Šiek tiek istorijos

         Atsiverčiu knygutę „Lietuvos TSR paukščių ekologija“ išleistą rusiškai 1976 metais ir skaitau:  „Žvirblinė pelėda porą kartų buvo sumedžiota praeitame šimtmetyje pietų Lietuvoje.“ Suprask – nuo 1900 iki 1976-ųjų apie ją jokių žinių kaip ir nebuvo.  1978 – taisiais Aukštaitijos nacionaliniame parke gamtininkas Bronius Šablevičius užtiko pirmą paukštį. Vėliau susitikimai su žvirblinėmis pelėdomis ėmė dažnėti. 2001 metais ornitologai jau teigė, jog Lietuvoje peri 50 – 150 porų.  Kiek jų peri dabar?  Neradau tokių duomenų, bet manau, kad reikėtų skaičiuoti dešimtimis tūkstančių. Paukščiai plito milžinišku greičiu. Dažnas gūžtels pečiais:  „- Kur tie tūkstančiai? Gyvenime niekad nesu matęs“. Nematėt ir nepamatysit, jei specialiai nesidomėsite, nes tai toks paukštis, kurį reikia pastebėti, atpažinti smulkių paukštelių fone. Kitas dalykas – išgirsti. Žvirblinės pelėdos švilpčioja saulei leidžiantis ar tekant vos ne kiekviename miškelyje. Pabandžius pašvilpauti, paerzinti, dažnai ir atskrenda ar net atakuoja erzintoją. Vasario baiga, kovas- žvirblinių pelėdų tuoktuvių metas, tad šiuo metu jų švilpčiojimai girdimi ypač dažnai.

Išvaizda ir elgsena

      Varnėno dydžio paukštelis. Lengviausiai pastebimas tupintis ant elektros laidų. Išsiskiria tuo, kad iš tolo tiesiog atrodo be galvos. Žmonių nevengia, lankosi kaimuose, gyvenvietėse, gali tupėti ant stogo, ant lietvamzdžių ir pan. Drąsiai prisileidžia smalsuolius per 5-8 metrus. Ir nuskrenda ne todėl, kad bijotų. Visa pelėdos fizionomija tiesiog byloja – Jūs triukšmaujate ir trukdote jai medžioti. Pakilusi dažnai praneria pro pat galvą – suprask, su manim nejuokaujama, galiu ir akį iškabinti. Žvirblinės pelėdos, nežiūrint tikrai mažo ūgio yra aršūs, kovingi, plėšrūs paukščiai. Jų grobiu kartais tampa gerokai už jas pačias stambesni paukščiai : geniai, strazdai. Zylutė, žvirblis ar starta pietums – šiai pelėdai visai įprastas reikalas. Žinoma, tradicinis maistas vis dėlto pelės. Šias mėgsta medžioti apleistuose, piktžolėmis užžėlusiuose laukuose, tupėdama ant elektros laidų ar nedidelių medelių viršūnėse. Nevengia medžioti dienomis. Net tvieskianti aštri saulė jų nė kiek netrikdo. Tai ir leidžia jas pastebėti, su jomis susipažinti iš arčiau.

    Žiema – sunkus metas net tokiam meistriškam medžiotojui, kaip žvirblinė pelėda. Juk nieks negali garantuoti, kad ryt ar poryt irgi pavyks sėkmingai numalšinti alkį. Šią problemą paukštelis sprendžia nesunkiai – kaupia maisto atsargas. Ir tai daro paprastai ir genialiai – žiemą sugautas peles tempia į arčiausiai medžioklės vietos surastą uoksą. Šaltyje pelytės greit sušąla ir laikosi lyg šaldytuve. Neatėjo „juodos dienos“ – pelytės taip ir liko uokse, tačiau jei privers pusmetrį sniego, virš jo susiformuos stora pluta, pelėda savo atsargomis tikrai pasinaudos.

Perspektyvos

        Ar turime saugoti šią rūšį? Juk ji taip greitai ir sėkmingai plinta. Be abejo, privalome saugoti kiekvieną gyvą sutvėrimą, kuris žmogui nedaro akivaizdžios, juntamos žalos. Konkrečių veiksmų, apsaugos priemonių žvirblinės pelėdos nereikalauja. Na, nebent šiek tiek ramybės perėjimo metu. Ko gero užtenka tik konkretaus uokso išsaugojimo, nes žmogus šalia to uokso pelėdoms neatrodo pavojingu.

      Pamenu, buvo vykdomos akcijos – inkilų kėlimai būtent žvirblinėms pelėdoms. Žinoma, dar keli  inkilai miške niekam nepakenkė, tačiau genių uoksų šiais laikais miškuose daugiau negu pakanka. Juo labiau, kad ši pelėda nesunkiai gali iškrapštyti ir patį uokso šeimininką. Žvirblinei pelėdai tinka ir varnėnams skirti inkilai su 4,5-5 cm landa. Tik tikėtis, kad Jūsų iškeltą inkilą užims būtent ši pelėda, neverta – jai pasirinkimas didžiulis.

      Lietuvos žiemos ne visad palankios pelėdoms. Net stambios pelėdos, tokios kaip naminė, badauja ir net žūsta iš bado jei gausu sniego, jei susiformavusi stora ir tvirta sniego pluta. Tuo tarpu mažytė žvirblinė pelėda ir tokiu metu jaučiasi saugi. Dar daugiau. Žvirblinių pelėdų arealas siekia Poliarinį ratą! Paslaptis paprasta. Negalėdamos sugauti pelių, šios pelėdos imasi paukščių medžioklės. Būdamos mažos ir vikrios jos sėkmingai gaudo smulkius paukštelius vidurdienį šiems aktyviai maitinantis.

    Kaip jaučiasi sparčiai plintančios žvirblinės pelėdos greta kitų, įprastinių mūsų pelėdų? Neabejotinai visos pelėdos stipriai konkuruoja tarpusavyje. Ir ne tik dėl grobio. Didesnės pelėdos paprasčiausiai gaudo  mažesnes ir jomis minta. Taigi žvirblinukės gali tapti lutučių ar naminių pelėdų grobiu. Visgi stambesniųjų pelėdų yra ganėtinai mažai, kad jos darytų didesnę įtaką šių mažylių plitimui.

     Kadangi žvirblinės pelėdos daugiau ar mažiau šiaurinių miškų paukštis, jų atsiradimo ir išplitimo mūsų šalyje negalime sieti su klimato šiltėjimu. Belieka tik stebėtis ir spėlioti, kokie veiksniai joms buvo palankūs ir kaip tai gali įtakoti jų populiaciją ateityje.

            Paklajokime po miškus ramią mėnesienos naktį. Įsitikinsite, jog miškai jau pabudę iš žiemos snaudulio. Kovas – palankiausias metas susipažinti su mūsų miškuose perinčiomis pelėdomis. Tikrai nelengva jas pamatyti nakties tamsoje, tačiau jų tuoktuviniai balsai sklinda toli. Pasiklausykite tų balsų įrašų prieš ruošdamiesi į mišką, įsirašykite į telefonus, ir miškas atsiskleis visai kitomis spalvomis. Pietryčių Lietuvos miškuose dažniausiai girdimi lutučių balsai. Kartais jie netyla visą naktį.

Istorija

          Apie lututę paklausinėjus praeivių gatvėje, daugumas gūžtels pečiais: O kas tai yra? Nesusidūriau, negirdėjau. Vaikai,  ko gero, prisimins – yra toks smagus, spalvingas žurnaliukas apie gamtą. Labiau apsiskaitę turėtų prisiminti ir šiuo vardu pavadintą leidyklą, leidžiančią gamtinę literatūrą. Gal tik vienas kitas įvardintų, jog tai paukštis, dažniausia Lietuvoje  pelėda, apsigyvenanti vien tik miško buveinėse. Būtent taip ornitologai ją apibūdino 2006 -taisiais.

         Bet grįžkime į dar senesnius ir kaip daugelis sako – geresnius laikus, kai gamta buvo tokia natūrali…

       Didžiuliam senų gerų laikų garbintojų nusivylimui, iki 1980 metų žinių apie Lietuvoje perinčias lututes nebuvo. Jos laikytos retais, migracijos metu užklystančiais paukščiais. Dabar sunku atsakyti ar ornitologai naktimis kietai miegodavo, ar tie paukščiai tikrai buvo žymiai retesni. Apie 1995 -2000 metus lututės išplito netikėtai gausiai. Tiesa, ne visi Lietuvos miškai joms pasirodė tinkami, tačiau Pietryčių Lietuvos pušynai su eglių priemaiša patiko. Tuo metu Labanoro girioje dažnai iš vienos vietos buvo galima išgirsti dudenant kelis paukščius. Ekspertiniu vertinimu jų turėjo būti maždaug 2 poros tūkstančiui hektarų miško. Gaila, vėliau gausa kažkiek krito, ir šiuo metu lututės girdimos šiek tiek rečiau.

Išvaizda ir grobis

      Lututė – viena iš mažesnių pelėdų, tesverianti vos 100-180 gramų. Kaip ir kitos pelėdos, dėl gausių plunksnų atrodo gerokai didesnė. Iš tikro lututės tėra tik kėkšto dydžio. Galva neproporcingai didelė – užima vos ne pusę kūno. Skrendanti atrodo labai trumpa, buka.

      Tikrai ne visos pelėdos yra išimtinai naktiniai paukščiai. Tuo tarpu lututės būtent tokios. Lietuvoje jų nepamatysi medžiojant dieną, prieš pat saulėtekį ar tuoj po saulėlydžio. Lututė sėkmingai medžioja ir pačią tamsiausią naktį.  Gerokai šiauriau gyvenančios lututės priverstos medžioti ir dieną, nes netoli poliarinio rato vasarą nakties tiesiog nėra. Lututės minta labai įvairiu maistu. Mūsų miškuose dažniausiai jų grobiu tampa kirstukai ir pelėnai. Matyt, šie žvėreliai dažniausi Lietuvos miškuose. Lututės lengvai persiorientuoja į kitokį grobį, gaudo tą, kas jų gyvenamoje aplinkoje dažnesnis. Tinka paukščiai, varlės, stambesni drugiai. Sugeba sumedžioti ir plaukiojančius vandens paukščių jauniklius. Kaip ir žvirblinės pelėdos, lututės žiemą moka kaupti atsargas. Dar įdomiau – jos moka uokse užšaldytą pelę atsišildyti ją aptūpdamos lyg perėdamos.

Gyvenimo būdas

    Atrodo, kad lututėms patinka tik dvi medžių rūšys – pušys ir eglės. Pušynuose gyvena juodosios meletos, kurios iškala lututėms uoksus. Žinoma, meletos to nedaro iš geros širdies. Jos tiesiog kasmet sau kalasi naujus uoksus. Senieji atitenka lututėms ir antims klykuolėms. Praktiškai visus uoksus juodosios meletos iškala pušyse, ir tik pavienius drebulėse, beržuose ar kituose medžiuose. Tačiau gryni pušynai lututėms nepatrauklūs dėl skurdžios maisto bazės. Todėl jos renkasi derlingiausius iš pušynų – tuos, kuriuose auga eglės. Arba atvirkščiai – prasčiausius eglynus, kuriuose jau yra pušų tinkamų uoksams. Abiejų medžių reikšmė tampa akivaizdi stebint iš uokso pirmam skrydžiui kylantį lututės jauniklį. Jis iš uokso pušyje šiaip taip nuplasnoja iki pirmos eglės šakos ir čia apsistoja ilgam. Gal mėnesį jo visa veikla bus šokinėti eglės šakomis, perskristi į kitą, artimiausią eglutę ir laukti tėvų nešamo maisto. Gryname brandžiame pušyne pelėdžiukui tektų tūpti ant žemės, kur jis taptų plėšrūnų grobiu.

     Taip lututės prisitaikiusios gyventi Lietuvoje. Tačiau jos gyvena ir Azijoje ir Amerikoje. Žinoma, ten renkasi kitas medžių rūšis, kitą aplinką.

    Žiemoja lututės Lietuvoje. Tačiau tai tik pusė tiesos. Pasirodo, patinukai lieka ištikimi savo teritorijai ir bando čia išgyventi žiemą. Tuo tarpu patelės migruoja, ieškodamos geresnio gyvenimo. Pavasariniai patinėlių dūdavimai – bandymai prisivilioti ir sulaikyti sugrįžtančias pateles. Tie dūdavimai prasideda vasarį ir gali tęstis iki gegužės. Ramią pilnaties naktį, nesulaukdami poros patinėliai gali be perstojo plyšauti kone nuo vakaro iki ryto.

     Miškuose tuščių uoksų netrūksta. Gyvenami būna tik kas penktas ar kas dešimtas iš jų, tačiau mes nežinome, kas dedasi tuose negyvenamuose. Meletos kalasi naujus, nes senieji būna jauniklių priteršti, iškalti netinkamose vietose, prilyjami lietaus ir panašiai. Be to meletų uoksai šiek tiek mažoki lutučių šeimai. Todėl lututėms verta kelti inkilus. Optimalūs inkilai su 9-12 cm landa ir 22-25 cm vidiniu skersmeniu. Į inkilus būtina įberti pjuvenų, nes pelėdos lizdų nesuka. Lututės nėra išrankios, jos apsigyvena ir didesniuose inkiluose skirtuose naminėms pelėdoms.

     Pagrindinis lututės priešas – kiaunė. Ji nesunkiai įkiša galvą ir leteną į meletos iškaltą uoksą, tad lututei belieka tik sprukti išgirdus kiaunės nagų krebždesį lipant į medį. Kiaušinių ar jauniklių lututė apsaugoti negali. Kiaunių mūsų miškuose tikrai daug, jos ir pristabdo lutučių išplitimą. Žmogaus ši pelėda nelaiko priešu, prisileidžia labai arti. Ūkiniai darbai miškuose lututėms pakenktų tik tuo atveju, jei būtų nupjaunami medžiai su uoksais. Kirtavietės, retmės  lututėms patinka, nes jos tampa gerais medžioklės plotais, paukščiai stengiasi apsigyventi šalia atviresnių vietų.