tiesiog išskrido ieškoti „šviežio kraujo“. Likę patinai dar metus bandė groti, bet nesulaukę damų, išlėkė į gretimas tuokvietes Antaliedės botaniniame – zoologiniame draustinyje bei Paalsuodės miške. Šios tuokvietės nutolę nuo rezervato tik 2-3 kilometrus.  Taip rezervate kurtinių nebeliko. Tačiau tuokvietės yra. Jas galėčiau lyginti su piktogramomis kompiuterio ekrane – jos neaktyvios, bet tereikia spragtelėti pele, ir jos išsiskleidžia. Panašiai ir su kurtinių tuokvietėmis. Paukščių jau nėra tiek, kad veiktų visos, bet kas keli ar keliolika metų kažkas pasikeičia (gal aplinka, gal tiesiog sėkmingai išsiperi kelios kurtinių vados), ir paukščiai vėl lekia į senas geras vietas pratęsti giminę. Matyt, giliai jų genuose įrašyta, kad pastovios tuokvietės laikymasis gresia kraujomaiša.

Rezervate netrūksta ir kitų į Raudonąją knygą įrašytų paukščių. Čia kasmet girdimos lututės, žvirblinės pelėdos, raisto viduryje nuo sutrūnijusio beržo stuobrio teko pakelti uralinę pelėdą. Kinivarpų pažeistas egles stropiai apieško geltonkepuris gan nebaigštus tripirštis genys. Aukštapelkės pakraštyje bandė krauti lizdą erelis žuvininkas, ant horizontalios pušies šakos, tolokai nuo kamieno lizdą susisuko juodasis gandras. Gaila, jau keli metai jo čia nematyti.

Už rezervato ribos, iškirstos sengirės vietoje, ėmė kilti jaunuolynai. Jų sodinimas sutapo su briedžių populiacijos piku. Apie 1985 metus Labanoro medžiotojų būrelis kasmet sumedžiodavo 40-50 briedžių. Ir didžiąją jų dalį – keliolikos kvartalų teritorijoje, jaunuolynuose šalia rezervato. Be abejo, ganantis tokiai briedžių bandai, iš jaunuolynų ne kas ir teliko. Pušynėlių vietą užėmė beržynai. Kirtavietės su beržynėliais tiko tetervinams, tad apie 2000- uosius metus, čia jų skraidė pulkai  po 15-20 galvų. Veikė ypač aktyvi tetervinų tuokvietė. Bet gamta vėl viską pertvarkė savaip. Šalia tuokvietės susuko lizdą vištvanagių pora. Maistas čia pat: apkvaitę tuoktuvių įkarštyje tetervinai, perinčios patelės, žiopli jaunikliai vištvanagiams buvo lengvas grobis. Per kelis metus tetervinų populiacija susitraukė iki pavienių paukščių. Vėliau net ir šie metė senąją tuokvietę ir pasirinko saugesnes vietas. O vištvanagiai sėkmingai tebeperi Kiauneliškio miškuose, jie irgi įrašyti į Raudonąją knygą.

Rezervato teritorijoje, pelkynuose auga į RK įrašytos aukštosios gegūnės, pelkinės laksvos, širdinės dviguonės, liekniniai beržai. Palei plentą ankstų pavasarį pražysta vėjalandės šilagėlės. Tačiau rezervatas garsus ne tik retais augalais. Pastaraisiais metais Kiauneliškio miškus ima garsinti grybų karalystės atstovai. 2012 metų pavasarį netoli rezervato ribos suradau kelis paprastuosius taukius (Sarcosoma globosum). Tai ypač reti grybai. Nors jų arealas labai platus, bet kurioje šalyje taukių radimas yra lyg gamtinė sensacija. Lietuvoje šie grybai buvo nerandami nuo 1960 metų, įrašyti į Raudonosios knygos nulinę kategoriją kaip išnykusi rūšis. Pastaruoju metu mūsų šalyje surasta ir daugiau taukių augaviečių. Sistemingai ieškodamas per kelis metus rezervato teritorijoje ir šalia jo suradau bent septynias grybvietes, kuriose kasmet sudygsta iki pusantro šimto šių retųjų grybų. Įdomu tai, kad jie dygsta vėlų rudenį, po pirmųjų šalčių, sėkmingai auga po sniegu ir iškentę šalčius sporas paskleidžia ankstų pavasarį. Kiauneliškio miškuose, skirtingai negu kitur, taukiai sėkmingai auga ir jaunuose, nė trisdešimties metų neturinčiuose eglynėliuose.

Dar vienas ypač retas grybas – kimininė kelmenė (kitaip kimininis žemlielys, lot. Geoglossum sphagnophilum ). Jos Lietuvoje irgi auga vos keliose vietose, įrašytos į RK pirmą kategoriją. Kiauneliškio rezervate kiminines kelmenes suradau 2013 metų liepą, jos masiškai auga užakusių ežerėlių vietose, sunkiai įžengiamose, akivarais žiojėjančiose aukštapelkėse kartu su spanguolėmis, pelkinėmis laksvomis, dvilapiais purvuoliais. Rezervate, jo apylinkėse taip pat galima rasti į RK antrą kategoriją įrašytą ryškiąją gražiataurę (Caloscypha fulgens). Tai smulkus geltonas, pasenęs žalsvėjantis, taurelę primenantis ausūnis.

Rezervate yra du neįžengiamais liūnais apsitaisę  Šiškinėlių ežerėliai. Juose gausu bebrų. Šių žvėrelių išrausti kanalai kartais siekia puskilometrį. Tai patinka briedžiams. Juk prieiti atsigerti iš ežero rizikinga, liūliuojanti aukštapelkės velėna bet kada gali plyšti. O bebrai kanalais vandenį atveda toli į mišką iki pat briedžių guolių. Bebrų trobelės šlaite, kartu su dumblu iš ežerėlio iškeliamos ir geldutės. Tik čia jos didžiulės, siekia iki 20 cm, tokių niekur kitur neteko matyti.

Šiškinėlių apyežerėse braido gervės, karklynuose liuoksi baltieji kiškiai. Labanoro girioje tai įprasti žvėreliai, ypač dažnai pastebimi , jei žiema pasitaiko besniegė.

Rezervate yra ir istorinio paveldo objektas – nedideliu atstumu viena nuo kitos yra Apolinaro Juršio – Vytenio” partizanų būrio “Margio” ir Romelio – Antano Krinicko būrio “Kauno” žeminių likučiai. 1945 metų kovo mėnesį čia vyko didelės kautynės tarp partizanų ir NKVD bei Raudonosios armijos dalinių. Dalis partizanų  buvo apsupti ir žuvo. Pagrindinis būrys atsitraukė,  ir rusų armijai neužteko ryžto juos persekioti.

Rezervato lankymas ribojamas. Tik teritorijos pakraštyje, prie keliukų esančios Šešios Labanoro pušys bei Partizanų žūties vieta laisvai prieinamos visiems lankytojams.