Atsiverčiu knygutę „Lietuvos TSR paukščių ekologija“ išleistą rusiškai 1976 metais ir skaitau: „Žvirblinė pelėda porą kartų buvo sumedžiota praeitame šimtmetyje pietų Lietuvoje.“ Suprask – nuo 1900 iki 1976-ųjų apie ją jokių žinių kaip ir nebuvo. 1978 – taisiais Aukštaitijos nacionaliniame parke gamtininkas Bronius Šablevičius užtiko pirmą paukštį. Vėliau susitikimai su žvirblinėmis pelėdomis ėmė dažnėti. 2001 metais ornitologai jau teigė, jog Lietuvoje peri 50 – 150 porų. Kiek jų peri dabar? Neradau tokių duomenų, bet manau, kad reikėtų skaičiuoti dešimtimis tūkstančių. Paukščiai plito milžinišku greičiu. Dažnas gūžtels pečiais: „- Kur tie tūkstančiai? Gyvenime niekad nesu matęs“. Nematėt ir nepamatysit, jei specialiai nesidomėsite, nes tai toks paukštis, kurį reikia pastebėti, atpažinti smulkių paukštelių fone. Kitas dalykas – išgirsti. Žvirblinės pelėdos švilpčioja saulei leidžiantis ar tekant vos ne kiekviename miškelyje. Pabandžius pašvilpauti, paerzinti, dažnai ir atskrenda ar net atakuoja erzintoją. Vasario baiga, kovas- žvirblinių pelėdų tuoktuvių metas, tad šiuo metu jų švilpčiojimai girdimi ypač dažnai.
Išvaizda ir elgsena
Varnėno dydžio paukštelis. Lengviausiai pastebimas tupintis ant elektros laidų. Išsiskiria tuo, kad iš tolo tiesiog atrodo be galvos. Žmonių nevengia, lankosi kaimuose, gyvenvietėse, gali tupėti ant stogo, ant lietvamzdžių ir pan. Drąsiai prisileidžia smalsuolius per 5-8 metrus. Ir nuskrenda ne todėl, kad bijotų. Visa pelėdos fizionomija tiesiog byloja – Jūs triukšmaujate ir trukdote jai medžioti. Pakilusi dažnai praneria pro pat galvą – suprask, su manim nejuokaujama, galiu ir akį iškabinti. Žvirblinės pelėdos, nežiūrint tikrai mažo ūgio yra aršūs, kovingi, plėšrūs paukščiai. Jų grobiu kartais tampa gerokai už jas pačias stambesni paukščiai : geniai, strazdai. Zylutė, žvirblis ar starta pietums – šiai pelėdai visai įprastas reikalas. Žinoma, tradicinis maistas vis dėlto pelės. Šias mėgsta medžioti apleistuose, piktžolėmis užžėlusiuose laukuose, tupėdama ant elektros laidų ar nedidelių medelių viršūnėse. Nevengia medžioti dienomis. Net tvieskianti aštri saulė jų nė kiek netrikdo. Tai ir leidžia jas pastebėti, su jomis susipažinti iš arčiau.
Žiema – sunkus metas net tokiam meistriškam medžiotojui, kaip žvirblinė pelėda. Juk nieks negali garantuoti, kad ryt ar poryt irgi pavyks sėkmingai numalšinti alkį. Šią problemą paukštelis sprendžia nesunkiai – kaupia maisto atsargas. Ir tai daro paprastai ir genialiai – žiemą sugautas peles tempia į arčiausiai medžioklės vietos surastą uoksą. Šaltyje pelytės greit sušąla ir laikosi lyg šaldytuve. Neatėjo „juodos dienos“ – pelytės taip ir liko uokse, tačiau jei privers pusmetrį sniego, virš jo susiformuos stora pluta, pelėda savo atsargomis tikrai pasinaudos.
Perspektyvos
Ar turime saugoti šią rūšį? Juk ji taip greitai ir sėkmingai plinta. Be abejo, privalome saugoti kiekvieną gyvą sutvėrimą, kuris žmogui nedaro akivaizdžios, juntamos žalos. Konkrečių veiksmų, apsaugos priemonių žvirblinės pelėdos nereikalauja. Na, nebent šiek tiek ramybės perėjimo metu. Ko gero užtenka tik konkretaus uokso išsaugojimo, nes žmogus šalia to uokso pelėdoms neatrodo pavojingu.
Pamenu, buvo vykdomos akcijos – inkilų kėlimai būtent žvirblinėms pelėdoms. Žinoma, dar keli inkilai miške niekam nepakenkė, tačiau genių uoksų šiais laikais miškuose daugiau negu pakanka. Juo labiau, kad ši pelėda nesunkiai gali iškrapštyti ir patį uokso šeimininką. Žvirblinei pelėdai tinka ir varnėnams skirti inkilai su 4,5-5 cm landa. Tik tikėtis, kad Jūsų iškeltą inkilą užims būtent ši pelėda, neverta – jai pasirinkimas didžiulis.
Lietuvos žiemos ne visad palankios pelėdoms. Net stambios pelėdos, tokios kaip naminė, badauja ir net žūsta iš bado jei gausu sniego, jei susiformavusi stora ir tvirta sniego pluta. Tuo tarpu mažytė žvirblinė pelėda ir tokiu metu jaučiasi saugi. Dar daugiau. Žvirblinių pelėdų arealas siekia Poliarinį ratą! Paslaptis paprasta. Negalėdamos sugauti pelių, šios pelėdos imasi paukščių medžioklės. Būdamos mažos ir vikrios jos sėkmingai gaudo smulkius paukštelius vidurdienį šiems aktyviai maitinantis.
Kaip jaučiasi sparčiai plintančios žvirblinės pelėdos greta kitų, įprastinių mūsų pelėdų? Neabejotinai visos pelėdos stipriai konkuruoja tarpusavyje. Ir ne tik dėl grobio. Didesnės pelėdos paprasčiausiai gaudo mažesnes ir jomis minta. Taigi žvirblinukės gali tapti lutučių ar naminių pelėdų grobiu. Visgi stambesniųjų pelėdų yra ganėtinai mažai, kad jos darytų didesnę įtaką šių mažylių plitimui.
Kadangi žvirblinės pelėdos daugiau ar mažiau šiaurinių miškų paukštis, jų atsiradimo ir išplitimo mūsų šalyje negalime sieti su klimato šiltėjimu. Belieka tik stebėtis ir spėlioti, kokie veiksniai joms buvo palankūs ir kaip tai gali įtakoti jų populiaciją ateityje.
Paklajokime po miškus ramią mėnesienos naktį. Įsitikinsite, jog miškai jau pabudę iš žiemos snaudulio. Kovas – palankiausias metas susipažinti su mūsų miškuose perinčiomis pelėdomis. Tikrai nelengva jas pamatyti nakties tamsoje, tačiau jų tuoktuviniai balsai sklinda toli. Pasiklausykite tų balsų įrašų prieš ruošdamiesi į mišką, įsirašykite į telefonus, ir miškas atsiskleis visai kitomis spalvomis. Pietryčių Lietuvos miškuose dažniausiai girdimi lutučių balsai. Kartais jie netyla visą naktį.
Istorija
Apie lututę paklausinėjus praeivių gatvėje, daugumas gūžtels pečiais: O kas tai yra? Nesusidūriau, negirdėjau. Vaikai, ko gero, prisimins – yra toks smagus, spalvingas žurnaliukas apie gamtą. Labiau apsiskaitę turėtų prisiminti ir šiuo vardu pavadintą leidyklą, leidžiančią gamtinę literatūrą. Gal tik vienas kitas įvardintų, jog tai paukštis, dažniausia Lietuvoje pelėda, apsigyvenanti vien tik miško buveinėse. Būtent taip ornitologai ją apibūdino 2006 -taisiais.
Bet grįžkime į dar senesnius ir kaip daugelis sako – geresnius laikus, kai gamta buvo tokia natūrali…
Didžiuliam senų gerų laikų garbintojų nusivylimui, iki 1980 metų žinių apie Lietuvoje perinčias lututes nebuvo. Jos laikytos retais, migracijos metu užklystančiais paukščiais. Dabar sunku atsakyti ar ornitologai naktimis kietai miegodavo, ar tie paukščiai tikrai buvo žymiai retesni. Apie 1995 -2000 metus lututės išplito netikėtai gausiai. Tiesa, ne visi Lietuvos miškai joms pasirodė tinkami, tačiau Pietryčių Lietuvos pušynai su eglių priemaiša patiko. Tuo metu Labanoro girioje dažnai iš vienos vietos buvo galima išgirsti dudenant kelis paukščius. Ekspertiniu vertinimu jų turėjo būti maždaug 2 poros tūkstančiui hektarų miško. Gaila, vėliau gausa kažkiek krito, ir šiuo metu lututės girdimos šiek tiek rečiau.
Išvaizda ir grobis
Lututė – viena iš mažesnių pelėdų, tesverianti vos 100-180 gramų. Kaip ir kitos pelėdos, dėl gausių plunksnų atrodo gerokai didesnė. Iš tikro lututės tėra tik kėkšto dydžio. Galva neproporcingai didelė – užima vos ne pusę kūno. Skrendanti atrodo labai trumpa, buka.
Tikrai ne visos pelėdos yra išimtinai naktiniai paukščiai. Tuo tarpu lututės būtent tokios. Lietuvoje jų nepamatysi medžiojant dieną, prieš pat saulėtekį ar tuoj po saulėlydžio. Lututė sėkmingai medžioja ir pačią tamsiausią naktį. Gerokai šiauriau gyvenančios lututės priverstos medžioti ir dieną, nes netoli poliarinio rato vasarą nakties tiesiog nėra. Lututės minta labai įvairiu maistu. Mūsų miškuose dažniausiai jų grobiu tampa kirstukai ir pelėnai. Matyt, šie žvėreliai dažniausi Lietuvos miškuose. Lututės lengvai persiorientuoja į kitokį grobį, gaudo tą, kas jų gyvenamoje aplinkoje dažnesnis. Tinka paukščiai, varlės, stambesni drugiai. Sugeba sumedžioti ir plaukiojančius vandens paukščių jauniklius. Kaip ir žvirblinės pelėdos, lututės žiemą moka kaupti atsargas. Dar įdomiau – jos moka uokse užšaldytą pelę atsišildyti ją aptūpdamos lyg perėdamos.
Gyvenimo būdas
Atrodo, kad lututėms patinka tik dvi medžių rūšys – pušys ir eglės. Pušynuose gyvena juodosios meletos, kurios iškala lututėms uoksus. Žinoma, meletos to nedaro iš geros širdies. Jos tiesiog kasmet sau kalasi naujus uoksus. Senieji atitenka lututėms ir antims klykuolėms. Praktiškai visus uoksus juodosios meletos iškala pušyse, ir tik pavienius drebulėse, beržuose ar kituose medžiuose. Tačiau gryni pušynai lututėms nepatrauklūs dėl skurdžios maisto bazės. Todėl jos renkasi derlingiausius iš pušynų – tuos, kuriuose auga eglės. Arba atvirkščiai – prasčiausius eglynus, kuriuose jau yra pušų tinkamų uoksams. Abiejų medžių reikšmė tampa akivaizdi stebint iš uokso pirmam skrydžiui kylantį lututės jauniklį. Jis iš uokso pušyje šiaip taip nuplasnoja iki pirmos eglės šakos ir čia apsistoja ilgam. Gal mėnesį jo visa veikla bus šokinėti eglės šakomis, perskristi į kitą, artimiausią eglutę ir laukti tėvų nešamo maisto. Gryname brandžiame pušyne pelėdžiukui tektų tūpti ant žemės, kur jis taptų plėšrūnų grobiu.
Taip lututės prisitaikiusios gyventi Lietuvoje. Tačiau jos gyvena ir Azijoje ir Amerikoje. Žinoma, ten renkasi kitas medžių rūšis, kitą aplinką.
Žiemoja lututės Lietuvoje. Tačiau tai tik pusė tiesos. Pasirodo, patinukai lieka ištikimi savo teritorijai ir bando čia išgyventi žiemą. Tuo tarpu patelės migruoja, ieškodamos geresnio gyvenimo. Pavasariniai patinėlių dūdavimai – bandymai prisivilioti ir sulaikyti sugrįžtančias pateles. Tie dūdavimai prasideda vasarį ir gali tęstis iki gegužės. Ramią pilnaties naktį, nesulaukdami poros patinėliai gali be perstojo plyšauti kone nuo vakaro iki ryto.
Miškuose tuščių uoksų netrūksta. Gyvenami būna tik kas penktas ar kas dešimtas iš jų, tačiau mes nežinome, kas dedasi tuose negyvenamuose. Meletos kalasi naujus, nes senieji būna jauniklių priteršti, iškalti netinkamose vietose, prilyjami lietaus ir panašiai. Be to meletų uoksai šiek tiek mažoki lutučių šeimai. Todėl lututėms verta kelti inkilus. Optimalūs inkilai su 9-12 cm landa ir 22-25 cm vidiniu skersmeniu. Į inkilus būtina įberti pjuvenų, nes pelėdos lizdų nesuka. Lututės nėra išrankios, jos apsigyvena ir didesniuose inkiluose skirtuose naminėms pelėdoms.
Pagrindinis lututės priešas – kiaunė. Ji nesunkiai įkiša galvą ir leteną į meletos iškaltą uoksą, tad lututei belieka tik sprukti išgirdus kiaunės nagų krebždesį lipant į medį. Kiaušinių ar jauniklių lututė apsaugoti negali. Kiaunių mūsų miškuose tikrai daug, jos ir pristabdo lutučių išplitimą. Žmogaus ši pelėda nelaiko priešu, prisileidžia labai arti. Ūkiniai darbai miškuose lututėms pakenktų tik tuo atveju, jei būtų nupjaunami medžiai su uoksais. Kirtavietės, retmės lututėms patinka, nes jos tampa gerais medžioklės plotais, paukščiai stengiasi apsigyventi šalia atviresnių vietų.
Šį sykį Jūsų dėmesiui siūlau straipsnių ciklą apie žvėris – urvų gyventojus. Be abejo, toks skirstymas gan sąlyginis. Daugelis žvėrių, pradedant pelyte ir baigiant meška gali naudotis urvais ar panašiomis į urvus priedangomis. Visgi išskirčiau lapes, barsukus ir usūrinius šunis, kurių gyvenimas be urvų sunkiai įsivaizduojamas.
Usūriniai šunys
Mangutukai
Pavadinimas
Šių žvėrelių pavadinimas iki šiol galutinai nenusistovėjęs ir netgi klaidinantis. Kaimyninės šalys (Latvija, Baltarusija, Rusija) juos linkusios vadinti jenotiniais šunimis. Panašiai skamba ir angliškas pavadinimas. Čia reikėtų paaiškinti, kad žodis jenotas (enot) reiškia meškėną. Taip, tą patį meškėną, kuris irgi nekviestas jau atkeliavo į Lietuvą ir tapo dar viena invazine rūšimi. Iš išvaizdos abu žvėreliai tikrai panašūs. Ir istorijos panašios – meškėnai buvo atvežti iš Amerikos į Europą irgi dėl kailio. Skirtumas tik tas, kad usūriniai šunys priklauso šuninių šeimai ir elgsena kažkiek primena trumpakojus šunis. Tuo tarpu meškėninių šeimai priklausantys meškėnai puikiai laipioja medžiais ir bent man asocijuojasi su beždžionėmis.
Taigi lietuviams jenotinio šuns pavadinimas netiko. Visgi, kaimuose dažnai galima išgirsti šį žvėrelį vadinant tiesiog jenotu ir tai jau yra didelė klaida, nes tai tikrasis, tarptautinis meškėno pavadinimas. Lyg to būtų maža, atsirado dar vienas pavadinimas – mangutas. Ko gero būtent su šiuo vardu dažniausiai ir tenka susidurti. Tai iš kur tas „usūrinis šuo“? Mokslininkams vieno žodžio vardas neįtiko. Mokslo kalboje visus priimta vadinti dviem žodžiais. Čia ir gimė tas „usūrinio šuns“ vardas, kuris mokslinėje literatūroje pakeičia liaudišką „mangutą“.
Kilmė
Šie iš Mandžiūrijos, Kinijos, Vietnamo, Korėjos, Japonijos salų kilę žvėreliai Lietuvoje atsirado pokario metais. Man nepavyko rasti duomenų, kad usūriniai šunys į Lietuvą būtų atvežti ir paleisti. Tačiau kaimyninės šalys Baltarusija ir Latvija (tuo metu Tarybų Sąjungos sąjunginės respublikos) aktyviai prisidėjo prie vertingų (kaip tada manyta) kailinių žvėrelių introdukcijos. Latvijoje 1948 metais Smiltenės ir Lubanos miškų ūkių teritorijoje buvo išleista šimtas šių žvėrelių. 1957 metais ten jų suskaičiuota jau tūkstantis. 1963 m – apie 10 000. Maždaug tuo metu usūriniai šunys jau pastebėti ir rytų Lietuvoje.
Pradžia atrodė daug žadanti. Gyvūnai sparčiai plito, o jų kailiai pasirodė tikrai vertingi ir greitai tapo ypač madingais. Apie 1980-tus metus išdirbtas usūrinio šuns kailiukas kainavo iki 220 rublių, t.y. du vidutinius mėnesinius atlyginimus. Tuo metu žvėreliai jau buvo pripažinti žalingais mūsų gamtai, tačiau medžiotojams ir brakonieriams jų medžioklė tapo tikrai pelninga. Nežiūrint to, kad medžioklė buvo labai intensyvi, daugumas urvų per metus buvo iškasinėjami po kelis kartus, žvėrelių nemažėjo. Jie toliau sėkmingai plito.
Usūrinių šunų introdukcija tuometinėje Tarybų Sąjungoje buvo vykdoma plačiu mastu, tačiau ten, kur vyravo žemyninis klimatas ir šaltos žiemos, žvėreliams įsitvirtinti nepavyko. Tuo tarpu Baltijos šalyse ir kitose Vakarų Europos valstybėse, kur jaučiama vandenyno ir Golfo srovės įtaka, usūriniai šunys išplito labai plačiai. Gilyn į žemyną, žvėrelių gerokai mažiau.
Kur gyvena ir kuo minta?
Šiuo metu usūriniai šunys – įprasti mūsų miškų gyventojai. Nevengia jie ir laukų, paežerių, pelkių pakraščių. Pas mus įprasta, kad šie žvėreliai jauniklius augina urvuose. Čia jie praleidžia ir šaltąsias žiemas. Usūriniai šunys įminga žiemos miegu maždaug nuo lapkričio pabaigos iki vasario antros pusės. Tačiau jų miegas nėra gilus. Per atodrėkius, šiltesnėmis, besniegėmis žiemomis usūrinius šunis galima sutikti beklajojančius po mišką. Panašu, kad urvai nėra įprastinė šių žvėrelių buveinė Usūrijoje ar Mandžūrijoje. Rusiškoje literatūroje dažniau minimos žabų krūvos, išvartos, šieno kupetos ar plyšiai tarp uolų. Taigi, atklydę į mūsų šalį usūriniai šunys rado daug patikimesnius namus – lapių ir barsukų išraustus urvus ir juose įsikūrė. Patys usūriniai šunys urvus kasa retai. Jei ir iškasa, tai gan trumpus, negilius.
Usūriniai šunys visaėdžiai. Jie gaudo varles, peles, driežus, gyvates, sliekus, įvairius vabalus. Mangutai gerai plaukia, tad palei ežerus, pelkynuose pavasarį, vasaros pradžioje pagrindiniu mangutų maistu tampa vandens paukščių kiaušiniai ir jaunikliai. Miškuose nuo jų kenčia ant žemės perintys vištiniai paukščiai. Panašu, kad mangutai yra pagrindinė tetervinų nykimo Lietuvoje priežastis.
Rudeniop šie žvėreliai ėda daugiau augalinio maisto. Jiems tinka daugumas vaisių, uogų, grūdinių kultūrų. Gerai žinomas usūrinių šunų pomėgis kukurūzams, obuoliams, svarainiams. Nebodami kaimų šunų mangutai rudeniop intensyviai lanko sodus ir ėda nukritusius obuolius. Į sodus eina kasnakt, vos sutemus, išmina pastovius takelius, atsirenka skaniausias obuolių veisles, ėda daug, čia pat palieka krūvas ekskrementų.
Iš esmės usūrinių šunų maistas panašus į barsukų, tačiau barsukai nesispecializuoja paukščių lizdų paieškoje, greičiau tik sunaikina pavienius aptiktus lizdus. Usūrinių šunų daroma žala žymiai didesnė.
Paskelbti invazine rūšimi
Daugelis šalių, tarp jų ir Lietuva usūrinius šunis yra paskelbę invazinėmis, naikintinomis rūšimis. Jie medžiojami kiaurus metus, tačiau nepanašu, kad bent vienai šaliai mangutus būtų pavykę išnaikinti. Žemyno gilumoje, kur usūrinių šunų mažiau, dėl jų daromos žalos tebediskutuojama. Rusijos platybėse naikintinais usūriniai šunys laikomi tik rezervatuose bei vandens paukščių apsaugai skirtuose draustiniuose.
Nereikėtų visiškai pamiršti ir naudos, kurią mangutai atneša miškų ir žemės ūkiui. Jie gaudo peles, pelėnus, ėda grambuolius, straubliukus, skėrius, daugelį kitų kenkėjų.
Dar vienas argumentas mangutų naikinimui, tai, kad jie platina pasiutligę ir niežus. Jei pasiutligė pas mus neblogai suvaldoma miškuose išmėtant vakciną, tai niežai labai išplitę tarp šių žvėrelių. Niežuoti mangutai nuolat kasosi, nuplinka, neįminga žiemos miegu ir galų gale žūna. Nemažai keliaudami, lankydamasi barsukų ir lapių urvuose, ligas jie paskleidžia dideliais atstumais. Kadangi mangutai gerai plaukia, jie nesunkiai įveikia vandens kliūtis, įsikuria salose. Dar didesnius atstumus per vandens telkinius įveikia žiemą, jiems užšalus. Kadangi žvėreliai iš žiemos miego pabunda anksti, iki ištirps ledas jie turi dar gerą mėnesį.
Usūrinių šunų sėkmingo plitimo pagrindinė priežastis – jų vislumas. Žvėreliai subręsta anksti, nesulaukę metų. Paprastai veda apie 7 jauniklius, nors atskirais atvejais minimos ir 12, 14 ar net 19 šuniukų vados. Žiemą ir jauniklių maitinimo metu usūriniai šunys gyvena poromis. Taip lengviau išmaitinti tokią jauniklių gausą.
Kaip, jau minėjau, gamtoje pagrindinė usūrinių šunų populiacijos reguliavimo priemonė – ligos. Kažkiek mangutų išgaudo vilkai. Jauniklius gali nusinešti lapės ar plėšrieji paukščiai. Medžiotojai tikrai negaili šių žvėrelių, šaudo visur ir visada, kai tik įmanoma. Tai nėra sunku, nes usūriniai šunys eina maitintis į šernų viliojimo vietas, šėryklas. Dar daugiau mangutų žūva keliose, po mašinų ratais. Rugpjūčio ar rugsėjo rytą, nuvažiavus šalies keliais kelis šimtus kilometrų galima suskaičiuoti net keliolika per naktį žuvusių šių žvėrelių. Tai ir parodo tikrąjį jų populiacijos dydį.
Barsukai
Kasdien vis labiau traukiasi diena, žvarbsta orai. Bepigu žmogui, dienas leidžiančiam šviesiame ir šiltame biure ar ant minkštos sofutės savo bute. Miške kitaip. Žvėrys pajuto prasidėjusią žiemą ir kiekvienas savaip prisitaiko, tikisi išgyventi šį sunkų laikotarpį. Kas storesnį kailį užsiaugino, kas riebalų prikaupė, kas šiltesnį būstą susirado. Barsukas apsirūpino viskuo, kas čia išvardinta. Priedo dar ir užmigo… iki pavasario.
Didieji miegaliai
Ne vienintelis barsukas šaltą ir alkaną žiemą bando prastumti miegodamas. Tokių žvėrelių Lietuvoje turime ir daugiau. Pirmiausiai dera paminėti miegapeles. Jų turime tris, gal net keturias rūšis. Pati dažniausia lazdyninė miegapelė. Mokslininkai mano, kad Lietuvoje jų gyvena apie milijoną. Dar daugiau – mūsų miškuose vykdomi plyni kirtimai itin palankūs šiai rūšiai, todėl ji pas mus gausesnė negu, sakykim, Vokietijoje ar kitose palankesnio klimato šalyse. Didžioji miegapelė gerokai retesnė. Ji – senų ąžuolynų gyventoja. O tokių turime nedaug. Miškinė ir ąžuolinė miegapelės pas mus ypač retos, nes esame šių žvėrelių išplitimo arealo pakraštyje. Visų rūšių miegapelės, pateisindamos savo vardą pramiega nuo spalio iki gegužės.
Žiemai įminga ir usūriniai šunys, ežiai, lokiai, šikšnosparniai. Usūrinių šunų turime daugiau negu reikia. Ežiukų irgi dar yra. Dėl lokių kažką konkretaus pasakyti nepavyks. Kaip ir kasmet, rudeniop lokiai pripėdavo bulvienas ir avižų laukus Ažvinčių girios pakraščiuose. Gal kur nors po išvarta ir snaudžia vienas kitas. Šikšnosparniai žiemoti traukia į šiltesnius kraštus. Likę pas mus įsikuria rūsiuose, kartais peržiemoja ir medžių drevėse ar po žieve.
Barsukų rūpesčiai su mažaisiais
Barsukų veisimasis sudėtingesnis, sunkiau nuspėjamas, negu daugelio žvėrių. Poruotis jie gali tiek pavasarį, tiek rudenį. Embriono vystymuisi būdingas latentinis periodas, tad jaunikliai abiem atvejais gimsta kovą – balandį. Jų gali būti 1 – 6. Dažniausiai atvedami trys jaunikliai. Gimę ypač maži ir akli, barsukų jaunikliai urve praleidžia porą mėnesių. Tuo laikotarpiu galima stebėti įdomų reiškinį, kurį pavadinčiau „vystyklų keitimu“. Barsukai – mėgstantys švarą gyvūnai. Du mėnesius urve tūnantys jaunikliai, be abejo, priteršia. Todėl mama barsukė vos ne kasdien keičia guoliui skirtas žoles ir lapus. Tikrai įdomu stebėti, kaip ji nuėjusi kelias dešimtis žingsnių nuo urvo, plačiai išskėstais nagais ima grėbti lapus ir traukdamasi atbula, visą jų glėbį tempia į urvą.
Poros mėnesių jaunikliai jau retkarčiais pasirodo iš urvo. Barsukai – naktiniai žvėreliai, tačiau jaunikliams sunku iškęsti ilgą vasaros dieną, tad jie dažnai trumpam išlenda ir vidurdienį. Iš pradžių mama saugo savo jauniklius, neleisdama jiems nutolti nuo urvo, įspėdama apie pavojų. Bet maitintis juk reikia. Temstant barsukė traukia į medžioklę, o jaunikliai, keliolika minučių padūkę, vėl nenoromis lenda į urvą. Nors barsukų urvas ypač gilus ir saugus, ilgai jame gyventi barsukai negali. Netoli urvo kaupiasi „kvepiantys“ barsukės išnešti lapai. Palaipsniui kvapai tampa tokie stiprūs, kad ir žmogus iš kelių dešimčių metrų urvą gali užuosti. Ką jau kalbėti apie vilkus. Šie negali iškasti gilaus urvo, bet nesunkiai patykotų jauniklius ir išeinančią į medžioklę barsukę. Matyt, dėl šios priežasties vos ūgtelėjusius jauniklius mama išsiveda kitur, ir gimtasis urvas stovi tuščias iki rudens, kuomet čia vėl sugrįš ir kartu žiemos visa šeima. Peržiemoję su mama pernykščiai barsukų jaunikliai išvaromi gimus šių metų jaunikliams. Dažnai per dešimtmečius iškasamos ištįsos urvų sistemos. Tada juose gyvena kelios barsukų kartos ir netgi lapės ir mangutai.
Kuo jie minta ?
Barsukai priklauso plėšriųjų būriui, kiauninių šeimai. Atrodytų, plėšrūnai turėtų būti išskirtinai mėsėdžiai. Taip nėra. Kaip ir daugelis šio būrio žinduolių, barsukai – visaėdžiai gyvūnai. Tikrais medžiotojais jų irgi nepavadinsi. Barsukai sėkmingai gaudo peles, varles, įvairius vabalus, visgi pagrindinis jų apsirūpinimo maistu būdas – paieška ir rinkimas. Renkami sliekai, vabzdžių lervos, moliuskai, paukščių kiaušiniai ir jaunikliai. Augalinę maisto dalį sudaro įvairūs vaisiai, uogos, grybai, šaknys. Rudeniop barsukai gali apsilankyti pamiškių sodybų soduose ir maitintis obuoliais. Mėgsta barsukai ir kukurūzus. Kaip ir visi kiauniniai, taip ir barsukai didžiausiu delikatesu laiko medų. Aptikę laukinių bičių lizdą, korius jie sukerta su visais perais.
Rudeniop gausiai maitindamiesi barsukai sukaupia nemažai riebalų ir sveria iki 20 kilogramų. Žiemą įminga, tačiau miegas nėra toks kietas, kaip miegapelių ar šikšnosparnių. Šiltesniu oru, per atodrėkius žvėreliai nubunda, išeina iš urvo, pripėduoja keliasdešimties metrų spinduliu, tačiau nesimaitina. Matyt, iš tokių barsukų pasivaikščiojimų ir kilusi legenda apie barsukų vertimąsi ant kito šono per pusiaužiemį.
Medžiokliniai reikalai
Barsukai – medžiojamieji žvėrys. Tiesa, jų medžioklės sezonas trumpas – spalis, lapkritis. Medžiotojai neskuba medžioti barsukų, nes ūkinė šių žvėrelių vertė menka. Bene labiausiai žinoma barsuko taukų gydomoji galia. Tačiau prisiminkim, kad ir meškos taukai tokie pat „stebuklingi“. Labai gali būti, kad tikroji tų taukų vertė ne ką skiriasi nuo kiaulės ar šerno, tačiau apie retesnį žvėrį prikuriama daugiau legendų, tokie vaistai turi didesnį psichologinį poveikį.
Iškasti barsuko urvą beveik neįmanoma užduotis. Urviniai šunys dažnai nesugeba išvaryti žvėrelių iš jų urvų labirintų, kartais net žūsta patys. Todėl daugiausiai barsukų nušaunama prie šėryklų šernams, nes šių žvėrelių maistas nedaug skiriasi nuo šernų.
Barsuko kailis šiurkštus, menkavertis, tinka nebent kilimėliams, sienų papuošimui, dekoratyviniams gaminiams. Šeriai tinka teptukų gamybai. Lietuvoje barsukų mėsa maistui paprastai nenaudojama , nors kitose šalyse barsukiena valgoma, tačiau, kaip ir kitų visaėdžių gyvūnų, turėtų būti tiriama dėl trichineliozės.
Barsukų pėdsakai – lyg miniatiūrinė meškos pėdsakų kopija. Iš kitų žvėrių pėdsakų ypač išsiskiria dideli nagai ir beveik vienoje eilėje – kaip žmogaus – esantys pirštai.
Rega barsukų prasta. Tiek man, tiek kolegoms teko naktį prasilenkti su barsuku siaurame miško kelyje. Tik prasilenkus, užėjęs ant žmogaus pėdsakų barsukas suvokia, kas įvyko, ir sprunka. Panašūs susitikimai galimi stovint ant barsuko takelio. Atbėgęs jis kone atsitrenkia į batą ir po to atsitraukęs ilgai svarsto, ką gi turėtų dabar daryti. Patekęs į keblią padėti barsukas ginasi. Paprastai strategija tokia: įkasti ir pabėgti.
Pagal medžiotojų pateiktus duomenis, Lietuvoje turime beveik 11 tūkstančių barsukų. Šiuo metu barsukai – plintanti rūšis. Jei tikėti apskaita, 2006 metais turėjome tik tris su puse tūkstančio barsukų, iš kurių buvo sumedžiota tik 16. Šiuo metu kasmet sumedžiojama 200 – 400 šių žvėrelių.
Lapės
Jei vaikystėje suradęs urvą miške būčiau klausęs tėvo, kas čia gyvena, būčiau sulaukęs užtikrinto atsakymo:
-Lapė, kas gi daugiau.
Prieš gerą pusšimtį metų usūrinių šunų Lietuvoje dar nebuvo. Barsukai, buvo tokie reti, kad net mes, pamiškės vienkiemio gyventojai, apie juos nebuvome net girdėję. Tiesą sakant, pokario metais kitų žvėrių irgi buvo gerokai mažiau. Ginklų gausa ir maisto trūkumas stipriai išretino stirnų, briedžių, šernų gretas. Tik štai kiškiams ir lapėms tai beveik nepakenkė. Gali būti, kad panaši situacija buvo ir prieš karą ir dar anksčiau. Tiesiog žvilgterėkim į tautosaką, pasiklausykime pasakų. Lapė, vilkas, kiškis – svarbiausi jų herojai. O šernų, briedžių, net stirnų negirdėti, lyg jų aplamai nebūtų.
Kam gi lapei urvas?- paklausite. Šiltas kailis, uodega užsikloti ir gali miegoti nors ant sniego. Iš tikro taip ir yra. Žiemą lapės urvais beveik nesinaudoja. Na nebent užkluptų ilgalaikės šlapdribos, darganos ar medžiotojų šunys užvaikytų. Urvas lapei būtinas tik jauniklių auginimui. Lapė atsiveda 3 – 8 jauniklius. Šie gimsta akli, bejėgiai ir pirmą gyvenimo mėnesį praleidžia urve. Šiek tiek sustiprėję, ūgtelėję lapiukai iš urvų pasirodo gegužės pirmoje pusėje, o šiaurės, rytų Lietuvoje truputį vėliau. Dar pusiau akli, įžiūrintys tik judančius daiktus, bet jautriai reaguojantys į garsus, žvėreliai dienomis išlenda pasišildyti saulutėje prie urvo angos. Lapiukai auga, stiprėja greitai. Praėjus porai savaičių po pirmo išlindimo iš urvo, lauke jie jaučiasi užtikrintai, tyrinėja aplinką, nukeliaudami keliasdešimt metrų nuo urvo angos. Kad išmaitintų vaikus, mama lapė medžioja kone ištisą parą. Net ir vidurdienį ją galima pamatyti skubančią link urvo su trimis, penkiomis ar net septyniomis pelytėmis nasruose. Dieną, spiginant saulei, lapė mato gan prastai. Prieš vėją prie medžiojančios lapės galima prisėlinti pakankamai arti.
Birželio viduryje lapiukai dažnai palieka urvą ir slepiasi laikinose priebėgose: po malkų rietuvėmis, pralaidose, apleistuose urvuose. Dar po mėnesio lapiukai tampa savarankiški ir grobį gaudo patys, tačiau iki rudens jie išlieka smalsūs, patiklūs ir žiopli.
Lapiukas gegužės pabaigoje
Baigiantis rudeniui baigiasi ir geras lapių gyvenimas. Žioplų, lengvai sugaunamų jaunų kiškiukų ar paukščiukų nelieka, pelės slepiasi po sniegu. Net ir žiemą pagrindiniu lapių maistu lieka pelės ir pelėnai. Net prisnigus vos ne pusmetrį, sniego paviršiuje susiformavus plutai, lapės sugeba išgirsti žolėse po sniego paklode krebždančią pelę. Tik iš klausos tiksliai nustačiusi pelės buvimo vietą, lapė aukštai pašoka į orą ir letenomis bei snukiu pramušusi sniego plutą panyra į sniegą bei pačiumpa grobį. Pačiu alkaniausiu metu lapės neatsisako ir maitos. Kuo sunkesnė, sniegingesnė žiema, tuo daugiau krenta stirnų, ir lapėms tai padeda išgyventi.
Vasarą lapės minta ir augaliniu maistu. Žinomas jų potraukis vynuogėms, kukurūzams. Neatsisako lapės ir kitų uogų, skanauja obuolius.
Vestuves lapės švenčia vasarį – kovą. Nė metų neturintys lapiukai jau jaučiasi tikrais lapinais ir bando pratęsti giminę. Rujos metu lapinai ženklina savo teritoriją palikdami vieną iš stipriausių kvapų, kokį žmogus tik gali užuosti gamtoje. Pavėjui nešamą lapės „riboženklio“ kvapą žmogus nesunkiai užuodžia iš keliasdešimties metrų.
Pastaraisiais metais daugėja žmonėmis pasitikinčių lapių, besikuriančių kaimuose ir net miestuose. Jos neskuba sprukti nuo žmonių, kartais netgi prašosi pamaitinamos.
Lapių tarpe labai išplitę niežai. Jau gerą dešimtmetį pamatyti sveiką, pasipuošusią gražiu kailiu lapę retenybė. Žymiai daugiau jų nušiurusiomis uodegomis, nuplikusiais šonais. Netekusios dalies kailio lapės sunkiai ištveria žiemą. Liga plinta tarp lapių ir usūrinių šunų naudojantis bendrais urvais. Barsukai niežams atsparesni, tačiau jų tarpe irgi pasitaiko užsikrėtusių.
Pastaraisiais metais lapės medžiojamos kiaurus metus, t.y. priskiriamos prie naikintinų gyvūnų. Kodėl šimtmečius ir tūkstantmečius Lietuvoje gyvavusios lapės sulygintos su mangutais, meškėnais, kanadinėmis audinėmis bei kitais invaziniais gyvūnais ir tapo nepageidautinomis? Manau, čia „žaliosios propagandos“ – gyvūnų mylėtojų vykdytų akcijų pasekmė. Lapių kailiais moterys jau nesipuošia. Kailiai neteko vertės. Medžiotojams lapės tapo nepatraukliu laimikiu ir šių žvėrelių ėmė sparčiai gausėti. Žinoma, motulė gamta įjungė stabdžius ir savomis priemonėmis ėmė reguliuoti populiaciją. O tos priemonės – jau minėti niežai ir pasiutligė. Visuomenei tokia gamtos savireguliacija pasirodė nepatraukli ir medžioklės terminus teko pratęsti, tiesiog įpareigojant medžiotojus šaudyti niežuotas ar auginančias jauniklius lapes. Be abejo, tokia medžioklė malonumo neteikia. Prieš kelis dešimtmečius, kol lapių kailiai turėjo paklausą, jos medžiotos tik spalio – kovo mėnesį ir toks laimikis buvo kiekvieno medžiotojo svajonė.
Natūralių priešų gamtoje lapės turi nedaug. Jas medžioja lūšys, vilkai. Pastarieji net iškasa lapių urvus ir sunaikina jauniklius. Mažus lapiukus gali sugauti ereliai ar vištvanagiai, tačiau tokie atvejai gan reti.
Duomenų apie lapių skaičių Lietuvoje nėra, nes dabar tokios apskaitos nevykdomos. Žinomas tik sumedžiotų žvėrių skaičius. Kasmet medžiotojai sumedžioja šiek tiek daugiau negu dešimt tūkstančių lapių. Nemažai lapių žūva keliuose. Čia žūsta ne tik nepatyrę jaunikliai. Dalis lapių specializuojasi maitintis automobilių nutrenktais gyvūnais, kol galų gale po ratais patenka ir pačios.
Dažnai pasigirdami, papolitikuodami prisimename, kad miškai – ne vien tik mediena. Tačiau tik vasarą, o ypač rugpjūty puolame naudotis kitais miško turtais. Tiesa, mėlynės šiemet neužderėjo, tačiau biržėse tebenoksta avietės, pelkių pakraščiai nusėti vaivorais, retmiškiuose jau rausta bruknės. O kur dar grybų armijos, iš miestų išviliojančios ir pačius nerangiausius gamtos mylėtojus.
Nutolsta į užmarštį laikai, kai kone kas antras miškingų vietovių gyventojas grybavimą, uogavimą laikė vienu iš pagrindinių pajamų šaltinių. Tuštėja kaimai. Kas išvyko į miestus, kas į Airiją, o kas tiesiog į Anapilį. Likusieji baigia susigyventi su egzistavimu iš pašalpų ir bandančių užsidirbti miškuose kasmet vis mažėja. Tačiau tai nereiškia, kad ženkliau mažėtų ir miškų lankomumas. Geri keliai, nebrangus kuras, troškimas atsipalaiduoti nuo miestų triukšmo į gamtos prieglobstį tebevilioja daugybę pramogautojų. Lietuvoje dar išlikusi tradicija, kad grybus ir uogas žiemos atsargoms turi susirinkti savo rankomis. Ir, manau, tai gerai, nes meilė gamtai prie kompiuterių ekranų jau įgauna epideminį pobūdį. Civilizacija nenuilstamai žingsniuoja link to, kad maistu bus laikoma tik prekybos centre pirktas atitinkamai įpakuotas ir paženklintas gaminys. Taigi miške skinta uoga, savo darže išrautas svogūnas ar močiutės sode nuo žemės pakeltas obuolys jau tampa prabanga ir atgyvena. Nesterilu, nehigieniška, neįpakuota, nesertifikuota… Prie to dar pridėkime žiniasklaidos nuolat pučiamą erkių pavojų, ir dar po keliolikos metų į mišką keliauti ryšis tik didvyriai.
Apie erkes
Kaip gi atrodo tos siaubūnės erkės nuolat miškuose dirbantiems ir gyvenantiems žmonėms? Be abejo, teigti, kad erkių nėra, ar užsikrečia vienas iš milijono, tikrai negalima. Tačiau pavojus gerokai išpūstas, juolab apsisaugojimo priemonių irgi yra. Kas dieną miške dirbantys miškininkai per sezoną išsitraukia vienas tris, kitas penkias, kažkas ir daugiau įsisiurbusių erkių. Svarbu tai, kad praktiškai visi miškininkai skiepijami nuo erkinio encefalito, taigi šios ligos tikimybė darosi minimali. Lieka Laimo ligos grėsmė, nuo kurios skiepų nėra. Liga, žinoma, nemaloni, gydymas ilgas. Visgi lyginant kasdienį darbą miške su vienkartiniu pasigrybavimu, tikimybė grybautojui pasigauti šią ligą labai nedidelė. Laiku pastebėti ropinėjančias erkes padeda šviesūs rūbai. Jas atbaido įvairūs repelentai ar nešiojami nedidukai ultragarso prietaisėliai (pvz. TickLess). Svarbu ir grįžus iš miško persirengti, apsižiūrėti ar nėra ropojančių erkių, nueiti į dušą. Derinant visas šias priemones lankymasis miške teiks tik malonumą.
Miško kirtimai
Rugpjūtis – paskutinis mėnuo, kai įprastiniai darbai miškuose dar nevyksta pilnu tempu. Medienos gedimo (nusispalvinimo) tempai rugpjūtį patys didžiausi. Saugomose teritorijose bei apie retųjų paukščių lizdus dar tebegalioja draudimai. Šio mėnesio pradžioje lizdus palieka jau paskutiniai plėšrieji paukščiai – žuvininkai, vapsvaėdžiai. Tačiau kirtimų draudimas tebegalioja ir prie tų paukščių lizdų, kurie tušti jau nuo birželio. Plėšrieji paukščiai mėgsta keistis lizdais, todėl visai normalu, jei pernai konkrečiame lizde perėjo erelis rėksnys, šiemet juodasis gandras, o kitąmet perės suopis. Neretai lizdai eilę metų būna tušti, vėliau paukščiai vėl sugrįžta. Todėl nereikėtų laikyti klaida, jei dokumentuose įrašyta viena paukščių rūšis, o tikrovėje susiduriame su visai kita.
Atsisveikina gandrai ir gervės
Rugpjūčio pabaigoje iš mūsų laukų ir pamiškių dingsta mūsų mėgstamiausi paukščiai: gandrai ir gervės. Gandrų ruošimasis skrydžiui akivaizdus. Tik palikę lizdus paukščiai laikosi šeimomis, vėliau jos jungiasi į būrius ir vos tik jaunikliams sustiprėjus gandrai išskrenda. Kartais susidaro įspūdis, jog Lietuvoje jie praleidžia laiko lygiai tiek, kiek reikia jaunikliams išauginti ir nė diena ilgiau.
Gervės elgiasi priešingai. Grįžusios ankstyvą pavasarį, kartais dar žiemą, pas mus jos sulauks žvarbaus rudens. Tačiau rugpjūčio pabaigoje daugelyje vietovių gervių nebelieka – jos renkasi į tūkstantinius būrius ir traukia į pamėgtas vietas, o tokių Lietuvoje ne tiek ir daug: Žuvintas, Novaraistis, Tyruliai, Sulinkiai. Čia gervių gausa kartais piktina ūkininkus, tačiau žymios žalos jos nepadaro, nes gervių būriavimosi laikotarpiu didžioji derliaus dalis jau būna sudorota.
Prasideda elnių ruja
Rugpjūčio paskutinėmis dienomis prasideda tauriųjų elnių ruja. Tai vienas įspūdingiausių gamtos reiškinių, taip laukiamas medžiotojų, gamtos fotografų bei kitų gamtos ir adrenalino mėgėjų. Daugelis jų įsitraukia tiek, kad šiuo laikotarpiu ima atostogas ir, užmiršę šeimas ir darbus, nakvoja miškuose. Elnio baubimas palieka įspūdį net girdint jį iš pakankamai toli. Tačiau tikrai neįmanoma aprašyti įspūdžio, kurį patiri naktį braudamasis per brūzgynus, kai atrodo, kad baubia, riaumoja visa giria, o artimiausias žvėris visai čia pat, už keliolikos žingsnių ir aiškiai girdėti jo šnopavimas, lūžta ragais daužomi medžiai.
Nors tamsią naktį prie žvėrių galima prieiti pakankamai arti, sumedžioti baubiantį elnią tikrai nelengva. Žvėrys vengia išeiti į atviras vietas, turi puikią klausą ir matymą. Prieš pasigarsindami baubimu jie gerai ištiria aplinką ir esant nors mažiausiam pavojui sugeba nepastebimai ir be menkiausio garselio dingti. Medžiotojai dažnai bando prisivilioti elnius pamėgdžiodami jų baubimą, tačiau ir šiuo atveju reikia įgudimo ir tiesiog sėkmės, nes elniai vieni atsargiausių mūsų miškuose gyvenančių žvėrių.
Ruja intensyviausia prasidėjus šalnoms, o trunka net iki spalio vidurio. Baigiantis rujai elniai numeta daug svorio, stipriai nusilpsta. Daugeliui jų tenka gydytis kovose patirtas žaizdas. Daugybė žmonių apie šį įspūdingą reiškinį nieko nežino, nes elniai gyvena ne visuose miškuose ir baubia tik vėlų vakarą, naktį ar ankstyvą rytą.
Rugpjūty gamta plačiai žarsto savo dovanas, tad atostogaujantiems belieka palinkėti sulaukti gero oro ir netingėti lankytis miškuose.
Užžėlusiais protėvių takais. Straipsnis buvo skelbtas žurnale „Miškai“
Prie Aukų akmens
Ne vienas manome, kad Lietuvėlė jau seniai išvaikščiota. Atostogų lekiame į užsienį, bandome ten atrasti kažką naują, nematytą. Tačiau patarlė byloja, jog dažnai nauja gali būti gerai pamiršta seniena.
Šiek tiek geografijos
Šiame straipsnyje pristatysiu Aukų akmenį, kitaip dar vadinamą Antakmenės arba Aukuro akmeniu. Pavadinimas „akmuo“ nėra visiškai teisingas. Geologiniu požiūriu tai konglomerato uola, kokių Lietuvoje turime ir daugiau. Konglomeratu vadinama tvirtai į uolą susicementavęs žvyras, gargždas, nedideli akmenys. Šiuo metu populiariausios konglomerato uolos netoli Užpalių , Šeimyniškių žvyro karjere. Čia bekasant žvyrą buvo iškasti didžiuliai konglomerato luistai. Jie riogso karjero šlaite, kol kas dar mažai apirę, aštrių, įspūdingų formų. Gerai žinoma ir „Ožkų pečiaus“ vardu pakrikštyta uola Nemuno ir Verknės santakoje. Panašių uolų yra ir daugiau, tačiau Aukų akmuo išsiskiria iš jų savo istorine praeitimi. Tai daugiau ne gamtos, bet kultūros paveldo objektas, kurį Vykintas Vaitkevičius knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija“ prilygina Puntukui, Šventaragio slėniui, kitiems gerai žinomiems istoriniams objektams.
Aukų akmuo guli Ignalinos rajone tarp Dūdų ir Grybėnų kaimų, apie pusantro šimto metrų šiauriau Antakmenės kapinaičių. Atvykti galima automobiliu keliu nuo Vidiškių link Grybėnų, toliau pėsčiomis daug vaikštinėti neteks. Akmuo kažkada įtrauktas į Ignalinos rajono paveldo objektų sąrašą, šiuo metu jo aplinka aptvarkyta, pastatytos kelios rodyklės, tad akmenį surasti tapo lengviau. Akmuo riogso kalno vadinamo Piestokalniu šlaite. Kažkada aplinkui buvo pievos, ganyklos, dabar viskas užžėlę savaiminiais jaunuolynais tačiau nuo Antakmenės kapinaičių link akmens veda išvalytas takelis. Piestokalnis gerokai primena iš dviejų kalvų sudarytą piliakalnį. Kai kurie šlaitai labai statūs ir aukšti. Jie irgi apaugę neprižiūrimu mišku. Akmuo žinomas nuo senų laikų, yra išlikę jo piešinių, nuotraukų. Senovėje jis atrodė gerokai įspūdingiau. Dabar laiko ir žmonių nuglūdintas jis tapo kažkiek žemesnis, formos suapvalėjo. Po 1971metų kasinėjimų uola vėl kažkiek „priaugo“, nes jos papėdėje buvo iškasta duobė.
Senoji šventvietė
Seniausi žinomi duomenys apie Aukų akmenį siekia 1842 metus. Šiek tiek vėliau – 1875 metais akmuo įtrauktas į Lenkijos istorinių vaizdų albumą, kaip pagonių šventvietė, kurioje buvo deginamos aukos dievams. Gyvi pasakojimai, kad prie akmens baltai apsirengęs senis kūrendavęs ugnį. Įvedus krikščionybę senis nusiskandinęs, į aukurą tuoj trenkęs perkūnas. Po to dieną naktį nuo akmens aidėdavęs klyksmas ir nutilęs jis tik Napoleono kariams šovus į akmenį. Tačiau ir žymiai vėliau prie akmens dar vaidendavosi. Siekdami vaiduoklių išvengti žmonės prie akmens žegnodavosi, dėjo aukas.
Praeito amžiaus pradžioje akmuo buvo plačiai žinomas ir vietinės inteligentijos bei maldininkų dažnai lankomas, prie jo dar tebedėtos aukos. Nors akmuo akivaizdžiai susijęs su pagonybe, tačiau vietos šviesuoliams jis buvo tiek svarbus, kad net katalikų kunigas J. Žiogas spaudoje sielojosi, jog „barbarai valstiečiai akmenį sudraskė paraku“. Kiek to „sudraskymo“ buvo – neaišku, tačiau 1971m. archeologinių kasinėjimų metu šalia akmens rasta beveik dviejų metrų ilgio akmens skeveldra. Kasinėjant rasta ir gyvulių kaulų, anglių sluoksnis, tad legendos apie čia kūrentą ugnį, degintas aukas turi realų pagrindą. Rastos anglies amžius siekia tik apie 200 metų, tad panašu, kad pagoniška ugnis čia kūrenosi dar aštuoniolikto amžiaus pabaigoje – praėjus keturiems šimtmečiams po oficialaus Lietuvos krikšto.
Aukos seniesiems dievams tebebuvo aukojamos dar apie 1930 – tuosius metus. Keista, bet maldininkai vykdami į Paringio bažnyčią į atlaidus, užsukdavo ir prie Aukų akmens pamaloninti ir pagoniškų dievų, jiems palikdavo mėsos, pieno, sūrių, kiaušinių, daržovių, javų, linų, vilnų, drobės, pinigų. Aukų dievai, žinoma, nepasiimdavo, jas vėliau surinkdavo sklypo savininkas arba piemenys. 1995 metais jau girdėtas pasakojimas, kad prie šio akmens pasirodė Marija. Tačiau šis pasakojimas plačiau nepaplito, matyt, nelabai kas tuo patikėjo. Net ir dabar ant akmens tebestovi keletas šiuolaikiškų žvakučių. Mums jau sunku suprasti, kas ir kokiems dievams jas uždega, tačiau akivaizdu, kad kažkas Aukų akmenį dar lanko, tiki jo galiomis.
ALVYDAS BARZDĖNAS – brolis, kasmet keliaujantis į pačius atokiausius, laukinius kraštus. Kartais ten, kur aplamai nebuvo žengusi žmogaus koja. Gamina turistinį inventorių, pirmiausia – pripučiamus laivelius skirtus plaukti didelio nuolydžio kalnų upėmis.
Jūsų teismui vienas iš mano straipsnelių, publikuojamų šioje knygoje.
GIRIOMS PRAŽYDUS
Įsibėgėja pavasaris. Girios puošiasi žiedais. Žiedų banga, kilusi ties Rusne, Viešvile, Prienais ar Kapčiamiesčiu, nesulaikomai sklinda į šiaurę ir rytus, kol pasiekia labiausiai įšalusias Lietuvos girias – Biržų ir Labanoro. Tirpstant sniegui lyg stebuklo laukėme pražystant blindžių. Laukėme ne mes vieni – drugiai, naminės bitės, kamanės lyg gyvybės eliksyro laukė pirmojo medaus. Gegužę miškai jau mėlynuoja nuo žibuoklių, šilagėlių, plaučių. Laukus nukloja geltoni kiaulpienių kilimai, baltai lyg nuotakos puošiasi pamiškėse netyčia išdygę obelys ar kriaušės. O kur dar paupiai! Juos balta marška užtiesia ievų žydėjimas. O dar plukės, blužnutės, vištapienės… Visko ir neišvardinsi.
Paukščių karalystėje vestuvių giesmės jau prityla. Teritorijos jau užimtos, lizdai susukti. Vienos paukštės dar deda pirmuosius kiaušinius, kitos jau ir jauniklių susilaukė. Dar pirmajam spinduliui nenurausvinus eglių viršūnių, pragysta strazdai, kikiliai, liepsnelės. Lakštingalų trelės aidi per visą naktį. „Teritorija užimta. Čia mano žmona ir vaikai“ – byloja kiekviena giesmė. Ir tegu tik kas išdrįsta nepaklusti. Gaus tiek, kad plunksnos dulkės.
Kiškiai kelia jau antras vestuves. Šlapi nuo rasos, nuilsę nuo nuotakos paieškų ir tarpusavio peštynių, saulei pakilus per visą sieksnį, kiškiai dar tupinėja pakelėse, aiškinasi santykius ir mažai kreipia dėmesio į žmones ar automobilius. Lapės, mangutai, barsukai jau augina mažylius. Gegužės viduryje lapiukai pirmą kartą išropoja iš uolos pasižiūrėti į saulę, užuosti gaivų pavasario vėją. Žiopliukai, dar pusiau akli, ginasi nuo uodų, šildosi prieš saulutę.
Linksmi, smalsūs ir išdykę lapiukai – gan dažnas gamtos fotografo grobis. Prisimenu pirmą vaikystės susitikimą prie lapės urvo. Sėlinau artyn prie žaidžiančių žvėrelių. Lapiukai kažką pastebėjo, bet nesugebėjo suvokti šalia išdygusio žmogaus kaip visumos. Jie ėmė sekti mano kojas! Tikriausiai vėjas man buvo palankus, o kojos jiems priminė medžių kamienus. Tik ko tie medžiai eina artyn? Tik priėjus per kelis žingsnius žvėreliai pasitraukė į urvą. Ką gali žinoti, ką tie du stulpai dar sugeba…
Jauniklių spėjo susilaukti ir nekantresnės stirnos. Kruopščiai nulaižė ir nuvedė kiekvieną atskirai į tankmę ar didesnį žolių guotą. Rusvi, dėmėtašoniai stirniukai susilieja su aplinka ir kantriai tūno laukdami motinos. Gal priešas nepastebės, praeis pro šalį… Ir tik likus dviem ar trim žingsniams pašoka ir lyg kulka neria į tankmę. Nesisaugodami šakų, aukštai keldami, pakratydami užpakalines kojas – kodėl nepabandžius lapei ar vilkui dantų išmalti?
Miškuose prityla pjūklų burzgimas. Paukščiams, žvėreliams kaip niekad reikia ramybės. Vieni medkirčiai atostogauja, kiti griebiasi smulkesnių darbų: kas taiso ąžuoliukų apsaugas ar tveria tvorą, kas šienauja želdiniuose suvešėjusias atžalas ar taiso priešgaisrinį inventorių, kiti užsiima per polaidį išmaltų kelių remontu.
Straipsnis „Žurnalui apie gamtą“ 2010 rugsėjo numeriui
Labanoro girios uralinės pelėdos Jonas Barzdėnas
Uralinė pelėda
Apie uralinę pelėdą
Paukštis gerokai stambesnis už naminę pelėdą, šviesus, geltonu snapu ir ilga uodega. Paplitęs vos ne visoje Eurazijoje, tačiau Pietų, Vakarų Europoje labai retas.
Pasak Tyzenhauz‘o Lietuvoje XIX a pirmoje pusėje buvo gan dažnas, gyveno netgi soduose, parkuose. Tadas Ivanauskas 1959m. uralines pelėdas jau priskyrė prie labai retų paukščių. 2001m duomenimis uralinių pelėdų populiacija Lietuvoje įvertinta 15-30 perinčių porų. Drįsčiau teigti, kad pastaruoju metu šios pelėdos sparčiai plinta.
Medžioja dieną, temstant ir švintant. Vidurnaktį dažniausiai prasnaudžia ant šakos. Pagrindinę maisto dalį sudaro peliniai graužikai. Jų trūkstant puola voveres, kiškius, tetervinus ir daugelį smulkesnių paukščių.
Peri uoksuose, plėšriųjų paukščių lizduose, ant stuobrių, retkarčiais ir ant žemės.
Apie Labanoro girią
Labanoro (Labanoro –Pabradės ) giria antra pagal dydį Lietuvoje. Užima 91000ha plotą ir tęsiasi iš rytų į vakarus 35km, iš šiaurės į pietus -48 km. Pagrindinis girios masyvas yra Švenčionių rajone, tačiau giria nusidriekia į Molėtų, Utenos ir netgi Vilniaus rajonus. Labanoro giria kaip diena nuo nakties skiriasi nuo uralinių pelėdų Mekos –Biržų girios. Girioje vyrauja pušynai. Čia daug ežerų, skaidrių ir smėlėtų upelių. Girios vandenys srūva į Žeimeną, tik vakariniu girios pakraščiu praeina Šventosios baseino riba. Ten savo vandenis plukdo Siesartis. Giria garsi žuvininkais, kurtiniais. Uralinių pelėdų čia nieks ir nebuvo matęs…
Pirmieji susitikimai
Pirmą kartą su šia pelėda Labanoro girioje susidūriau 2008m gegužės 20d. Vidurdienį pelėda ramiausiai snaudė prieš saulutę vos poros metrų aukštyje ir kelių žingsnių atstumu nuo žvyrkelio. Prisileido arti, leidosi fotografuojama. Taip atsirado pirmas įrodymas, jog Labanoro girioje jos gyvena. Tada prisiminiau ir 2007m rudenį čia matytą pelėdų porą, kurios prietemoje nesugebėjau atpažinti.
Vėliau dar kelis kartus mačiau pelėdą toje pat vietoje. Lizdo, tinkamo jų perėjimui, gretimais nebuvo, tad iškėliau didelį inkilą. Jame nieks neapsigyveno…
2010m. Pagaliau peri!
Pelėdžiukas
Staiga naujiena: benagrinėdamas ruošiamą juodųjų gandrų apsaugai skirto poligono gamtotvarkos projekto žemėlapį, nutariau šį tą patikslinti vietoje. Praeidamas netoli seno apleisto, karklavijais apaugusio lizdo spragtelėjau porą kadrų. Šiaip sau, istorijai, faktui, kad lizdas dar neiškritęs. Kompiuteryje padidinęs nuotrauką, netikėtai tarp karklavijų lapijos įžiūrėjau geltoną snapą. Abejonių nebuvo, tad tuoj paskambinau Broniui Šablevičiui: visgi pirmas šių pelėdų perėjimo atvejis Rytų Lietuvoje. Broniaus nenustebinau – buvo išsiaiškinęs, jas stebėjo jau porą dienų… Deja tas stebėjimas tuoj ir baigėsi. Po kelių dienų Bronius rado iš lizdo iškritusį ir baloj prigėrusį vos poros dienų jauniklį. Daugiau pelėdžiukų lizde nebuvo. Keistas, nenormaliai vėlyvas perėjimas, vienintelis jauniklis. Gal jauni, nesubrendę paukščiai? –laužėme galvas.
Netikėtumai tuo nesibaigė. Liepos 22 d. žmona bevažiuodama į darbą ant kelio pastebėjo pelėdos jauniklį ir nedvejodama priskyrė jį uralinėms pelėdoms. Nubaidytas pelėdžiukas vis taikėsi grįžti į kelią. Jį matė dar keli vairuotojai, kol pagaliau pastebėjęs eigulys panėšėjo ir patupdė kiek atokiau.
Atvažiavęs po trejeto valandų radau ir suaugusias uralines pelėdas. Taigi antra perinti pora šiemet, šįsyk senoj, gerai žinomoj vietoj. Akivaizdu, kad jos čia peri bent treti metai.
Deja istorija tuo nesibaigė. Pelėdžiukas buvo ūgtelėjęs, gerai apsiplunksnavęs, bet kažkodėl nebandė ne tik skraidyti, bet netgi nelipo į medžius. Apžiūrėjęs Bronius rado sužeistus sparnus. Reikėjo spręsti ką daryti… Tada į mišką atsivežiau vet. gydytoją Algirdą Breidoką. Su Broniumi bandėme jį įspėti, kad uralinės pelėdos – agresyvūs, stiprūs paukščiai. Belieka tik džiaugtis, kad mūsų dar nepuola pelėdžiuko tėvai. Visgi, Algis, pratęs elgtis su agresyviais šunimis, ramiai pasisodino šį „viščioką“ ant delno… Čia pat ir pasigailėjo. Pelėdžiukas tuoj pat suleido nagus į raumenis, surakindamas abi rankas.
Kai rankas pavyko išlaisvinti, apžiūrą tęsė patupdęs pacientą ant medžio šakos. Diagnozė buvo paguodžianti. Sparnai nelūžę, stipriai sumušti, bet jau gerokai apgyję. Tikėtina, kad maždaug prieš savaitę jau skraidęs pelėdžiukas susidūrė su mašina. Jei atlaikė iki šiol, turėtų išgyventi. Vienbalsiai nusprendėme paukštį palikti miške. Nors neskraidantis, žolėje besislapstantis jauniklis – lengvas grobis plėšrūnams, bet gretimais tupinėjantys jo tėvai – tikrai rimti priešininkai netgi kiaunei ar lapei.
Pelėdžiuko gydymas
Nutarėme, kiek tai įmanoma, jauniklį stebėti. Gal, bent žmogaus buvimas, kvapas atbaidys plėšrūnus. Taip artėjant vakarui atsidūriau palapinėje per kelias dešimtis metrų nuo pelėdų šeimynos. Naktį kažką pamatyti vilties nebuvo, bet garsai pasako daug.. Pelėdos atkuto apie 23 valandą. Iš pradžių sududeno storokas tėvo balsas, vėliau ėmė čirpauti ir jauniklis. Netrukus prie jų prisijungė ir tolimas vilkų orkestras. Ech, gaila tų, kurie paežerėje paleidę trankią muziką negirdėjo nieko.
Pelėdžiukas akivaizdžiai buvo vienas. Daugiau jauniklių miške negirdėti. Po pusvalandžio, jauniklis buvo pamaitintas ir pamažu nurimo. Vilkų orkestro užliūliuotas užmigau ir aš.
Pabudau apie ketvirtą. Miške švito. Jauniklis tylėjo, senės pelėdos, retkarčiais susiūkčiodamos medžiojo atokiau. Mišką pamažu užtvindė strazdų balsai. Tik apie pusę šeštos savo maisto davinio vėl pareikalavo pelėdžiukas. Naktį apėjęs puslankiu apie palapinę, jis vėl sugrįžo į seną vietą ir netgi priartėjo tiek, kad išlindęs iš palapinės tuoj įžiūrėjau pilką kupstelį. Tėvai tupėjo čia pat ir nuobodžiaudami sekė, kaip aš susivynioju palapinę.
Matydamas tėvų rūpestį jaunikliu, nutraukiau stebėjimus porai dienų. Kai sugrįžau, miške buvo tylu. Palaukęs iki vidurnakčio, pasukau namo. Ryte detaliai ištyrinėjau aplinkinius miškus. Pora išvamų – tik tiek pelėdų buvimo žymių. Sakytum, niekad nieko čia ir nebūta. Džiugino tik viena –jokių jauniklio plunksnų: ruseno viltis, kad paukštis praėjus skausmui, vėl pakilo ant sparnų.
P.S. Po to pelėdos dar sykį perėjo sename suopio lizde. Dar po kelių metų pavyko surasti sužeisto pelėdžioko gimtąjį lizdą. Jame tais metais perėjo vapsvaėdžiai. Pastaraisiais metais šių pelėdų nesimatė. Joms buvo įkelta apie dvidešimt inkilų, tačiau juose gyveno tik voverės ir širšuolai. (papildyta 2016-12-14)
Šis straipsnių apie Labanoro girią ciklas buvo skelbtas žurnale „Miškai“
Didysis apuokas Girutiškio rezervate. Fotografuota išleidimo į laisvę metu.
PELĖDOS IR APUOKAI
Saulei pasislėpus už išlakių pušų viršūnių, rimstant tolimam plentų gaudesiui, merkiantis langams tarpumiškių kaimeliuose, į Girią pamažu atsėlina sutemos. Ar tai reiškia, kad gyvenimas Girioje sustoja, aprimsta? Ne. Jis tik tampa paslaptingesnis, gūdesnis, gal ir žiauresnis. Temstant medžioklei pakyla daugelis plėšrūnų. Ir pelėdos – vieni iš jų.
Iš senų laikų atklydęs pelėdų įvaizdis ir net pats vardas apibūdina jas kaip uolias pelių medžiotojas, aruodų ir išminties saugotojas. Tikrovė gerokai sudėtingesnė. Pelėdos – bene plėšriausi, bebaimiai, virtuoziški medžiotojai visoje paukščių giminėje. Medžioja jos ne tik peles , bet ir gerokai stambesnius žvėris ir paukščius. Aprašyti atvejai, kai uralinės pelėdos puolė kurtinius, garnius. Didieji apuokai sugebėjo sudoroti netgi lapes ir stirnas. Šie drąsūs paukščiai gindami lizdą nedvejodami puola ir žmogų, ir net mešką. Puola ne gąsdindami ar įspėdami, o taip, kad jų naguose gali likti priešo akis ar dalis skalpo…
Didysis apuokas
Didysis apuokas sveria 2 – 4 kilogramus, sparnų mostas gali siekti iki dviejų metrų. Pagrindinis maistas pelės, jerubės, varnos, kiškiai. Gali medžioti ir kitas pelėdas, plėšriuosius paukščius, šikšnosparnius ir netgi žuvis. Peri apleistuose kitų paukščių lizduose arba ant žemės.
Šis galingas paukštis mums pirmiausiai asocijuojasi su didžiosiomis giriomis ar Nemuno delta. Kitose šalyse ne naujiena apuoką sutikti ir didmiesčių centruose. Ten jie peri ant stogų atbrailų ir net balkonuose, gėlių vazonuose. Kuo minta miesto apuokas? Jų grobiu tampa balandžiai, varnos, žiurkės, gal ir benamės katės.
Tikrų duomenų apie Labanoro girios apuokus šiuo metu nėra. Kadais buvo rasta apuoko plunksnų, yra tikrai tinkamų jiems veistis vietų. Vykdant apuokų populiacijos atkūrimo programą keturi paukščiai čia buvo išleisti. Panašu, kad jie pasekė užsieniečių apuokų pavyzdžiu ir iš girios spruko į priemiesčius – užauginti nelaisvėje jie jau pažinojo žmogų ir suprato, jog gyvenimas žmonių kaimynystėje lengvesnis.
Uralinė pelėda
Dar viena pelėdų pasaulio retenybė. Sveria apie kilogramą, sparnų mostas siekia apie1,2 metro, tačiau dėl gausių plunksnų, ilgokos uodegos atrodo gerokai didesnė. Nuo naminės pelėdos skiriasi geltonu snapu, nešakotais tamsiais krūtinės plunksnų dryžiais. Skiriasi ir gyvenimo būdas. Uralinė pelėda aktyvi ne tik naktį. Ji dažnai medžioja ir ryte, saulei patekėjus ar apniukusią, ūkanotą dieną. Kaip ir daugumas pelėdų, minta pelėmis, paukščiais, sugauna kiškių jauniklius ar kitus smulkius žinduolius.
Lietuvoje peri vos kelios dešimtys uralinių pelėdų. Daugiausia jų Biržų girioje. Džiugu, kad Labanoro giria irgi gali pasigirti savo uralinėmis pelėdomis. Pirmą kartą ant šakos snaudžiančią uralinę pelėdą čia stebėjau 2008 metų pavasarį. Po to bent tris kartus jas teko surasti perinčias plėšriųjų paukščių lizduose. Girioje iškabinome nemažai inkilų, skirtų šioms pelėdoms. Kol kas juose apsigyvena tik voverės ir širšuolai. Ir tai nestebina. Pelėdų yra tikrai mažai, tad kiekvienas jų perėjimas – vos ne ornitologų pasaulio sensacija.
Naminė pelėda
Vos smulkesnė uralinės pelėdos sesuo. Jos tikrai gan panašios, bet naminė pelėda daug dažnesnė, gal net įprasta parkų, dvarviečių, gūdžių miškų gyventoja. Tai ir yra ta plačiai dainose, patarlėse, pasakose minima pelėda. Tik naminė, uralinė ir liepsnotoji pelėdos yra juodaakės – turi tamsios durpių spalvos akis. Kitų pelėdų akys ryškiai geltonos, apuokų – oranžinės. Nežiūrint panašumo ir giminystės, naminė ir uralinė pelėdos konkuruoja dėl maisto, kartais kovoja dėl inkilų. Be abejo, laimi didesnė uralinė pelėda. Naminei pelėdai pakaktų inkilų su 13 cm skersmens landa, tuo tarpu uralinei gaminami inkilai su pusiau atvira priekine sienele. Pakabinus arčiau vandens telkinių, tokie inkilai tinka ir dančiasnapiams, klykuolėms.
Visų pelėdų jaunikliai lizdus, uoksus palieka dar nemokėdami skraidyti. Jie keliauja žeme, kabindamiesi nagais, snapu ir sparnais, vikriai laipioja į stuobrius, išvartas ir medžius. Tapti tikru medžiotoju nelengva. Tėvai klajojančius pelėdžiukus maitina dar mėnesį ar ilgiau.
Labanoro girioje naminių pelėdų negausu. Nederlinguose smėlynuose augantys pušynai ne pati geriausia vieta pelėms veistis ir pelėdoms gyventi.
Lututė
Šios nedidukės pelėdos atvaizdas galėtų būti Labanoro giros vizitinėje kortelėje. Šiuo metu tai dažniausiai girdima Girios pelėda. Vasario antroje pusėje, kovo, balandžio, kartais net gegužės mėnesiais, giedromis ramiomis naktimis lututės su nedidelėmis pertraukomis dudena visą naktį. Tai gimtojoje girioje žiemoję patinėliai šaukia iš svetur sugrįžtančias pateles. Šios gi, migrantės, klajoklės, į Lietuvą sugrįžta ne kasmet vienodai gausiai. Net vidutiniškais metais tūkstantyje hektarų miško dūduoja bent pora lutučių. Palankiais metais jų būna ir daugiau. Keista, bet lututė visai nesibaido ir grynų, nederlingų pušynų, nors mieliau renkasi mišrius eglių – pušų medynus. Pagrindinę grobio dalį sudaro peliniai graužikai.
Dažniausiai peri juodųjų meletų iškaltuose uoksuose. Tinka ir inkilai su 9 -10 cm landa. Perint uoksuose, mažiausi pelėdžiukai dažnai žūna dėl vietos stokos: jie būna sutrypiami, vėliau gal ir suvalgomi. Erdvesniuose inkiluose galėtų sėkmingai užaugti visi jaunikliai.
Lututė – viena iš jaukiausių pelėdų. Žmogaus ji tiesiog nelaiko priešu. Kartais dienos metu prisileidžia per ištiestos rankos atstumą. Visgi lututė, skirtingai nuo kai kurių kitų pelėdų, yra išimtinai naktinis paukštis, tad pamatyti ją sunku. Dažniausiai aptinkami jauni pelėdžiukai, kurie dienas leidžia spoksodami į pasaulį iš uokso landos.
Žvirblinė pelėda
Nedidukė, vos varnėno dydžio, sverianti apie 60 gramų retai pastebima tik todėl, kad iš toliau neišsiskiria iš kitų smulkių paukštelių masės. Visgi tai pelėda! Aršumu, kovingumu nė kiek neatsilieka nuo žymiai didesnių giminaičių. Nesunkiai sudoroja gerokai už save didesnius paukščius, pavyzdžiui genius ar strazdus. Žiemą lesyklose, žvėrių šėryklose gaudo žvirblius ir startas. Uoksuose mėgsta įrengti sandėlius, kuriuose žiemą lyg šaldytuve saugo pelių, paukštelių ar kitokio grobio atsargas. Gan įprastas žvirblinių pelėdų maistas – zylės. Šie paukšteliai ypač nekenčia mažosios plėšrūnės ir ją pamatę bando vyti šalin. Pelėda toliau ramiai tupi, lyg kilęs šurmulys jos visai nedomintų. Tereikia kokiai drąsesnei zylutei prilįsti kiek per arti, ir ji tampa žvirblinės pelėdos pietumis. Medžioja ir dienomis, kartais aplinką stebi tupėdama ant elektros laidų, tada ji lengviausiai pastebima. Žiemą dažnai laikosi kaimuose, gyvenvietėse, nes čia gausiau graužikų ir smulkių paukštelių. Žmogaus nebijo, gali prisileisti per 3-5 žingsnius. Nuskrisdama mėgsta išskėstais nagais pranerti virš pat galvos: suprask, kas čia šeimininkas. Pabandžius pašvilpauti pelėdos balsu, ją paerzinti, gali tais nagais ir užvažiuoti. Va tau ir žvirblinė…
Sparčiai plintanti rūšis. Labanoro girioje matoma ir girdima gan dažnai. Žvirblinės pelėdos balsas – gan tylus švilpčiojimas, paprastai girdimas tuoj po saulės laidos arba auštant.
Specialiai žvirblinei pelėdai inkilų gaminti neverta. Jai puikiai tinka genių iškaltos drevės, kurių miškuose tikrai netrūksta. Tinka ir varnėnams skirti inkilai.
Kitos pelėdos
Lietuvoje galima sutikti trylikos rūšių pelėdų ir apuokų. Tiek pat rūšių gyvena ir visoje Europoje. Dauguma jų pakankamai retos, įrašytos į raudonąją knygą. Laukuose, pelkėse retkarčiais užtinkama balinė pelėda. Mažuose laukų miškeliuose, geležinkelių apsauginėse juostose, senuose varnų, šarkų lizduose gan gausiai peri mažieji apuokai. Tai gausiausia pelėdų rūšis Lietuvoje. Tuo tarpu laplandinės, liepsnotosios, baltosios, raibosios pelėdos, pelėdikės, apuokėlio sutikimo tikimybė artima nuliui.
Žodis višta dažnai turi neigiamą atspalvį, tačiau kalbant apie šio būrio paukščius , emocijos beregint pasikeičia. Juk kalbame apie laisvus, laukinius paukščius. Dauguma jų išskirtinės išvaizdos, spalvingi, garsūs tuoktuvių ritualais. Šie paukščiai visad buvo geidžiamas medžioklio laimikis. Gaila, bet dabar beveik visi jie įrašyti į raudonąją knygą.
Gamta jau bunda po žiemos miego. Pasipūtę kurtiniai sparnais raižo sniegą, giedrais rytais jau aidi tetervinų burbuliavimas. Susipažinkime su šiais paukščiais iš arčiau.
Žvyrė (baltasis tetervinas, poparza)
Žvyrės – tundros gyventojos. Pasaulyje jos plačiai paplitę, daugelyje šalių įprastiniai, medžiojamieji paukščiai. Žvyrės akivaizdžiai prisitaikiusios išgyventi atšiauriomis šiaurės sąlygomis. Prisitaikydamos prie aplinkos jos šeriasi net keturis kartus. Žiemą tampa visiškai baltos. Kojos gausiai apaugę plunksnomis, tad paliekami pėdsakai atrodo neproporcingai dideli. Lietuva – pietinis žvyrių paplitimo arealo pakraštys. Prieš šimtmetį šie paukščiai pas mus buvo pakankamai gausūs, gyveno daugelyje didesnių aukštapelkių. Vėliau palaipsniui ėmė nykti. Jau 1957metais, anot Tado Ivanausko, Lietuvoje buvo tik anuomet gausios populiacijos likučiai. Aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje žvyrės mūsų šalyje tapo visiška retenybe. Šiuo metu reikėtų laikyti, kad šie paukščiai Lietuvoje išnykę. Retkarčiais dar matomos žvyrės greičiausiai tėra migrantės iš šiauresnių kraštų. Dėl žvyrių išnykimo nereikėtų kaltinti medžiotojų ar miškininkų. Atokiose aukštapelkėse ūkinė veikla nebuvo vykdoma. Pakito vienintelė sąlyga – klimatas. Jam atšilus paukščiai pasitraukė šiauriau. Juk tikrai nesaugu baltaplunksniui paukščiui besniegę žiemą. Paskutinį sykį žvyrių pėdsakų Labanoro girioje esu radęs 2005 metais. Dar penketu metų anksčiau, kolega Januliškio girininkas Kęstutis Grašys yra matęs ir porą paukščių.
Tetervinas
Nors nepatyrusių stebėtojų dažnai painiojamas su kurtiniu, tetervinas yra gan žinomas, kiekvienam girdėtas paukštis. Tetervinai nėra nei laukų, nei gūdžių miškų gyventojai. Jie renkasi tarpinį variantą: pamiškes, krūmynus, retmes, aikšteles, kirtavietes, aukštapelkes. Intensyviai ūkininkaujant, sodinant tankius miškus, apželdant aikštes, tetervinams belieka raistai ir kirtavietės. Ir to jiems visiškai pakaktų. Maistui jie tikrai neišrankūs: beržų pumpurai, viržiai, uogos ir patys uogienojai pilnai tenkina tetervinų poreikius. Deja, gausėjant plėšrūnų, tetervinų skaičius nuolat mažėja. Ypač tai akivaizdu paskutiniais metais. Per paskutinį dešimtmetį jų populiacija susitraukė gal trigubai. Visus tetervinų priešus sunku ir beišvardinti. Juos medžioja lapės, kiaunės, šeškai. Kiaušinius, jauniklius sušlemščia usūriniai šunys, barsukai, šernai. O kur dar sparnuotųjų plėšrūnų būrys: vištvanagiai, paukštvanagiai, ereliai rėksniai, lingės, pelėdos. Ką tik išsiritusius jauniklius sėkmingai pagauna krankliai, gervės, gandrai. Kaip nekeista, beveik visi sparnuoti tetervinų priešai irgi saugomi įstatymo, tad kovoti nebelieka su kuo…
Labanoro girioje tetervinų tikrai netrūko. Kovo antroje pusėje, balandį giria virdavo nuo tetervinų burbuliavimo. Ramiais rytais burbuliavimas girdimas ir už kilometro, tad Girioje buvo sunku rasti vietą, kur nesigirdėtų tetervinų. Dabar situacija gerokai pasikeitusi. Tiesa, didesnėse aukštapelkėse į tuokvietes dar susirenka po tris keturis paukščius, tačiau paprastai matomi ar girdimi tik pavieniai tetervinai.
Kurtinys
Artimas tetervino giminaitis, tačiau gerokai galingesnis ir egzotiškesnis. Jo paplitimas susijęs su pušynais, nes žiemą pagrindinis kurtinių maistas – pušų spygliai. Taigi, kurtinio nepriviliosi, nepalesinsi kruopomis ar saulėgrąžomis. Bado kurtiniai nejaučia – spyglių jiems visad pakanka. Vasarą šie paukščiai puola į mėlynynus, mat yra dideli šių uogų mėgėjai. Rudenį kurtiniai su pasigardžiavimu šlemščia pašalusius drebulių lapus. Šiems nukritus, paukščiai vėl grįžta prie spyglių. Kadangi jų maistas grubus, sunkiai virškinamas, kurtinių skrandžiuose visad gausu smulkių akmenukų, vadinamų gastrolitais, – maistas permalamas akmeninėmis girnomis.
Atsargūs, galingi, iki 5 kilogramų svorio kurtiniai nuo plėšrūnų apsigina lengviau. Suaugęs patinas net kiaunei sunkokai prieinamas grobis. Kas kita kiaušiniai, jaunikliai, perinčios patelės. Jų priešai tie patys, kaip ir tetervinų. Tiesa, kurtiniai turi dar vieną pragaištingą jų giminei įprotį. Populiacijoje visad atsiranda nevengiančių žmogaus paukščių . Jie skrenda į kaimus, vaikšto po kiemus ir elgiasi kaip vištos. Tai būdinga tiek patinams, tiek patelėms ir ne tik tuoktuvių periodu. Drąsių paukščių esu sutikęs ir kovo pradžioje, ir lapkritį.
Kurtinių tuoktuvės dar įspūdingesnės negu tetervinų. Kurtinio balsas negarsus, jį galima būtų lyginti su negarsiu medinių lazdelių ar ragų stuksenimu. Kas kita – kurtinių šokiai, plasnojimai sparnais, peštynės. Kaunantis kurtiniams nuo daužymosi sparnais skamba visas miškas, atrodo, jog raiste susikibo du briedžiai.
Kurtinių skaičius mūsų šalyje linkęs mažėti. Kelis kartus lietuviška populiacija buvo papildyta atvežtiniais paukščiais. Šiuo metu kurtinių veisimu ir išleidimu į laisvę užsiima Viešvilės rezervate įsikūręs kurtinių veislynas. Veislyno darbuotojai bando atstatyti sunykusią Karšuvos girios populiaciją. Labanoro giria nuo seno gali pasigirti viena didžiausių kurtinių populiacijų Lietuvoje.
Gargatūnas
Tokios paukščių rūšies lyg ir nėra. Tačiau apie šiuos retus ir paslaptingus paukščius nuolat kalbama medžiotojų ar gamtininkų bendruomenėse. Viena kita gargatūno nuotrauka pasirodo gamtos fotografų svetainėse. Gargatūnas – tetervino ir kurtinės mišrūnas. Kadangi tiek tetervinai, tiek kurtiniai jau gan reti, situacijos, kai paskutiniai tame miške paukščiai tokiu būdu pratęsia giminę, pasitaiko gan dažnai. Kaip ir kiti tarprūšiniai hibridai, gargatūnai toliau nesiveisia, tačiau gali aktyviai dalyvauti tiek tetervinų, tiek kurtinių tuoktuvėse. Ypač jie nepageidautini tetervinų tuokvietėse, nes būdami galingesni už tetervinus, juos tiesiog išvaiko. Gargatūnų balsas nepanašus nei į tetervinų, nei į kurtinių, jis primena neteptų ratų girgždėjimą. Labanoro girioje ir jos apylinkėse žinomi pavieniai gargatūnų pasirodymo atvejai.
Jerubė
Labai panašus į kurapką paukštis. Ją būtų galima vadinti miško kurapka, nes jerubė gyvena išskirtinai miške. Vengia net didesnių aikštelių, kirtaviečių. Jerubės su jaunikliais geriausiai jaučiasi po paparčių šakių lapija, kur jų negali įžvelgti joks sparnuotas priešas. Grynuose pušynuose kiek retesnės. Mėgsta tankius eglynėlius, lazdynų, kitų krūmų traką, skabo beržų ir kitų lapuočių pumpurus. Skirtingai nuo anksčiau aprašytų rūšių, jerubės dar gausiai gyvena mūsų miškuose ir išnykimo pavojus joms negresia. Vestuves jerubės kelia rudenį. Tada jos pasiskirsto poromis, užsiima teritorijas ir jas gina. Patinėlis jautriai reaguoja į balso pamėgdžiojimą ir prisistato pasiaiškinti, kas drįso įsibrauti į jo teritoriją. Tai gan jaukūs paukščiai. Perinti jerubė neskuba palikti lizdo, kartais net leidžiasi paimama į rankas. Birželio pirmą savaitę miškuose masiškai išsirita jerubių jaunikliai. Vos kelias dienas, nemokėdami skraidyti, nuo priešų jie slepiasi priglusdami žolėse. Jau po savaitės jerubiukai iš žolių kyla lyg maži malūnsparniukai – statmenai aukštyn ir tupia ant žemutinių eglės šakų. Ten jaučiasi saugūs ir prisileidžia žmogų labai arti.
Labanoro girioje jerubės – įprasti, dažnai matomi paukščiai.
Fazanas, kurapka, putpelė
Šios trys paukščių rūšys nebūdingos miškams, tačiau gali būti sutinkamos jų pakraščiuose ar tarpumiškių laukuose, pievose, krūmynuose. Fazanai – introdukuota paukščių rūšis, auginama voljeruose ir išleidžiama į laisvę medžioklinei faunai gausinti. Daugumas išleistų paukščių sumedžiojami ar žūna nuo plėšrūnų. Jei neištinka labai šaltos ir sniegingos žiemos, likę fazanai sėkmingai peržiemoja, išsiveda vaikus, tačiau ženkliau neplinta. Labanoro girioje didesnių fazanų veislynų nėra, juos laiko pavieniai paukščių mėgėjai.
Kurapkos – pievų, laukų paukščiai, nors pasitaiko kuriozinių atvejų, kai sutinkamos ir miškų glūdumoje. Paskutiniais metais kurapkų gausa ženkliai sumažėjo. Priežastys tos pačios, kaip ir tetervinų nykimo – plėšrūnų gausa. Pievose perintys paukščiai nukenčia ankstyvo šienavimo metu. Išlikusius jauniklius išrankioja gandrai, krankliai, kirai. Labanoro girios tarpumiškėse, šalia kaimų dar galima sutikti vieną kitą kurapkų pulkelį.
Putpelės – dirbamų laukų, pievų paukščiai. Prieš porą dešimtmečių greta kiekvieno girios kaimelio tokių laukų dar buvo. Būtent nedideli, dažnai arkliais įdirbami laikai, putpelėms tiko, nors gausios jos tikrai nebuvo. Šiuo metu visa dirbama žemė prie girios kaimų užaugo pušelėmis, berželiais. Taigi ir putpelių jau nebegirdėti. Šalies mastu putpelių populiacija nedidelė, bet pastovi, gal net nežymiai gausėjanti.
Šeštadienis – pirties diena.
