URVŲ GYVENTOJAI

  Šį sykį Jūsų dėmesiui siūlau straipsnių ciklą apie žvėris – urvų gyventojus. Be abejo, toks skirstymas gan sąlyginis. Daugelis žvėrių, pradedant pelyte ir baigiant meška gali naudotis urvais ar panašiomis į urvus priedangomis. Visgi išskirčiau lapes, barsukus ir usūrinius šunis, kurių gyvenimas be urvų sunkiai įsivaizduojamas.  

Usūriniai šunys

Mangutukai
Mangutukai

Pavadinimas

Šių žvėrelių pavadinimas iki šiol galutinai nenusistovėjęs ir netgi klaidinantis. Kaimyninės šalys (Latvija, Baltarusija, Rusija) juos linkusios vadinti jenotiniais šunimis. Panašiai skamba ir angliškas pavadinimas. Čia reikėtų paaiškinti, kad žodis jenotas (enot) reiškia meškėną. Taip, tą patį meškėną, kuris irgi nekviestas jau atkeliavo į Lietuvą ir tapo dar viena invazine rūšimi. Iš išvaizdos abu žvėreliai tikrai panašūs. Ir istorijos panašios – meškėnai buvo atvežti iš Amerikos į Europą irgi dėl kailio. Skirtumas tik tas, kad usūriniai šunys priklauso šuninių šeimai ir elgsena kažkiek primena trumpakojus šunis. Tuo tarpu meškėninių šeimai priklausantys meškėnai puikiai laipioja medžiais ir bent man asocijuojasi su beždžionėmis.

Taigi lietuviams jenotinio šuns pavadinimas netiko. Visgi, kaimuose dažnai galima išgirsti šį žvėrelį vadinant tiesiog jenotu ir tai jau yra didelė klaida, nes tai tikrasis, tarptautinis meškėno pavadinimas. Lyg to būtų maža, atsirado dar vienas pavadinimas – mangutas. Ko gero būtent su šiuo vardu dažniausiai ir tenka susidurti. Tai iš kur tas „usūrinis šuo“? Mokslininkams vieno žodžio vardas neįtiko. Mokslo kalboje visus priimta vadinti dviem žodžiais. Čia ir gimė tas „usūrinio šuns“ vardas, kuris mokslinėje literatūroje pakeičia liaudišką „mangutą“.

Kilmė

Šie iš Mandžiūrijos, Kinijos, Vietnamo, Korėjos, Japonijos salų kilę žvėreliai Lietuvoje atsirado pokario metais. Man nepavyko rasti duomenų, kad usūriniai šunys į Lietuvą būtų atvežti ir paleisti. Tačiau kaimyninės šalys Baltarusija ir Latvija (tuo metu Tarybų Sąjungos sąjunginės respublikos) aktyviai prisidėjo prie vertingų (kaip tada manyta) kailinių žvėrelių introdukcijos.  Latvijoje 1948 metais Smiltenės ir Lubanos miškų ūkių teritorijoje buvo išleista šimtas šių žvėrelių. 1957 metais ten jų suskaičiuota jau tūkstantis. 1963 m – apie 10 000. Maždaug tuo metu usūriniai šunys jau pastebėti ir rytų Lietuvoje.

Pradžia atrodė daug žadanti. Gyvūnai sparčiai plito, o jų kailiai pasirodė tikrai vertingi ir greitai tapo ypač madingais. Apie 1980-tus metus išdirbtas usūrinio šuns kailiukas kainavo iki 220 rublių, t.y. du vidutinius mėnesinius atlyginimus. Tuo metu žvėreliai jau buvo pripažinti žalingais mūsų gamtai, tačiau medžiotojams ir brakonieriams jų medžioklė tapo tikrai pelninga. Nežiūrint to, kad medžioklė buvo labai intensyvi, daugumas urvų per metus buvo iškasinėjami po kelis kartus, žvėrelių nemažėjo. Jie toliau sėkmingai plito.

Usūrinių šunų introdukcija tuometinėje Tarybų Sąjungoje buvo vykdoma plačiu mastu, tačiau ten, kur vyravo žemyninis klimatas ir šaltos žiemos, žvėreliams įsitvirtinti nepavyko. Tuo tarpu Baltijos šalyse ir kitose Vakarų Europos valstybėse, kur jaučiama vandenyno ir Golfo srovės įtaka, usūriniai šunys išplito labai plačiai. Gilyn į žemyną, žvėrelių gerokai mažiau.

Kur gyvena ir kuo minta?

Šiuo metu usūriniai šunys – įprasti mūsų miškų gyventojai. Nevengia jie ir laukų, paežerių, pelkių pakraščių. Pas mus įprasta, kad šie žvėreliai jauniklius augina urvuose. Čia jie praleidžia ir šaltąsias žiemas. Usūriniai šunys įminga žiemos miegu maždaug nuo lapkričio pabaigos iki vasario antros pusės. Tačiau jų miegas nėra gilus. Per atodrėkius, šiltesnėmis, besniegėmis žiemomis usūrinius šunis galima sutikti beklajojančius po mišką. Panašu, kad urvai nėra įprastinė šių žvėrelių buveinė Usūrijoje ar Mandžūrijoje. Rusiškoje literatūroje dažniau minimos  žabų krūvos, išvartos, šieno kupetos ar plyšiai tarp uolų. Taigi, atklydę į mūsų šalį usūriniai šunys rado daug patikimesnius namus – lapių ir barsukų išraustus urvus ir juose įsikūrė. Patys usūriniai šunys urvus kasa retai. Jei ir iškasa, tai gan trumpus, negilius.

Usūriniai šunys visaėdžiai. Jie gaudo varles, peles, driežus, gyvates, sliekus, įvairius vabalus. Mangutai gerai plaukia, tad palei ežerus, pelkynuose pavasarį, vasaros pradžioje pagrindiniu mangutų maistu tampa vandens paukščių kiaušiniai ir jaunikliai. Miškuose nuo jų kenčia ant žemės perintys vištiniai paukščiai. Panašu, kad mangutai yra pagrindinė tetervinų nykimo Lietuvoje priežastis.

Rudeniop šie žvėreliai ėda daugiau augalinio maisto. Jiems tinka daugumas vaisių, uogų, grūdinių kultūrų. Gerai žinomas usūrinių šunų pomėgis kukurūzams, obuoliams, svarainiams. Nebodami kaimų šunų mangutai rudeniop intensyviai lanko sodus ir ėda nukritusius obuolius. Į sodus eina kasnakt, vos sutemus, išmina pastovius takelius, atsirenka skaniausias obuolių veisles, ėda daug, čia pat palieka krūvas ekskrementų.

Iš esmės usūrinių šunų maistas panašus į barsukų, tačiau barsukai nesispecializuoja paukščių lizdų paieškoje, greičiau tik sunaikina pavienius aptiktus lizdus. Usūrinių šunų daroma  žala žymiai didesnė.

Paskelbti invazine rūšimi

Daugelis šalių, tarp jų ir Lietuva usūrinius šunis yra paskelbę invazinėmis, naikintinomis rūšimis. Jie medžiojami kiaurus metus, tačiau nepanašu, kad bent vienai šaliai mangutus būtų pavykę išnaikinti. Žemyno gilumoje, kur usūrinių šunų mažiau, dėl jų daromos žalos tebediskutuojama. Rusijos platybėse naikintinais usūriniai šunys laikomi tik rezervatuose bei vandens paukščių apsaugai skirtuose draustiniuose.

Nereikėtų visiškai pamiršti ir naudos, kurią mangutai atneša miškų ir žemės ūkiui. Jie gaudo peles, pelėnus, ėda grambuolius, straubliukus, skėrius, daugelį kitų kenkėjų.

Dar vienas argumentas mangutų naikinimui, tai, kad jie platina pasiutligę ir niežus. Jei pasiutligė pas mus neblogai suvaldoma miškuose išmėtant vakciną, tai niežai labai išplitę tarp šių žvėrelių. Niežuoti mangutai nuolat kasosi, nuplinka, neįminga žiemos miegu ir galų gale žūna. Nemažai keliaudami, lankydamasi barsukų ir lapių urvuose, ligas jie paskleidžia dideliais atstumais. Kadangi mangutai gerai plaukia, jie nesunkiai įveikia vandens kliūtis, įsikuria salose. Dar didesnius atstumus per vandens telkinius įveikia žiemą, jiems užšalus. Kadangi žvėreliai iš žiemos miego pabunda anksti, iki ištirps ledas jie turi dar gerą mėnesį.

Usūrinių šunų sėkmingo plitimo pagrindinė priežastis – jų vislumas. Žvėreliai subręsta anksti, nesulaukę metų. Paprastai veda apie 7 jauniklius, nors atskirais atvejais minimos ir 12, 14 ar net 19 šuniukų vados. Žiemą ir jauniklių maitinimo metu usūriniai šunys gyvena poromis. Taip lengviau išmaitinti tokią jauniklių gausą.

Kaip, jau minėjau, gamtoje pagrindinė usūrinių šunų populiacijos reguliavimo priemonė – ligos. Kažkiek mangutų išgaudo vilkai. Jauniklius gali nusinešti lapės ar plėšrieji paukščiai. Medžiotojai tikrai negaili šių žvėrelių, šaudo visur ir visada, kai tik įmanoma. Tai nėra sunku, nes usūriniai šunys eina maitintis į šernų viliojimo vietas, šėryklas. Dar daugiau mangutų žūva keliose, po mašinų ratais. Rugpjūčio ar rugsėjo rytą, nuvažiavus šalies keliais kelis šimtus kilometrų galima suskaičiuoti net keliolika per naktį žuvusių šių žvėrelių. Tai ir parodo tikrąjį jų populiacijos dydį.

     

Barsukai

barsukas

              Kasdien vis labiau traukiasi diena, žvarbsta orai. Bepigu žmogui, dienas leidžiančiam šviesiame ir šiltame biure ar ant minkštos sofutės savo bute. Miške kitaip. Žvėrys pajuto prasidėjusią žiemą ir kiekvienas savaip prisitaiko, tikisi išgyventi šį sunkų laikotarpį. Kas storesnį kailį užsiaugino, kas riebalų prikaupė, kas šiltesnį būstą susirado. Barsukas apsirūpino viskuo, kas čia išvardinta. Priedo dar ir užmigo… iki pavasario.

                                Didieji miegaliai

              Ne vienintelis barsukas šaltą ir alkaną žiemą bando prastumti miegodamas. Tokių žvėrelių Lietuvoje turime ir daugiau. Pirmiausiai dera paminėti miegapeles. Jų turime tris, gal net keturias rūšis.  Pati dažniausia lazdyninė miegapelė. Mokslininkai mano, kad Lietuvoje jų gyvena apie milijoną. Dar daugiau – mūsų miškuose vykdomi plyni kirtimai itin palankūs šiai rūšiai, todėl ji pas mus gausesnė negu, sakykim, Vokietijoje ar kitose palankesnio klimato šalyse. Didžioji miegapelė gerokai retesnė. Ji – senų ąžuolynų gyventoja. O tokių turime nedaug.  Miškinė ir ąžuolinė miegapelės pas mus ypač retos, nes esame šių žvėrelių išplitimo arealo pakraštyje. Visų rūšių miegapelės, pateisindamos savo vardą pramiega nuo spalio iki gegužės.

             Žiemai įminga ir usūriniai šunys, ežiai, lokiai, šikšnosparniai. Usūrinių šunų turime daugiau negu reikia. Ežiukų irgi dar yra. Dėl lokių kažką konkretaus pasakyti nepavyks. Kaip ir kasmet, rudeniop lokiai pripėdavo bulvienas ir avižų laukus Ažvinčių girios pakraščiuose.  Gal kur nors po išvarta ir snaudžia  vienas kitas.  Šikšnosparniai žiemoti traukia į šiltesnius kraštus. Likę pas mus įsikuria rūsiuose, kartais peržiemoja ir medžių drevėse ar po žieve.

                                 Barsukų rūpesčiai su mažaisiais

              Barsukų veisimasis sudėtingesnis, sunkiau nuspėjamas, negu daugelio žvėrių. Poruotis jie gali tiek pavasarį, tiek rudenį. Embriono vystymuisi būdingas latentinis periodas, tad jaunikliai abiem atvejais gimsta kovą – balandį. Jų gali būti 1 – 6. Dažniausiai atvedami trys jaunikliai. Gimę ypač maži ir akli, barsukų jaunikliai urve praleidžia porą mėnesių. Tuo laikotarpiu galima stebėti įdomų reiškinį, kurį pavadinčiau „vystyklų keitimu“. Barsukai – mėgstantys švarą gyvūnai. Du mėnesius urve tūnantys jaunikliai, be abejo, priteršia. Todėl mama barsukė vos ne kasdien keičia guoliui skirtas žoles ir lapus. Tikrai įdomu stebėti, kaip ji nuėjusi kelias dešimtis žingsnių nuo urvo, plačiai išskėstais nagais ima grėbti lapus ir traukdamasi atbula, visą jų glėbį tempia į urvą.

            Poros mėnesių jaunikliai jau retkarčiais pasirodo iš urvo. Barsukai – naktiniai žvėreliai, tačiau jaunikliams sunku iškęsti ilgą vasaros dieną, tad jie dažnai trumpam išlenda ir vidurdienį. Iš pradžių mama saugo savo jauniklius, neleisdama jiems nutolti nuo urvo, įspėdama apie pavojų. Bet maitintis juk reikia. Temstant barsukė traukia į medžioklę, o jaunikliai, keliolika minučių padūkę, vėl nenoromis lenda į urvą.  Nors barsukų urvas ypač gilus ir saugus, ilgai jame gyventi barsukai negali. Netoli urvo kaupiasi „kvepiantys“ barsukės išnešti lapai. Palaipsniui kvapai tampa tokie stiprūs, kad ir žmogus iš kelių dešimčių metrų urvą gali užuosti. Ką jau kalbėti apie vilkus. Šie negali iškasti gilaus urvo, bet nesunkiai patykotų jauniklius ir išeinančią į medžioklę barsukę. Matyt, dėl šios priežasties vos ūgtelėjusius jauniklius mama išsiveda kitur, ir gimtasis urvas stovi tuščias iki rudens, kuomet čia vėl sugrįš ir kartu žiemos visa šeima. Peržiemoję su mama pernykščiai barsukų jaunikliai išvaromi gimus šių metų jaunikliams.  Dažnai per dešimtmečius iškasamos ištįsos urvų sistemos. Tada juose gyvena kelios barsukų kartos ir netgi lapės ir mangutai.

                                 Kuo jie minta ?

              Barsukai priklauso plėšriųjų būriui, kiauninių šeimai. Atrodytų, plėšrūnai turėtų būti išskirtinai mėsėdžiai. Taip nėra. Kaip ir daugelis šio būrio žinduolių, barsukai – visaėdžiai gyvūnai. Tikrais medžiotojais jų irgi nepavadinsi. Barsukai sėkmingai gaudo peles, varles, įvairius vabalus, visgi pagrindinis jų apsirūpinimo maistu būdas – paieška ir rinkimas. Renkami sliekai, vabzdžių lervos, moliuskai, paukščių kiaušiniai ir jaunikliai.  Augalinę maisto dalį sudaro įvairūs vaisiai, uogos, grybai, šaknys. Rudeniop barsukai gali apsilankyti pamiškių sodybų soduose ir maitintis obuoliais. Mėgsta  barsukai ir kukurūzus. Kaip ir visi kiauniniai, taip ir barsukai didžiausiu delikatesu laiko medų. Aptikę laukinių bičių lizdą,  korius jie sukerta su visais perais.

             Rudeniop gausiai maitindamiesi barsukai sukaupia nemažai riebalų ir sveria iki 20 kilogramų. Žiemą įminga, tačiau miegas nėra toks kietas, kaip miegapelių ar šikšnosparnių. Šiltesniu oru, per atodrėkius žvėreliai nubunda, išeina iš urvo, pripėduoja keliasdešimties metrų spinduliu, tačiau nesimaitina. Matyt, iš tokių barsukų pasivaikščiojimų ir kilusi legenda apie barsukų vertimąsi ant kito šono per pusiaužiemį.

   Medžiokliniai reikalai

               Barsukai – medžiojamieji žvėrys. Tiesa, jų medžioklės sezonas trumpas – spalis, lapkritis. Medžiotojai neskuba medžioti barsukų, nes ūkinė šių žvėrelių vertė menka. Bene labiausiai žinoma barsuko taukų gydomoji galia. Tačiau prisiminkim, kad ir meškos taukai tokie pat „stebuklingi“. Labai gali būti, kad tikroji tų taukų vertė ne ką skiriasi nuo kiaulės ar šerno, tačiau apie retesnį žvėrį prikuriama daugiau legendų, tokie vaistai turi didesnį psichologinį poveikį.

               Iškasti barsuko urvą beveik neįmanoma užduotis. Urviniai šunys dažnai nesugeba išvaryti žvėrelių iš jų urvų labirintų, kartais net žūsta patys. Todėl daugiausiai barsukų nušaunama prie šėryklų šernams, nes šių žvėrelių maistas nedaug skiriasi nuo šernų.

                 Barsuko kailis šiurkštus, menkavertis, tinka nebent kilimėliams, sienų papuošimui, dekoratyviniams gaminiams. Šeriai tinka teptukų gamybai. Lietuvoje barsukų mėsa maistui paprastai nenaudojama , nors kitose šalyse barsukiena valgoma, tačiau, kaip ir kitų visaėdžių gyvūnų, turėtų būti tiriama dėl trichineliozės.

                 Barsukų pėdsakai – lyg miniatiūrinė meškos pėdsakų kopija. Iš kitų žvėrių pėdsakų ypač išsiskiria dideli nagai ir beveik vienoje eilėje – kaip žmogaus – esantys pirštai.

               Rega barsukų prasta. Tiek man, tiek kolegoms teko naktį prasilenkti su barsuku siaurame miško kelyje. Tik prasilenkus, užėjęs ant žmogaus pėdsakų barsukas suvokia, kas įvyko, ir sprunka. Panašūs susitikimai galimi stovint ant barsuko takelio. Atbėgęs jis kone atsitrenkia į batą ir po to atsitraukęs ilgai svarsto, ką gi turėtų dabar daryti. Patekęs į keblią padėti barsukas ginasi. Paprastai strategija tokia: įkasti ir pabėgti.

                 Pagal medžiotojų pateiktus duomenis, Lietuvoje turime beveik 11 tūkstančių barsukų. Šiuo metu barsukai – plintanti rūšis. Jei tikėti apskaita, 2006 metais turėjome tik tris su puse tūkstančio barsukų, iš kurių buvo sumedžiota tik 16.  Šiuo metu kasmet sumedžiojama  200 – 400 šių žvėrelių.

Lapės

lapė su lapiuku.

  

 

        Jei vaikystėje suradęs urvą miške būčiau klausęs tėvo, kas čia gyvena, būčiau sulaukęs užtikrinto atsakymo:

         -Lapė, kas gi daugiau.

          Prieš gerą pusšimtį metų usūrinių šunų Lietuvoje dar nebuvo. Barsukai, buvo tokie reti, kad net mes, pamiškės vienkiemio gyventojai, apie juos nebuvome net girdėję. Tiesą sakant, pokario metais kitų žvėrių irgi buvo gerokai  mažiau. Ginklų gausa ir maisto trūkumas stipriai išretino stirnų, briedžių, šernų gretas. Tik štai kiškiams ir lapėms tai beveik nepakenkė. Gali būti, kad panaši situacija buvo ir prieš karą ir dar anksčiau. Tiesiog žvilgterėkim į tautosaką, pasiklausykime pasakų. Lapė, vilkas, kiškis – svarbiausi jų herojai. O šernų, briedžių, net stirnų negirdėti, lyg jų aplamai nebūtų.

          Kam gi lapei urvas?- paklausite. Šiltas kailis, uodega užsikloti ir gali miegoti nors ant sniego. Iš tikro taip ir yra. Žiemą lapės urvais beveik nesinaudoja. Na nebent užkluptų ilgalaikės šlapdribos, darganos ar medžiotojų šunys užvaikytų. Urvas lapei būtinas tik jauniklių auginimui. Lapė atsiveda 3 – 8 jauniklius.  Šie  gimsta akli, bejėgiai ir pirmą gyvenimo mėnesį praleidžia urve. Šiek tiek sustiprėję, ūgtelėję lapiukai iš urvų pasirodo gegužės pirmoje pusėje, o šiaurės, rytų Lietuvoje truputį vėliau. Dar pusiau akli, įžiūrintys tik judančius daiktus, bet jautriai reaguojantys į garsus, žvėreliai dienomis išlenda pasišildyti saulutėje prie urvo angos. Lapiukai auga, stiprėja greitai. Praėjus porai savaičių po pirmo išlindimo iš urvo, lauke jie jaučiasi užtikrintai, tyrinėja aplinką, nukeliaudami keliasdešimt metrų nuo urvo angos. Kad išmaitintų vaikus, mama lapė medžioja kone ištisą parą. Net ir vidurdienį ją galima pamatyti skubančią link urvo su trimis, penkiomis ar net septyniomis pelytėmis nasruose. Dieną, spiginant saulei, lapė mato gan prastai. Prieš vėją prie medžiojančios lapės galima prisėlinti pakankamai arti.

           Birželio viduryje lapiukai dažnai palieka urvą ir slepiasi laikinose priebėgose: po malkų rietuvėmis, pralaidose, apleistuose urvuose. Dar po mėnesio lapiukai tampa savarankiški ir grobį gaudo patys, tačiau iki rudens jie išlieka smalsūs, patiklūs ir žiopli.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA
Lapiukas gegužės pabaigoje

           Baigiantis rudeniui baigiasi ir geras lapių gyvenimas. Žioplų, lengvai sugaunamų jaunų kiškiukų ar paukščiukų nelieka, pelės slepiasi po sniegu. Net ir žiemą pagrindiniu lapių maistu lieka pelės ir pelėnai. Net prisnigus vos ne pusmetrį, sniego paviršiuje susiformavus plutai, lapės sugeba išgirsti žolėse po sniego paklode krebždančią pelę. Tik iš klausos tiksliai nustačiusi pelės buvimo vietą, lapė aukštai pašoka į orą ir letenomis bei snukiu pramušusi sniego plutą panyra į sniegą bei pačiumpa grobį. Pačiu alkaniausiu metu lapės neatsisako ir maitos. Kuo sunkesnė, sniegingesnė žiema, tuo daugiau krenta stirnų, ir lapėms tai padeda išgyventi.

           Vasarą lapės minta ir augaliniu maistu. Žinomas jų potraukis vynuogėms, kukurūzams. Neatsisako lapės ir kitų uogų, skanauja obuolius.

            Vestuves lapės švenčia vasarį  – kovą.  Nė metų neturintys lapiukai jau jaučiasi tikrais lapinais ir bando pratęsti giminę. Rujos metu lapinai ženklina savo teritoriją palikdami vieną iš stipriausių kvapų, kokį žmogus tik gali užuosti gamtoje. Pavėjui nešamą lapės „riboženklio“ kvapą  žmogus nesunkiai užuodžia iš keliasdešimties metrų.

            Pastaraisiais metais daugėja žmonėmis pasitikinčių lapių, besikuriančių kaimuose ir net miestuose. Jos neskuba sprukti nuo žmonių, kartais netgi prašosi pamaitinamos.

             Lapių tarpe labai išplitę niežai. Jau gerą dešimtmetį pamatyti sveiką, pasipuošusią gražiu kailiu lapę retenybė. Žymiai daugiau jų nušiurusiomis uodegomis, nuplikusiais šonais. Netekusios dalies kailio lapės sunkiai ištveria žiemą. Liga plinta tarp lapių ir usūrinių šunų naudojantis bendrais urvais. Barsukai niežams atsparesni, tačiau jų tarpe irgi pasitaiko užsikrėtusių.

            Pastaraisiais metais  lapės medžiojamos kiaurus metus, t.y. priskiriamos prie naikintinų gyvūnų. Kodėl šimtmečius ir tūkstantmečius Lietuvoje gyvavusios lapės sulygintos su mangutais, meškėnais, kanadinėmis audinėmis bei kitais invaziniais gyvūnais ir tapo nepageidautinomis? Manau, čia „žaliosios propagandos“ – gyvūnų mylėtojų vykdytų akcijų pasekmė. Lapių kailiais moterys jau nesipuošia. Kailiai neteko vertės. Medžiotojams lapės tapo nepatraukliu laimikiu ir šių žvėrelių ėmė sparčiai gausėti. Žinoma, motulė gamta įjungė stabdžius ir savomis priemonėmis ėmė reguliuoti populiaciją. O tos priemonės – jau minėti niežai ir pasiutligė. Visuomenei tokia gamtos savireguliacija pasirodė nepatraukli ir medžioklės terminus teko pratęsti, tiesiog įpareigojant medžiotojus šaudyti niežuotas ar auginančias jauniklius lapes. Be abejo, tokia medžioklė malonumo neteikia. Prieš kelis dešimtmečius, kol lapių kailiai turėjo paklausą, jos medžiotos tik spalio – kovo mėnesį ir toks laimikis buvo kiekvieno medžiotojo svajonė.

           Natūralių priešų gamtoje lapės turi nedaug. Jas medžioja lūšys, vilkai. Pastarieji net iškasa lapių urvus ir sunaikina jauniklius. Mažus lapiukus gali sugauti ereliai ar vištvanagiai, tačiau tokie atvejai gan reti.

           Duomenų apie lapių skaičių Lietuvoje nėra, nes dabar tokios apskaitos nevykdomos. Žinomas tik sumedžiotų žvėrių skaičius. Kasmet medžiotojai sumedžioja šiek tiek daugiau negu  dešimt tūkstančių lapių. Nemažai lapių žūva keliuose. Čia žūsta ne tik nepatyrę jaunikliai. Dalis lapių specializuojasi maitintis automobilių nutrenktais gyvūnais, kol galų gale po ratais patenka ir pačios.