Straipsniai

URVŲ GYVENTOJAI

  Šį sykį Jūsų dėmesiui siūlau straipsnių ciklą apie žvėris – urvų gyventojus. Be abejo, toks skirstymas gan sąlyginis. Daugelis žvėrių, pradedant pelyte ir baigiant meška gali naudotis urvais ar panašiomis į urvus priedangomis. Visgi išskirčiau lapes, barsukus ir usūrinius šunis, kurių gyvenimas be urvų sunkiai įsivaizduojamas.  

Usūriniai šunys

Mangutukai
Mangutukai

Pavadinimas

Šių žvėrelių pavadinimas iki šiol galutinai nenusistovėjęs ir netgi klaidinantis. Kaimyninės šalys (Latvija, Baltarusija, Rusija) juos linkusios vadinti jenotiniais šunimis. Panašiai skamba ir angliškas pavadinimas. Čia reikėtų paaiškinti, kad žodis jenotas (enot) reiškia meškėną. Taip, tą patį meškėną, kuris irgi nekviestas jau atkeliavo į Lietuvą ir tapo dar viena invazine rūšimi. Iš išvaizdos abu žvėreliai tikrai panašūs. Ir istorijos panašios – meškėnai buvo atvežti iš Amerikos į Europą irgi dėl kailio. Skirtumas tik tas, kad usūriniai šunys priklauso šuninių šeimai ir elgsena kažkiek primena trumpakojus šunis. Tuo tarpu meškėninių šeimai priklausantys meškėnai puikiai laipioja medžiais ir bent man asocijuojasi su beždžionėmis.

Taigi lietuviams jenotinio šuns pavadinimas netiko. Visgi, kaimuose dažnai galima išgirsti šį žvėrelį vadinant tiesiog jenotu ir tai jau yra didelė klaida, nes tai tikrasis, tarptautinis meškėno pavadinimas. Lyg to būtų maža, atsirado dar vienas pavadinimas – mangutas. Ko gero būtent su šiuo vardu dažniausiai ir tenka susidurti. Tai iš kur tas „usūrinis šuo“? Mokslininkams vieno žodžio vardas neįtiko. Mokslo kalboje visus priimta vadinti dviem žodžiais. Čia ir gimė tas „usūrinio šuns“ vardas, kuris mokslinėje literatūroje pakeičia liaudišką „mangutą“.

Kilmė

Šie iš Mandžiūrijos, Kinijos, Vietnamo, Korėjos, Japonijos salų kilę žvėreliai Lietuvoje atsirado pokario metais. Man nepavyko rasti duomenų, kad usūriniai šunys į Lietuvą būtų atvežti ir paleisti. Tačiau kaimyninės šalys Baltarusija ir Latvija (tuo metu Tarybų Sąjungos sąjunginės respublikos) aktyviai prisidėjo prie vertingų (kaip tada manyta) kailinių žvėrelių introdukcijos.  Latvijoje 1948 metais Smiltenės ir Lubanos miškų ūkių teritorijoje buvo išleista šimtas šių žvėrelių. 1957 metais ten jų suskaičiuota jau tūkstantis. 1963 m – apie 10 000. Maždaug tuo metu usūriniai šunys jau pastebėti ir rytų Lietuvoje.

Pradžia atrodė daug žadanti. Gyvūnai sparčiai plito, o jų kailiai pasirodė tikrai vertingi ir greitai tapo ypač madingais. Apie 1980-tus metus išdirbtas usūrinio šuns kailiukas kainavo iki 220 rublių, t.y. du vidutinius mėnesinius atlyginimus. Tuo metu žvėreliai jau buvo pripažinti žalingais mūsų gamtai, tačiau medžiotojams ir brakonieriams jų medžioklė tapo tikrai pelninga. Nežiūrint to, kad medžioklė buvo labai intensyvi, daugumas urvų per metus buvo iškasinėjami po kelis kartus, žvėrelių nemažėjo. Jie toliau sėkmingai plito.

Usūrinių šunų introdukcija tuometinėje Tarybų Sąjungoje buvo vykdoma plačiu mastu, tačiau ten, kur vyravo žemyninis klimatas ir šaltos žiemos, žvėreliams įsitvirtinti nepavyko. Tuo tarpu Baltijos šalyse ir kitose Vakarų Europos valstybėse, kur jaučiama vandenyno ir Golfo srovės įtaka, usūriniai šunys išplito labai plačiai. Gilyn į žemyną, žvėrelių gerokai mažiau.

Kur gyvena ir kuo minta?

Šiuo metu usūriniai šunys – įprasti mūsų miškų gyventojai. Nevengia jie ir laukų, paežerių, pelkių pakraščių. Pas mus įprasta, kad šie žvėreliai jauniklius augina urvuose. Čia jie praleidžia ir šaltąsias žiemas. Usūriniai šunys įminga žiemos miegu maždaug nuo lapkričio pabaigos iki vasario antros pusės. Tačiau jų miegas nėra gilus. Per atodrėkius, šiltesnėmis, besniegėmis žiemomis usūrinius šunis galima sutikti beklajojančius po mišką. Panašu, kad urvai nėra įprastinė šių žvėrelių buveinė Usūrijoje ar Mandžūrijoje. Rusiškoje literatūroje dažniau minimos  žabų krūvos, išvartos, šieno kupetos ar plyšiai tarp uolų. Taigi, atklydę į mūsų šalį usūriniai šunys rado daug patikimesnius namus – lapių ir barsukų išraustus urvus ir juose įsikūrė. Patys usūriniai šunys urvus kasa retai. Jei ir iškasa, tai gan trumpus, negilius.

Usūriniai šunys visaėdžiai. Jie gaudo varles, peles, driežus, gyvates, sliekus, įvairius vabalus. Mangutai gerai plaukia, tad palei ežerus, pelkynuose pavasarį, vasaros pradžioje pagrindiniu mangutų maistu tampa vandens paukščių kiaušiniai ir jaunikliai. Miškuose nuo jų kenčia ant žemės perintys vištiniai paukščiai. Panašu, kad mangutai yra pagrindinė tetervinų nykimo Lietuvoje priežastis.

Rudeniop šie žvėreliai ėda daugiau augalinio maisto. Jiems tinka daugumas vaisių, uogų, grūdinių kultūrų. Gerai žinomas usūrinių šunų pomėgis kukurūzams, obuoliams, svarainiams. Nebodami kaimų šunų mangutai rudeniop intensyviai lanko sodus ir ėda nukritusius obuolius. Į sodus eina kasnakt, vos sutemus, išmina pastovius takelius, atsirenka skaniausias obuolių veisles, ėda daug, čia pat palieka krūvas ekskrementų.

Iš esmės usūrinių šunų maistas panašus į barsukų, tačiau barsukai nesispecializuoja paukščių lizdų paieškoje, greičiau tik sunaikina pavienius aptiktus lizdus. Usūrinių šunų daroma  žala žymiai didesnė.

Paskelbti invazine rūšimi

Daugelis šalių, tarp jų ir Lietuva usūrinius šunis yra paskelbę invazinėmis, naikintinomis rūšimis. Jie medžiojami kiaurus metus, tačiau nepanašu, kad bent vienai šaliai mangutus būtų pavykę išnaikinti. Žemyno gilumoje, kur usūrinių šunų mažiau, dėl jų daromos žalos tebediskutuojama. Rusijos platybėse naikintinais usūriniai šunys laikomi tik rezervatuose bei vandens paukščių apsaugai skirtuose draustiniuose.

Nereikėtų visiškai pamiršti ir naudos, kurią mangutai atneša miškų ir žemės ūkiui. Jie gaudo peles, pelėnus, ėda grambuolius, straubliukus, skėrius, daugelį kitų kenkėjų.

Dar vienas argumentas mangutų naikinimui, tai, kad jie platina pasiutligę ir niežus. Jei pasiutligė pas mus neblogai suvaldoma miškuose išmėtant vakciną, tai niežai labai išplitę tarp šių žvėrelių. Niežuoti mangutai nuolat kasosi, nuplinka, neįminga žiemos miegu ir galų gale žūna. Nemažai keliaudami, lankydamasi barsukų ir lapių urvuose, ligas jie paskleidžia dideliais atstumais. Kadangi mangutai gerai plaukia, jie nesunkiai įveikia vandens kliūtis, įsikuria salose. Dar didesnius atstumus per vandens telkinius įveikia žiemą, jiems užšalus. Kadangi žvėreliai iš žiemos miego pabunda anksti, iki ištirps ledas jie turi dar gerą mėnesį.

Usūrinių šunų sėkmingo plitimo pagrindinė priežastis – jų vislumas. Žvėreliai subręsta anksti, nesulaukę metų. Paprastai veda apie 7 jauniklius, nors atskirais atvejais minimos ir 12, 14 ar net 19 šuniukų vados. Žiemą ir jauniklių maitinimo metu usūriniai šunys gyvena poromis. Taip lengviau išmaitinti tokią jauniklių gausą.

Kaip, jau minėjau, gamtoje pagrindinė usūrinių šunų populiacijos reguliavimo priemonė – ligos. Kažkiek mangutų išgaudo vilkai. Jauniklius gali nusinešti lapės ar plėšrieji paukščiai. Medžiotojai tikrai negaili šių žvėrelių, šaudo visur ir visada, kai tik įmanoma. Tai nėra sunku, nes usūriniai šunys eina maitintis į šernų viliojimo vietas, šėryklas. Dar daugiau mangutų žūva keliose, po mašinų ratais. Rugpjūčio ar rugsėjo rytą, nuvažiavus šalies keliais kelis šimtus kilometrų galima suskaičiuoti net keliolika per naktį žuvusių šių žvėrelių. Tai ir parodo tikrąjį jų populiacijos dydį.

     

Barsukai

barsukas

              Kasdien vis labiau traukiasi diena, žvarbsta orai. Bepigu žmogui, dienas leidžiančiam šviesiame ir šiltame biure ar ant minkštos sofutės savo bute. Miške kitaip. Žvėrys pajuto prasidėjusią žiemą ir kiekvienas savaip prisitaiko, tikisi išgyventi šį sunkų laikotarpį. Kas storesnį kailį užsiaugino, kas riebalų prikaupė, kas šiltesnį būstą susirado. Barsukas apsirūpino viskuo, kas čia išvardinta. Priedo dar ir užmigo… iki pavasario.

                                Didieji miegaliai

              Ne vienintelis barsukas šaltą ir alkaną žiemą bando prastumti miegodamas. Tokių žvėrelių Lietuvoje turime ir daugiau. Pirmiausiai dera paminėti miegapeles. Jų turime tris, gal net keturias rūšis.  Pati dažniausia lazdyninė miegapelė. Mokslininkai mano, kad Lietuvoje jų gyvena apie milijoną. Dar daugiau – mūsų miškuose vykdomi plyni kirtimai itin palankūs šiai rūšiai, todėl ji pas mus gausesnė negu, sakykim, Vokietijoje ar kitose palankesnio klimato šalyse. Didžioji miegapelė gerokai retesnė. Ji – senų ąžuolynų gyventoja. O tokių turime nedaug.  Miškinė ir ąžuolinė miegapelės pas mus ypač retos, nes esame šių žvėrelių išplitimo arealo pakraštyje. Visų rūšių miegapelės, pateisindamos savo vardą pramiega nuo spalio iki gegužės.

             Žiemai įminga ir usūriniai šunys, ežiai, lokiai, šikšnosparniai. Usūrinių šunų turime daugiau negu reikia. Ežiukų irgi dar yra. Dėl lokių kažką konkretaus pasakyti nepavyks. Kaip ir kasmet, rudeniop lokiai pripėdavo bulvienas ir avižų laukus Ažvinčių girios pakraščiuose.  Gal kur nors po išvarta ir snaudžia  vienas kitas.  Šikšnosparniai žiemoti traukia į šiltesnius kraštus. Likę pas mus įsikuria rūsiuose, kartais peržiemoja ir medžių drevėse ar po žieve.

                                 Barsukų rūpesčiai su mažaisiais

              Barsukų veisimasis sudėtingesnis, sunkiau nuspėjamas, negu daugelio žvėrių. Poruotis jie gali tiek pavasarį, tiek rudenį. Embriono vystymuisi būdingas latentinis periodas, tad jaunikliai abiem atvejais gimsta kovą – balandį. Jų gali būti 1 – 6. Dažniausiai atvedami trys jaunikliai. Gimę ypač maži ir akli, barsukų jaunikliai urve praleidžia porą mėnesių. Tuo laikotarpiu galima stebėti įdomų reiškinį, kurį pavadinčiau „vystyklų keitimu“. Barsukai – mėgstantys švarą gyvūnai. Du mėnesius urve tūnantys jaunikliai, be abejo, priteršia. Todėl mama barsukė vos ne kasdien keičia guoliui skirtas žoles ir lapus. Tikrai įdomu stebėti, kaip ji nuėjusi kelias dešimtis žingsnių nuo urvo, plačiai išskėstais nagais ima grėbti lapus ir traukdamasi atbula, visą jų glėbį tempia į urvą.

            Poros mėnesių jaunikliai jau retkarčiais pasirodo iš urvo. Barsukai – naktiniai žvėreliai, tačiau jaunikliams sunku iškęsti ilgą vasaros dieną, tad jie dažnai trumpam išlenda ir vidurdienį. Iš pradžių mama saugo savo jauniklius, neleisdama jiems nutolti nuo urvo, įspėdama apie pavojų. Bet maitintis juk reikia. Temstant barsukė traukia į medžioklę, o jaunikliai, keliolika minučių padūkę, vėl nenoromis lenda į urvą.  Nors barsukų urvas ypač gilus ir saugus, ilgai jame gyventi barsukai negali. Netoli urvo kaupiasi „kvepiantys“ barsukės išnešti lapai. Palaipsniui kvapai tampa tokie stiprūs, kad ir žmogus iš kelių dešimčių metrų urvą gali užuosti. Ką jau kalbėti apie vilkus. Šie negali iškasti gilaus urvo, bet nesunkiai patykotų jauniklius ir išeinančią į medžioklę barsukę. Matyt, dėl šios priežasties vos ūgtelėjusius jauniklius mama išsiveda kitur, ir gimtasis urvas stovi tuščias iki rudens, kuomet čia vėl sugrįš ir kartu žiemos visa šeima. Peržiemoję su mama pernykščiai barsukų jaunikliai išvaromi gimus šių metų jaunikliams.  Dažnai per dešimtmečius iškasamos ištįsos urvų sistemos. Tada juose gyvena kelios barsukų kartos ir netgi lapės ir mangutai.

                                 Kuo jie minta ?

              Barsukai priklauso plėšriųjų būriui, kiauninių šeimai. Atrodytų, plėšrūnai turėtų būti išskirtinai mėsėdžiai. Taip nėra. Kaip ir daugelis šio būrio žinduolių, barsukai – visaėdžiai gyvūnai. Tikrais medžiotojais jų irgi nepavadinsi. Barsukai sėkmingai gaudo peles, varles, įvairius vabalus, visgi pagrindinis jų apsirūpinimo maistu būdas – paieška ir rinkimas. Renkami sliekai, vabzdžių lervos, moliuskai, paukščių kiaušiniai ir jaunikliai.  Augalinę maisto dalį sudaro įvairūs vaisiai, uogos, grybai, šaknys. Rudeniop barsukai gali apsilankyti pamiškių sodybų soduose ir maitintis obuoliais. Mėgsta  barsukai ir kukurūzus. Kaip ir visi kiauniniai, taip ir barsukai didžiausiu delikatesu laiko medų. Aptikę laukinių bičių lizdą,  korius jie sukerta su visais perais.

             Rudeniop gausiai maitindamiesi barsukai sukaupia nemažai riebalų ir sveria iki 20 kilogramų. Žiemą įminga, tačiau miegas nėra toks kietas, kaip miegapelių ar šikšnosparnių. Šiltesniu oru, per atodrėkius žvėreliai nubunda, išeina iš urvo, pripėduoja keliasdešimties metrų spinduliu, tačiau nesimaitina. Matyt, iš tokių barsukų pasivaikščiojimų ir kilusi legenda apie barsukų vertimąsi ant kito šono per pusiaužiemį.

   Medžiokliniai reikalai

               Barsukai – medžiojamieji žvėrys. Tiesa, jų medžioklės sezonas trumpas – spalis, lapkritis. Medžiotojai neskuba medžioti barsukų, nes ūkinė šių žvėrelių vertė menka. Bene labiausiai žinoma barsuko taukų gydomoji galia. Tačiau prisiminkim, kad ir meškos taukai tokie pat „stebuklingi“. Labai gali būti, kad tikroji tų taukų vertė ne ką skiriasi nuo kiaulės ar šerno, tačiau apie retesnį žvėrį prikuriama daugiau legendų, tokie vaistai turi didesnį psichologinį poveikį.

               Iškasti barsuko urvą beveik neįmanoma užduotis. Urviniai šunys dažnai nesugeba išvaryti žvėrelių iš jų urvų labirintų, kartais net žūsta patys. Todėl daugiausiai barsukų nušaunama prie šėryklų šernams, nes šių žvėrelių maistas nedaug skiriasi nuo šernų.

                 Barsuko kailis šiurkštus, menkavertis, tinka nebent kilimėliams, sienų papuošimui, dekoratyviniams gaminiams. Šeriai tinka teptukų gamybai. Lietuvoje barsukų mėsa maistui paprastai nenaudojama , nors kitose šalyse barsukiena valgoma, tačiau, kaip ir kitų visaėdžių gyvūnų, turėtų būti tiriama dėl trichineliozės.

                 Barsukų pėdsakai – lyg miniatiūrinė meškos pėdsakų kopija. Iš kitų žvėrių pėdsakų ypač išsiskiria dideli nagai ir beveik vienoje eilėje – kaip žmogaus – esantys pirštai.

               Rega barsukų prasta. Tiek man, tiek kolegoms teko naktį prasilenkti su barsuku siaurame miško kelyje. Tik prasilenkus, užėjęs ant žmogaus pėdsakų barsukas suvokia, kas įvyko, ir sprunka. Panašūs susitikimai galimi stovint ant barsuko takelio. Atbėgęs jis kone atsitrenkia į batą ir po to atsitraukęs ilgai svarsto, ką gi turėtų dabar daryti. Patekęs į keblią padėti barsukas ginasi. Paprastai strategija tokia: įkasti ir pabėgti.

                 Pagal medžiotojų pateiktus duomenis, Lietuvoje turime beveik 11 tūkstančių barsukų. Šiuo metu barsukai – plintanti rūšis. Jei tikėti apskaita, 2006 metais turėjome tik tris su puse tūkstančio barsukų, iš kurių buvo sumedžiota tik 16.  Šiuo metu kasmet sumedžiojama  200 – 400 šių žvėrelių.

Lapės

lapė su lapiuku.

  

 

        Jei vaikystėje suradęs urvą miške būčiau klausęs tėvo, kas čia gyvena, būčiau sulaukęs užtikrinto atsakymo:

         -Lapė, kas gi daugiau.

          Prieš gerą pusšimtį metų usūrinių šunų Lietuvoje dar nebuvo. Barsukai, buvo tokie reti, kad net mes, pamiškės vienkiemio gyventojai, apie juos nebuvome net girdėję. Tiesą sakant, pokario metais kitų žvėrių irgi buvo gerokai  mažiau. Ginklų gausa ir maisto trūkumas stipriai išretino stirnų, briedžių, šernų gretas. Tik štai kiškiams ir lapėms tai beveik nepakenkė. Gali būti, kad panaši situacija buvo ir prieš karą ir dar anksčiau. Tiesiog žvilgterėkim į tautosaką, pasiklausykime pasakų. Lapė, vilkas, kiškis – svarbiausi jų herojai. O šernų, briedžių, net stirnų negirdėti, lyg jų aplamai nebūtų.

          Kam gi lapei urvas?- paklausite. Šiltas kailis, uodega užsikloti ir gali miegoti nors ant sniego. Iš tikro taip ir yra. Žiemą lapės urvais beveik nesinaudoja. Na nebent užkluptų ilgalaikės šlapdribos, darganos ar medžiotojų šunys užvaikytų. Urvas lapei būtinas tik jauniklių auginimui. Lapė atsiveda 3 – 8 jauniklius.  Šie  gimsta akli, bejėgiai ir pirmą gyvenimo mėnesį praleidžia urve. Šiek tiek sustiprėję, ūgtelėję lapiukai iš urvų pasirodo gegužės pirmoje pusėje, o šiaurės, rytų Lietuvoje truputį vėliau. Dar pusiau akli, įžiūrintys tik judančius daiktus, bet jautriai reaguojantys į garsus, žvėreliai dienomis išlenda pasišildyti saulutėje prie urvo angos. Lapiukai auga, stiprėja greitai. Praėjus porai savaičių po pirmo išlindimo iš urvo, lauke jie jaučiasi užtikrintai, tyrinėja aplinką, nukeliaudami keliasdešimt metrų nuo urvo angos. Kad išmaitintų vaikus, mama lapė medžioja kone ištisą parą. Net ir vidurdienį ją galima pamatyti skubančią link urvo su trimis, penkiomis ar net septyniomis pelytėmis nasruose. Dieną, spiginant saulei, lapė mato gan prastai. Prieš vėją prie medžiojančios lapės galima prisėlinti pakankamai arti.

           Birželio viduryje lapiukai dažnai palieka urvą ir slepiasi laikinose priebėgose: po malkų rietuvėmis, pralaidose, apleistuose urvuose. Dar po mėnesio lapiukai tampa savarankiški ir grobį gaudo patys, tačiau iki rudens jie išlieka smalsūs, patiklūs ir žiopli.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA
Lapiukas gegužės pabaigoje

           Baigiantis rudeniui baigiasi ir geras lapių gyvenimas. Žioplų, lengvai sugaunamų jaunų kiškiukų ar paukščiukų nelieka, pelės slepiasi po sniegu. Net ir žiemą pagrindiniu lapių maistu lieka pelės ir pelėnai. Net prisnigus vos ne pusmetrį, sniego paviršiuje susiformavus plutai, lapės sugeba išgirsti žolėse po sniego paklode krebždančią pelę. Tik iš klausos tiksliai nustačiusi pelės buvimo vietą, lapė aukštai pašoka į orą ir letenomis bei snukiu pramušusi sniego plutą panyra į sniegą bei pačiumpa grobį. Pačiu alkaniausiu metu lapės neatsisako ir maitos. Kuo sunkesnė, sniegingesnė žiema, tuo daugiau krenta stirnų, ir lapėms tai padeda išgyventi.

           Vasarą lapės minta ir augaliniu maistu. Žinomas jų potraukis vynuogėms, kukurūzams. Neatsisako lapės ir kitų uogų, skanauja obuolius.

            Vestuves lapės švenčia vasarį  – kovą.  Nė metų neturintys lapiukai jau jaučiasi tikrais lapinais ir bando pratęsti giminę. Rujos metu lapinai ženklina savo teritoriją palikdami vieną iš stipriausių kvapų, kokį žmogus tik gali užuosti gamtoje. Pavėjui nešamą lapės „riboženklio“ kvapą  žmogus nesunkiai užuodžia iš keliasdešimties metrų.

            Pastaraisiais metais daugėja žmonėmis pasitikinčių lapių, besikuriančių kaimuose ir net miestuose. Jos neskuba sprukti nuo žmonių, kartais netgi prašosi pamaitinamos.

             Lapių tarpe labai išplitę niežai. Jau gerą dešimtmetį pamatyti sveiką, pasipuošusią gražiu kailiu lapę retenybė. Žymiai daugiau jų nušiurusiomis uodegomis, nuplikusiais šonais. Netekusios dalies kailio lapės sunkiai ištveria žiemą. Liga plinta tarp lapių ir usūrinių šunų naudojantis bendrais urvais. Barsukai niežams atsparesni, tačiau jų tarpe irgi pasitaiko užsikrėtusių.

            Pastaraisiais metais  lapės medžiojamos kiaurus metus, t.y. priskiriamos prie naikintinų gyvūnų. Kodėl šimtmečius ir tūkstantmečius Lietuvoje gyvavusios lapės sulygintos su mangutais, meškėnais, kanadinėmis audinėmis bei kitais invaziniais gyvūnais ir tapo nepageidautinomis? Manau, čia „žaliosios propagandos“ – gyvūnų mylėtojų vykdytų akcijų pasekmė. Lapių kailiais moterys jau nesipuošia. Kailiai neteko vertės. Medžiotojams lapės tapo nepatraukliu laimikiu ir šių žvėrelių ėmė sparčiai gausėti. Žinoma, motulė gamta įjungė stabdžius ir savomis priemonėmis ėmė reguliuoti populiaciją. O tos priemonės – jau minėti niežai ir pasiutligė. Visuomenei tokia gamtos savireguliacija pasirodė nepatraukli ir medžioklės terminus teko pratęsti, tiesiog įpareigojant medžiotojus šaudyti niežuotas ar auginančias jauniklius lapes. Be abejo, tokia medžioklė malonumo neteikia. Prieš kelis dešimtmečius, kol lapių kailiai turėjo paklausą, jos medžiotos tik spalio – kovo mėnesį ir toks laimikis buvo kiekvieno medžiotojo svajonė.

           Natūralių priešų gamtoje lapės turi nedaug. Jas medžioja lūšys, vilkai. Pastarieji net iškasa lapių urvus ir sunaikina jauniklius. Mažus lapiukus gali sugauti ereliai ar vištvanagiai, tačiau tokie atvejai gan reti.

           Duomenų apie lapių skaičių Lietuvoje nėra, nes dabar tokios apskaitos nevykdomos. Žinomas tik sumedžiotų žvėrių skaičius. Kasmet medžiotojai sumedžioja šiek tiek daugiau negu  dešimt tūkstančių lapių. Nemažai lapių žūva keliuose. Čia žūsta ne tik nepatyrę jaunikliai. Dalis lapių specializuojasi maitintis automobilių nutrenktais gyvūnais, kol galų gale po ratais patenka ir pačios.

RUGPJŪTIS – DOSNIAUSIAS METŲ MĖNUO

 

 

Šeštadienis - pirties diena      Šeštadienis – pirties diena.

 

         Dažnai pasigirdami, papolitikuodami prisimename, kad miškai – ne vien tik mediena. Tačiau tik vasarą, o ypač rugpjūty puolame naudotis kitais miško turtais. Tiesa, mėlynės šiemet neužderėjo, tačiau  biržėse tebenoksta avietės, pelkių pakraščiai nusėti vaivorais, retmiškiuose jau rausta bruknės. O kur dar grybų armijos, iš miestų išviliojančios ir pačius nerangiausius gamtos mylėtojus.

          Nutolsta į užmarštį laikai, kai kone kas antras miškingų vietovių gyventojas grybavimą, uogavimą laikė vienu iš pagrindinių pajamų šaltinių. Tuštėja kaimai. Kas išvyko į miestus, kas į Airiją, o kas tiesiog į Anapilį. Likusieji baigia susigyventi su egzistavimu iš pašalpų ir bandančių užsidirbti miškuose kasmet vis mažėja.  Tačiau tai nereiškia, kad  ženkliau mažėtų ir miškų lankomumas. Geri keliai, nebrangus kuras, troškimas atsipalaiduoti nuo miestų triukšmo į gamtos prieglobstį tebevilioja daugybę pramogautojų. Lietuvoje dar išlikusi tradicija, kad grybus ir uogas žiemos atsargoms turi susirinkti savo rankomis. Ir, manau, tai gerai, nes meilė gamtai prie kompiuterių ekranų jau įgauna epideminį pobūdį. Civilizacija nenuilstamai žingsniuoja link to, kad maistu bus laikoma tik prekybos centre pirktas atitinkamai įpakuotas ir paženklintas gaminys. Taigi miške skinta uoga, savo darže išrautas svogūnas ar močiutės sode nuo žemės pakeltas obuolys jau tampa prabanga ir atgyvena. Nesterilu, nehigieniška, neįpakuota, nesertifikuota… Prie to dar pridėkime žiniasklaidos nuolat pučiamą erkių pavojų, ir dar po keliolikos metų į mišką keliauti ryšis tik didvyriai.

Apie erkes

        Kaip gi atrodo tos siaubūnės erkės nuolat miškuose dirbantiems ir gyvenantiems žmonėms? Be abejo, teigti, kad erkių nėra, ar užsikrečia vienas iš milijono, tikrai negalima. Tačiau pavojus gerokai išpūstas, juolab apsisaugojimo priemonių irgi yra. Kas dieną miške dirbantys miškininkai per sezoną išsitraukia vienas tris, kitas penkias, kažkas ir daugiau įsisiurbusių erkių. Svarbu tai, kad praktiškai visi miškininkai skiepijami nuo erkinio encefalito, taigi šios ligos tikimybė darosi minimali. Lieka Laimo ligos grėsmė, nuo kurios skiepų nėra. Liga, žinoma, nemaloni, gydymas ilgas. Visgi lyginant kasdienį darbą miške su vienkartiniu pasigrybavimu, tikimybė grybautojui pasigauti šią ligą labai nedidelė. Laiku pastebėti ropinėjančias erkes padeda šviesūs rūbai. Jas atbaido įvairūs repelentai ar nešiojami nedidukai ultragarso prietaisėliai (pvz. TickLess). Svarbu ir grįžus iš miško persirengti, apsižiūrėti ar nėra ropojančių erkių, nueiti į dušą.  Derinant visas šias priemones lankymasis miške teiks tik malonumą.

Miško kirtimai

         Rugpjūtis – paskutinis mėnuo, kai įprastiniai darbai miškuose dar nevyksta pilnu tempu. Medienos gedimo (nusispalvinimo) tempai rugpjūtį patys didžiausi. Saugomose teritorijose bei apie retųjų paukščių lizdus dar tebegalioja draudimai. Šio mėnesio pradžioje lizdus palieka jau paskutiniai plėšrieji paukščiai – žuvininkai, vapsvaėdžiai. Tačiau kirtimų draudimas tebegalioja ir prie tų paukščių lizdų, kurie tušti jau nuo birželio. Plėšrieji paukščiai mėgsta keistis lizdais, todėl visai normalu, jei pernai konkrečiame lizde perėjo erelis rėksnys, šiemet juodasis gandras, o kitąmet perės suopis. Neretai lizdai eilę metų būna tušti, vėliau paukščiai vėl sugrįžta. Todėl nereikėtų laikyti klaida, jei dokumentuose įrašyta viena paukščių rūšis, o tikrovėje susiduriame su visai kita.

Atsisveikina gandrai ir gervės

 

          Rugpjūčio pabaigoje iš mūsų laukų ir pamiškių dingsta mūsų mėgstamiausi paukščiai: gandrai ir gervės. Gandrų ruošimasis skrydžiui akivaizdus. Tik palikę lizdus paukščiai laikosi šeimomis, vėliau jos jungiasi į būrius ir vos tik jaunikliams sustiprėjus gandrai išskrenda. Kartais susidaro įspūdis, jog Lietuvoje jie praleidžia laiko lygiai tiek, kiek reikia jaunikliams išauginti ir nė diena ilgiau.

            Gervės elgiasi priešingai. Grįžusios ankstyvą pavasarį, kartais dar žiemą, pas mus jos sulauks žvarbaus rudens. Tačiau rugpjūčio pabaigoje daugelyje vietovių gervių nebelieka – jos renkasi į tūkstantinius būrius ir traukia į pamėgtas vietas, o tokių Lietuvoje ne tiek ir daug: Žuvintas, Novaraistis, Tyruliai, Sulinkiai. Čia gervių gausa kartais piktina ūkininkus, tačiau žymios žalos jos nepadaro, nes gervių būriavimosi laikotarpiu didžioji derliaus dalis jau būna sudorota.

Prasideda elnių ruja

 

         Rugpjūčio paskutinėmis dienomis prasideda tauriųjų elnių ruja. Tai vienas įspūdingiausių gamtos reiškinių, taip laukiamas medžiotojų, gamtos fotografų bei kitų gamtos ir adrenalino mėgėjų. Daugelis jų įsitraukia tiek, kad šiuo laikotarpiu ima atostogas ir, užmiršę šeimas ir darbus, nakvoja miškuose. Elnio baubimas palieka įspūdį net girdint jį iš pakankamai toli. Tačiau tikrai neįmanoma aprašyti įspūdžio, kurį patiri naktį braudamasis per brūzgynus, kai atrodo, kad baubia, riaumoja  visa giria, o artimiausias žvėris visai čia pat, už keliolikos žingsnių ir aiškiai girdėti jo šnopavimas, lūžta ragais daužomi medžiai.

           Nors tamsią naktį prie žvėrių galima prieiti pakankamai arti, sumedžioti baubiantį elnią tikrai nelengva. Žvėrys vengia išeiti į atviras vietas, turi puikią klausą ir matymą. Prieš pasigarsindami baubimu jie gerai ištiria aplinką ir esant nors mažiausiam pavojui sugeba nepastebimai ir be menkiausio garselio dingti. Medžiotojai dažnai bando prisivilioti elnius pamėgdžiodami jų baubimą, tačiau ir šiuo atveju reikia įgudimo ir tiesiog sėkmės, nes elniai vieni atsargiausių  mūsų miškuose gyvenančių žvėrių.

          Ruja intensyviausia prasidėjus šalnoms, o trunka net iki spalio vidurio. Baigiantis rujai elniai numeta daug svorio, stipriai nusilpsta. Daugeliui jų tenka gydytis kovose patirtas žaizdas. Daugybė žmonių apie šį įspūdingą reiškinį nieko nežino, nes elniai gyvena ne visuose miškuose ir baubia tik vėlų vakarą, naktį ar ankstyvą rytą.

            Rugpjūty gamta plačiai žarsto savo dovanas, tad atostogaujantiems belieka palinkėti sulaukti gero oro ir netingėti lankytis miškuose.

Aukų akmuo

Užžėlusiais protėvių takais. Straipsnis buvo skelbtas žurnale „Miškai“

OLYMPUS DIGITAL CAMERA
Prie Aukų akmens

Ne vienas manome, kad Lietuvėlė jau seniai išvaikščiota. Atostogų lekiame į užsienį, bandome ten atrasti kažką naują, nematytą. Tačiau patarlė byloja, jog dažnai nauja gali būti gerai pamiršta seniena.

Šiek tiek geografijos

Šiame straipsnyje pristatysiu Aukų akmenį, kitaip dar vadinamą Antakmenės arba Aukuro  akmeniu. Pavadinimas „akmuo“ nėra visiškai teisingas. Geologiniu požiūriu tai konglomerato uola, kokių Lietuvoje turime ir daugiau. Konglomeratu vadinama tvirtai į uolą susicementavęs žvyras, gargždas, nedideli akmenys. Šiuo metu populiariausios konglomerato uolos netoli Užpalių , Šeimyniškių žvyro karjere. Čia bekasant žvyrą buvo iškasti didžiuliai konglomerato luistai. Jie riogso karjero šlaite, kol kas dar mažai apirę, aštrių, įspūdingų formų. Gerai žinoma ir „Ožkų pečiaus“ vardu pakrikštyta uola Nemuno ir Verknės santakoje. Panašių uolų yra ir daugiau, tačiau Aukų akmuo išsiskiria iš jų savo istorine praeitimi. Tai daugiau ne gamtos, bet kultūros paveldo objektas, kurį Vykintas Vaitkevičius knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija“ prilygina Puntukui, Šventaragio slėniui, kitiems gerai žinomiems istoriniams objektams.

Aukų akmuo guli Ignalinos rajone tarp Dūdų ir Grybėnų kaimų, apie pusantro šimto metrų šiauriau Antakmenės kapinaičių. Atvykti galima automobiliu keliu nuo Vidiškių link Grybėnų, toliau pėsčiomis daug vaikštinėti neteks.  Akmuo kažkada įtrauktas į Ignalinos rajono paveldo objektų sąrašą, šiuo metu jo aplinka aptvarkyta, pastatytos kelios rodyklės, tad akmenį surasti tapo lengviau. Akmuo riogso kalno vadinamo Piestokalniu šlaite. Kažkada aplinkui buvo pievos, ganyklos, dabar viskas užžėlę savaiminiais jaunuolynais tačiau nuo Antakmenės kapinaičių link akmens veda išvalytas takelis. Piestokalnis gerokai primena iš dviejų kalvų sudarytą piliakalnį. Kai kurie šlaitai labai statūs ir aukšti. Jie irgi apaugę neprižiūrimu mišku. Akmuo žinomas nuo senų laikų, yra išlikę jo piešinių, nuotraukų. Senovėje jis atrodė gerokai įspūdingiau. Dabar laiko ir žmonių nuglūdintas jis tapo kažkiek žemesnis, formos suapvalėjo. Po 1971metų kasinėjimų uola vėl kažkiek „priaugo“, nes jos papėdėje buvo iškasta duobė.

Senoji šventvietė

Seniausi žinomi duomenys apie Aukų akmenį siekia 1842 metus. Šiek tiek vėliau – 1875 metais akmuo įtrauktas į Lenkijos istorinių vaizdų albumą, kaip pagonių šventvietė, kurioje buvo deginamos aukos dievams. Gyvi pasakojimai, kad prie akmens baltai apsirengęs senis kūrendavęs ugnį. Įvedus krikščionybę senis nusiskandinęs, į aukurą tuoj trenkęs perkūnas. Po to dieną naktį nuo akmens aidėdavęs klyksmas ir nutilęs jis tik Napoleono kariams šovus į akmenį. Tačiau ir žymiai vėliau prie akmens dar vaidendavosi. Siekdami vaiduoklių išvengti žmonės prie akmens žegnodavosi, dėjo aukas.

Praeito amžiaus pradžioje akmuo buvo plačiai žinomas ir vietinės inteligentijos bei maldininkų dažnai lankomas, prie jo dar tebedėtos aukos. Nors akmuo akivaizdžiai susijęs su pagonybe, tačiau vietos šviesuoliams jis buvo tiek svarbus, kad net katalikų kunigas J. Žiogas spaudoje sielojosi, jog „barbarai valstiečiai akmenį sudraskė paraku“.  Kiek to „sudraskymo“ buvo – neaišku, tačiau 1971m. archeologinių kasinėjimų metu šalia akmens rasta beveik dviejų metrų ilgio akmens skeveldra.  Kasinėjant rasta ir gyvulių kaulų, anglių sluoksnis, tad legendos apie čia kūrentą ugnį, degintas aukas turi realų pagrindą. Rastos anglies amžius siekia tik apie 200 metų, tad panašu, kad pagoniška ugnis čia kūrenosi dar aštuoniolikto amžiaus pabaigoje – praėjus keturiems šimtmečiams po oficialaus Lietuvos krikšto.

Aukos seniesiems dievams tebebuvo aukojamos dar apie 1930 – tuosius metus. Keista, bet maldininkai vykdami į Paringio bažnyčią į atlaidus, užsukdavo ir prie Aukų akmens pamaloninti ir pagoniškų dievų, jiems palikdavo mėsos, pieno, sūrių, kiaušinių, daržovių, javų, linų, vilnų, drobės, pinigų. Aukų dievai, žinoma, nepasiimdavo, jas vėliau surinkdavo sklypo savininkas arba piemenys.  1995 metais jau girdėtas pasakojimas, kad prie šio akmens pasirodė Marija. Tačiau šis pasakojimas plačiau nepaplito, matyt, nelabai kas tuo patikėjo. Net ir dabar ant akmens tebestovi keletas šiuolaikiškų žvakučių. Mums jau sunku suprasti, kas ir kokiems dievams jas uždega, tačiau akivaizdu, kad kažkas Aukų akmenį dar lanko, tiki jo galiomis.

NUORODOS Į DRAUGŲ TINKLALAPIUS

 

ALVYDAS BARZDĖNAS – brolis, kasmet keliaujantis į pačius atokiausius, laukinius kraštus. Kartais ten, kur aplamai nebuvo žengusi žmogaus koja. Gamina turistinį inventorių, pirmiausia – pripučiamus laivelius skirtus plaukti didelio nuolydžio kalnų upėmis.

http://www.vikingai.org

Šiuose žygiuose keliavome kartu:

http://www.vikingai.org/vik.php?f=is_zygiu_sugrizus/altajus/turgusuno_spastuose_1982

http://www.vikingai.org/vik.php?f=is_zygiu_sugrizus/kola/paslaptingieji_kandos_kanjonai_1_2002_metai

http://www.vikingai.org/vik.php?f=is_zygiu_sugrizus/kola/paslaptingieji_kandos_kanjonai_2_2003_metai

GYVENIMAS MIŠKE

Ex Arte 2016 Vilnius
Ex Arte 2016 Vilnius         Sudarytojai Jonas Danauskas, Donaldas Andziulis

Ši knyga – miškininkų kūrybos albumas

Leidinyje publikuojamos Bronislovo Ambrozo, Jono Barzdėno, Jurgitos Bruniuvienės, Andriaus Čeponio, Remigijaus Daugalo, Jono Gaidelionio, Mindaugo Ilčiuko, Joanos Janulevičiūtės, Kęstučio Jarmalavičiaus, Petro Jurkevičiaus, Kęstučio Mėlinio, Rimanto Nalivaikos, Benjamino Sakalausko, Loretos Skirbutienės, Arvydo Stakės nuotraukos.

Tekstai Juliaus Adomonio, Bronislovo Ambrozo, Jono Barzdėno, Jurgitos Bruniuvienės, Prano Jonkaus, Adomo Kubiliaus.

 

Jūsų teismui vienas iš mano straipsnelių, publikuojamų šioje knygoje.

      GIRIOMS PRAŽYDUS

Įsibėgėja pavasaris. Girios puošiasi žiedais. Žiedų banga, kilusi  ties Rusne, Viešvile, Prienais ar Kapčiamiesčiu, nesulaikomai sklinda į šiaurę  ir rytus, kol pasiekia labiausiai įšalusias Lietuvos girias – Biržų ir Labanoro. Tirpstant sniegui lyg stebuklo laukėme pražystant blindžių. Laukėme ne mes vieni – drugiai, naminės bitės, kamanės lyg gyvybės eliksyro laukė pirmojo medaus. Gegužę miškai jau mėlynuoja nuo žibuoklių, šilagėlių, plaučių. Laukus nukloja geltoni kiaulpienių kilimai, baltai lyg nuotakos puošiasi pamiškėse netyčia išdygę obelys ar kriaušės. O kur dar paupiai! Juos balta marška užtiesia ievų žydėjimas. O dar plukės, blužnutės, vištapienės… Visko ir neišvardinsi.

Paukščių karalystėje vestuvių giesmės jau prityla. Teritorijos jau užimtos, lizdai susukti. Vienos paukštės dar deda pirmuosius kiaušinius, kitos jau ir jauniklių susilaukė. Dar pirmajam spinduliui nenurausvinus eglių viršūnių, pragysta strazdai, kikiliai, liepsnelės. Lakštingalų trelės aidi per visą naktį. „Teritorija užimta. Čia mano žmona ir vaikai“ – byloja kiekviena giesmė. Ir tegu tik kas išdrįsta nepaklusti. Gaus tiek, kad plunksnos dulkės.

Kiškiai kelia jau antras vestuves. Šlapi nuo rasos, nuilsę nuo nuotakos paieškų ir tarpusavio peštynių, saulei pakilus per visą sieksnį, kiškiai dar tupinėja pakelėse, aiškinasi santykius ir mažai kreipia dėmesio į žmones ar automobilius.  Lapės, mangutai, barsukai jau augina mažylius. Gegužės viduryje lapiukai pirmą kartą išropoja iš uolos pasižiūrėti į saulę, užuosti gaivų pavasario vėją. Žiopliukai,  dar pusiau akli, ginasi nuo uodų, šildosi prieš saulutę.

Linksmi, smalsūs ir išdykę lapiukai – gan dažnas gamtos fotografo grobis. Prisimenu pirmą vaikystės susitikimą prie lapės urvo. Sėlinau artyn prie žaidžiančių žvėrelių. Lapiukai kažką pastebėjo, bet nesugebėjo suvokti šalia išdygusio žmogaus kaip visumos. Jie ėmė sekti mano kojas! Tikriausiai vėjas man buvo palankus, o kojos jiems priminė  medžių kamienus. Tik ko tie medžiai eina artyn? Tik priėjus per kelis žingsnius žvėreliai pasitraukė į urvą. Ką gali žinoti, ką tie du stulpai dar sugeba…

Jauniklių spėjo susilaukti ir nekantresnės stirnos. Kruopščiai nulaižė ir nuvedė kiekvieną atskirai į tankmę ar didesnį žolių guotą. Rusvi, dėmėtašoniai stirniukai susilieja su aplinka ir kantriai tūno laukdami motinos. Gal priešas nepastebės, praeis pro šalį… Ir tik  likus dviem ar trim žingsniams pašoka ir lyg kulka neria į tankmę. Nesisaugodami šakų, aukštai keldami, pakratydami užpakalines kojas – kodėl nepabandžius lapei ar vilkui dantų išmalti?

Miškuose prityla pjūklų burzgimas. Paukščiams, žvėreliams kaip niekad reikia ramybės. Vieni medkirčiai atostogauja, kiti griebiasi smulkesnių darbų: kas taiso ąžuoliukų apsaugas ar tveria tvorą, kas šienauja želdiniuose suvešėjusias atžalas ar taiso priešgaisrinį inventorių, kiti užsiima per polaidį išmaltų kelių remontu.

LABANORO GIRIOS URALINĖS PELĖDOS

 

Straipsnis „Žurnalui apie gamtą“  2010 rugsėjo numeriui

Labanoro girios uralinės  pelėdos                                                                                                                                                           Jonas Barzdėnas

 

 

Uralinė pelėda
Uralinė pelėda

Apie uralinę pelėdą

                 Paukštis gerokai stambesnis už naminę pelėdą, šviesus, geltonu snapu ir ilga uodega. Paplitęs vos ne visoje Eurazijoje, tačiau Pietų, Vakarų Europoje labai retas.

Pasak Tyzenhauz‘o Lietuvoje XIX a pirmoje pusėje buvo gan dažnas, gyveno netgi soduose, parkuose. Tadas Ivanauskas 1959m. uralines pelėdas jau priskyrė prie labai retų paukščių. 2001m duomenimis uralinių pelėdų populiacija Lietuvoje įvertinta 15-30 perinčių porų. Drįsčiau teigti, kad pastaruoju metu šios pelėdos sparčiai plinta.

Medžioja dieną, temstant ir švintant. Vidurnaktį dažniausiai prasnaudžia ant šakos. Pagrindinę maisto dalį sudaro peliniai graužikai. Jų trūkstant puola voveres, kiškius, tetervinus ir daugelį smulkesnių paukščių.

Peri uoksuose, plėšriųjų paukščių lizduose, ant stuobrių, retkarčiais ir ant žemės.

 

Apie Labanoro girią

            Labanoro (Labanoro –Pabradės ) giria antra pagal dydį Lietuvoje. Užima 91000ha plotą ir tęsiasi iš rytų į vakarus 35km, iš šiaurės į pietus -48 km. Pagrindinis girios masyvas yra Švenčionių rajone, tačiau giria nusidriekia į Molėtų, Utenos ir netgi Vilniaus rajonus. Labanoro giria kaip diena nuo nakties skiriasi nuo uralinių pelėdų Mekos –Biržų girios. Girioje vyrauja pušynai. Čia daug ežerų, skaidrių ir smėlėtų upelių. Girios vandenys srūva į Žeimeną, tik vakariniu girios pakraščiu praeina Šventosios baseino riba. Ten savo vandenis plukdo Siesartis. Giria garsi žuvininkais, kurtiniais. Uralinių pelėdų čia nieks ir nebuvo matęs…

Pirmieji susitikimai

           Pirmą kartą su šia pelėda Labanoro girioje susidūriau 2008m gegužės 20d. Vidurdienį pelėda ramiausiai snaudė prieš saulutę vos poros metrų aukštyje ir kelių žingsnių atstumu nuo žvyrkelio. Prisileido arti, leidosi fotografuojama. Taip atsirado pirmas įrodymas, jog Labanoro girioje jos gyvena. Tada prisiminiau ir 2007m rudenį čia matytą pelėdų porą, kurios prietemoje nesugebėjau atpažinti.

Vėliau dar kelis kartus mačiau pelėdą toje pat vietoje. Lizdo, tinkamo jų perėjimui, gretimais nebuvo, tad iškėliau didelį inkilą. Jame nieks neapsigyveno…

2010m.  Pagaliau peri!

Pelėdžiukas
Pelėdžiukas

           Staiga naujiena: benagrinėdamas ruošiamą juodųjų gandrų apsaugai skirto poligono gamtotvarkos projekto žemėlapį, nutariau šį tą patikslinti vietoje. Praeidamas netoli seno apleisto, karklavijais apaugusio lizdo spragtelėjau porą kadrų. Šiaip sau, istorijai, faktui, kad lizdas dar neiškritęs. Kompiuteryje padidinęs nuotrauką, netikėtai tarp karklavijų lapijos įžiūrėjau geltoną snapą. Abejonių nebuvo, tad tuoj paskambinau Broniui Šablevičiui: visgi pirmas šių pelėdų perėjimo atvejis Rytų Lietuvoje. Broniaus nenustebinau – buvo išsiaiškinęs, jas stebėjo jau porą dienų… Deja tas stebėjimas tuoj ir baigėsi. Po kelių dienų Bronius rado iš lizdo iškritusį ir baloj prigėrusį vos poros dienų jauniklį. Daugiau pelėdžiukų lizde nebuvo. Keistas, nenormaliai vėlyvas perėjimas, vienintelis jauniklis. Gal jauni, nesubrendę paukščiai? –laužėme galvas.

               Netikėtumai tuo nesibaigė. Liepos 22 d. žmona bevažiuodama į darbą ant kelio pastebėjo pelėdos jauniklį ir nedvejodama priskyrė jį uralinėms pelėdoms. Nubaidytas pelėdžiukas vis taikėsi grįžti į kelią. Jį matė dar keli vairuotojai, kol pagaliau pastebėjęs eigulys panėšėjo ir patupdė kiek atokiau.

Atvažiavęs po trejeto valandų radau ir suaugusias uralines pelėdas. Taigi antra perinti pora šiemet, šįsyk senoj, gerai žinomoj vietoj. Akivaizdu, kad jos čia peri bent treti metai.

            Deja istorija tuo nesibaigė. Pelėdžiukas buvo ūgtelėjęs, gerai apsiplunksnavęs, bet kažkodėl nebandė ne tik skraidyti, bet netgi nelipo į medžius. Apžiūrėjęs Bronius rado sužeistus sparnus. Reikėjo spręsti ką daryti… Tada į mišką atsivežiau vet. gydytoją Algirdą Breidoką. Su Broniumi bandėme jį įspėti, kad uralinės pelėdos – agresyvūs, stiprūs paukščiai. Belieka tik džiaugtis, kad mūsų dar nepuola pelėdžiuko tėvai. Visgi, Algis, pratęs elgtis su agresyviais šunimis, ramiai pasisodino šį „viščioką“ ant delno… Čia pat ir pasigailėjo. Pelėdžiukas tuoj pat suleido nagus į raumenis, surakindamas abi rankas.

            Kai rankas pavyko išlaisvinti, apžiūrą tęsė patupdęs pacientą ant medžio šakos. Diagnozė buvo paguodžianti. Sparnai nelūžę, stipriai sumušti, bet jau gerokai apgyję. Tikėtina, kad maždaug prieš savaitę jau skraidęs  pelėdžiukas susidūrė su mašina. Jei atlaikė iki šiol, turėtų išgyventi. Vienbalsiai nusprendėme paukštį palikti miške. Nors neskraidantis, žolėje besislapstantis jauniklis – lengvas grobis plėšrūnams, bet gretimais tupinėjantys jo tėvai – tikrai rimti priešininkai netgi kiaunei ar lapei.

Pelėdžiuko gydymas
Pelėdžiuko gydymas

           Nutarėme, kiek tai įmanoma, jauniklį stebėti. Gal, bent žmogaus buvimas, kvapas atbaidys plėšrūnus. Taip artėjant vakarui atsidūriau palapinėje per kelias dešimtis metrų nuo pelėdų šeimynos. Naktį kažką pamatyti vilties nebuvo, bet garsai pasako daug.. Pelėdos atkuto apie 23 valandą. Iš pradžių sududeno storokas tėvo balsas, vėliau ėmė čirpauti ir jauniklis. Netrukus prie jų prisijungė ir tolimas vilkų orkestras. Ech, gaila tų, kurie paežerėje paleidę trankią muziką negirdėjo nieko.

           Pelėdžiukas akivaizdžiai buvo vienas. Daugiau jauniklių miške negirdėti. Po pusvalandžio, jauniklis buvo pamaitintas ir pamažu nurimo. Vilkų orkestro užliūliuotas užmigau ir aš.

        Pabudau apie ketvirtą. Miške švito. Jauniklis tylėjo, senės pelėdos, retkarčiais susiūkčiodamos medžiojo atokiau. Mišką pamažu užtvindė strazdų balsai. Tik apie pusę šeštos savo maisto davinio vėl pareikalavo pelėdžiukas. Naktį apėjęs puslankiu apie palapinę, jis vėl sugrįžo į seną vietą ir netgi priartėjo tiek, kad išlindęs iš palapinės tuoj įžiūrėjau pilką kupstelį. Tėvai tupėjo čia pat ir nuobodžiaudami sekė, kaip aš susivynioju palapinę.

        Matydamas tėvų rūpestį jaunikliu, nutraukiau stebėjimus porai dienų. Kai sugrįžau, miške buvo tylu. Palaukęs iki vidurnakčio, pasukau namo. Ryte detaliai ištyrinėjau aplinkinius miškus. Pora išvamų – tik tiek pelėdų buvimo žymių. Sakytum, niekad nieko čia ir nebūta. Džiugino tik viena –jokių jauniklio plunksnų: ruseno viltis, kad paukštis praėjus skausmui, vėl pakilo ant sparnų.

       P.S. Po to pelėdos dar sykį perėjo sename suopio lizde. Dar po kelių metų pavyko surasti sužeisto pelėdžioko gimtąjį lizdą. Jame tais metais perėjo vapsvaėdžiai. Pastaraisiais metais šių pelėdų nesimatė. Joms buvo įkelta apie dvidešimt inkilų, tačiau juose gyveno tik voverės ir širšuolai. (papildyta 2016-12-14)

 

Labanoro girios turtai IV

Šis straipsnių apie Labanoro girią ciklas buvo skelbtas žurnale „Miškai“

Didysis apuokas Girutiškio rezervate. Fotografuota išleidimo į laisvę metu.

PELĖDOS IR APUOKAI

       Saulei pasislėpus už išlakių pušų viršūnių, rimstant tolimam plentų gaudesiui, merkiantis langams tarpumiškių kaimeliuose, į Girią pamažu atsėlina sutemos. Ar tai reiškia, kad gyvenimas Girioje sustoja, aprimsta? Ne. Jis tik tampa paslaptingesnis, gūdesnis, gal ir žiauresnis. Temstant medžioklei pakyla daugelis plėšrūnų. Ir pelėdos –  vieni iš jų.

Iš senų laikų atklydęs pelėdų įvaizdis ir net pats vardas apibūdina jas kaip uolias pelių medžiotojas, aruodų ir išminties saugotojas. Tikrovė gerokai sudėtingesnė. Pelėdos – bene plėšriausi, bebaimiai, virtuoziški medžiotojai visoje paukščių giminėje. Medžioja jos ne tik peles , bet ir gerokai stambesnius žvėris ir paukščius. Aprašyti atvejai, kai uralinės pelėdos puolė kurtinius, garnius. Didieji apuokai sugebėjo sudoroti netgi lapes ir stirnas. Šie drąsūs paukščiai gindami lizdą nedvejodami puola ir žmogų, ir net mešką. Puola ne gąsdindami ar įspėdami, o taip, kad jų naguose gali likti priešo akis ar dalis skalpo…

Didysis apuokas

Didysis apuokas sveria 2 – 4 kilogramus, sparnų mostas gali siekti iki dviejų metrų. Pagrindinis maistas pelės, jerubės, varnos, kiškiai. Gali medžioti ir kitas pelėdas, plėšriuosius paukščius, šikšnosparnius ir netgi žuvis. Peri apleistuose kitų paukščių lizduose arba ant žemės.

Šis galingas paukštis mums pirmiausiai asocijuojasi su didžiosiomis giriomis ar Nemuno delta. Kitose šalyse ne naujiena apuoką sutikti ir didmiesčių centruose. Ten jie peri ant stogų atbrailų ir net balkonuose, gėlių vazonuose. Kuo minta miesto apuokas? Jų grobiu tampa balandžiai, varnos, žiurkės, gal ir benamės katės.

Tikrų duomenų apie Labanoro girios apuokus šiuo metu nėra. Kadais buvo rasta apuoko plunksnų, yra tikrai tinkamų jiems veistis vietų. Vykdant apuokų populiacijos atkūrimo programą keturi paukščiai čia buvo išleisti. Panašu, kad jie pasekė užsieniečių apuokų pavyzdžiu ir iš girios spruko į priemiesčius – užauginti nelaisvėje jie jau pažinojo žmogų ir suprato, jog  gyvenimas žmonių kaimynystėje lengvesnis.

Uralinė pelėda

Dar viena pelėdų pasaulio retenybė. Sveria apie kilogramą, sparnų mostas siekia apie1,2 metro, tačiau dėl gausių plunksnų, ilgokos uodegos atrodo gerokai didesnė. Nuo naminės pelėdos skiriasi geltonu snapu, nešakotais tamsiais krūtinės plunksnų dryžiais. Skiriasi ir gyvenimo būdas. Uralinė pelėda aktyvi ne tik naktį. Ji dažnai medžioja ir ryte, saulei patekėjus ar apniukusią, ūkanotą dieną. Kaip ir daugumas pelėdų, minta pelėmis, paukščiais, sugauna kiškių jauniklius ar kitus smulkius žinduolius.

Lietuvoje peri vos kelios dešimtys uralinių pelėdų. Daugiausia jų Biržų girioje. Džiugu, kad Labanoro giria irgi gali pasigirti savo uralinėmis pelėdomis. Pirmą kartą ant šakos snaudžiančią uralinę pelėdą čia stebėjau 2008 metų pavasarį. Po to bent tris kartus jas teko surasti perinčias plėšriųjų paukščių lizduose. Girioje iškabinome nemažai inkilų, skirtų šioms pelėdoms. Kol kas juose apsigyvena tik voverės ir širšuolai. Ir tai nestebina. Pelėdų yra tikrai mažai, tad kiekvienas jų perėjimas – vos ne ornitologų pasaulio sensacija.

Naminė pelėda

Vos smulkesnė uralinės pelėdos sesuo. Jos tikrai gan panašios, bet naminė pelėda daug dažnesnė, gal net įprasta parkų, dvarviečių, gūdžių miškų gyventoja. Tai ir yra ta plačiai dainose, patarlėse, pasakose minima pelėda. Tik naminė, uralinė ir liepsnotoji pelėdos yra juodaakės – turi tamsios durpių spalvos akis. Kitų pelėdų akys ryškiai geltonos, apuokų – oranžinės. Nežiūrint panašumo ir giminystės, naminė ir uralinė pelėdos konkuruoja dėl maisto, kartais kovoja dėl inkilų. Be abejo, laimi didesnė uralinė pelėda. Naminei pelėdai pakaktų  inkilų su 13 cm skersmens landa, tuo tarpu uralinei gaminami inkilai su pusiau atvira priekine sienele. Pakabinus arčiau vandens telkinių, tokie inkilai tinka ir dančiasnapiams, klykuolėms.

Visų pelėdų jaunikliai lizdus, uoksus palieka dar nemokėdami skraidyti. Jie keliauja žeme, kabindamiesi nagais, snapu ir sparnais, vikriai laipioja į stuobrius, išvartas ir medžius. Tapti tikru medžiotoju nelengva. Tėvai klajojančius pelėdžiukus maitina dar mėnesį ar ilgiau.

Labanoro girioje naminių pelėdų negausu. Nederlinguose smėlynuose augantys pušynai ne pati geriausia vieta pelėms veistis ir pelėdoms gyventi.

Lututė

Šios nedidukės pelėdos atvaizdas galėtų būti Labanoro giros vizitinėje kortelėje. Šiuo metu tai dažniausiai girdima Girios pelėda. Vasario antroje pusėje, kovo, balandžio, kartais net gegužės mėnesiais, giedromis ramiomis naktimis lututės su nedidelėmis pertraukomis dudena visą naktį. Tai gimtojoje girioje žiemoję patinėliai šaukia iš svetur sugrįžtančias pateles. Šios gi, migrantės, klajoklės, į Lietuvą sugrįžta ne kasmet vienodai gausiai. Net vidutiniškais metais tūkstantyje hektarų miško dūduoja bent pora lutučių. Palankiais metais jų būna ir daugiau. Keista, bet lututė visai nesibaido ir grynų, nederlingų pušynų, nors mieliau renkasi mišrius eglių – pušų medynus. Pagrindinę grobio dalį sudaro peliniai graužikai.

Dažniausiai peri juodųjų meletų iškaltuose uoksuose. Tinka ir inkilai su 9 -10 cm landa. Perint uoksuose, mažiausi pelėdžiukai dažnai žūna dėl vietos stokos: jie būna sutrypiami, vėliau gal ir suvalgomi. Erdvesniuose inkiluose galėtų sėkmingai užaugti visi jaunikliai.

Lututė – viena iš jaukiausių pelėdų. Žmogaus ji tiesiog nelaiko priešu. Kartais dienos metu prisileidžia per ištiestos rankos atstumą. Visgi lututė, skirtingai nuo kai kurių kitų pelėdų, yra išimtinai naktinis paukštis, tad pamatyti ją sunku. Dažniausiai aptinkami jauni pelėdžiukai, kurie  dienas leidžia spoksodami į pasaulį iš uokso landos.

Žvirblinė pelėda

Nedidukė, vos varnėno dydžio, sverianti apie 60 gramų retai pastebima tik todėl, kad iš toliau neišsiskiria iš kitų smulkių paukštelių masės. Visgi tai pelėda! Aršumu, kovingumu nė kiek neatsilieka nuo žymiai didesnių giminaičių. Nesunkiai sudoroja gerokai už save didesnius paukščius, pavyzdžiui genius ar strazdus. Žiemą lesyklose, žvėrių šėryklose gaudo žvirblius ir startas. Uoksuose mėgsta įrengti sandėlius, kuriuose žiemą lyg šaldytuve saugo pelių, paukštelių ar kitokio grobio atsargas. Gan įprastas žvirblinių pelėdų maistas – zylės. Šie paukšteliai ypač nekenčia mažosios plėšrūnės ir ją pamatę bando vyti šalin. Pelėda toliau ramiai tupi, lyg kilęs šurmulys jos visai nedomintų. Tereikia kokiai drąsesnei zylutei prilįsti kiek per arti, ir ji tampa žvirblinės pelėdos pietumis. Medžioja ir dienomis, kartais aplinką stebi tupėdama ant elektros laidų, tada ji lengviausiai pastebima. Žiemą dažnai laikosi kaimuose, gyvenvietėse, nes čia gausiau graužikų ir smulkių paukštelių. Žmogaus nebijo, gali prisileisti per 3-5 žingsnius. Nuskrisdama mėgsta išskėstais nagais pranerti virš pat galvos: suprask, kas čia šeimininkas. Pabandžius pašvilpauti pelėdos balsu, ją paerzinti, gali tais nagais ir užvažiuoti. Va tau ir žvirblinė…

Sparčiai plintanti rūšis. Labanoro girioje matoma ir girdima gan dažnai. Žvirblinės pelėdos balsas – gan tylus švilpčiojimas, paprastai girdimas tuoj po saulės laidos arba auštant.

Specialiai žvirblinei pelėdai inkilų gaminti neverta. Jai puikiai tinka genių iškaltos drevės, kurių miškuose tikrai netrūksta. Tinka ir varnėnams skirti inkilai.

Kitos pelėdos

Lietuvoje galima sutikti trylikos rūšių pelėdų ir apuokų. Tiek pat rūšių gyvena ir visoje Europoje.  Dauguma jų pakankamai retos, įrašytos į raudonąją knygą. Laukuose, pelkėse retkarčiais užtinkama balinė pelėda. Mažuose laukų miškeliuose, geležinkelių apsauginėse juostose, senuose varnų, šarkų lizduose  gan gausiai peri mažieji apuokai. Tai gausiausia pelėdų rūšis Lietuvoje. Tuo tarpu laplandinės, liepsnotosios, baltosios, raibosios pelėdos, pelėdikės, apuokėlio sutikimo tikimybė artima nuliui.

Labanoro girios turtai III

Kurtiniai

Vištiniai paukščiai

            Žodis višta dažnai turi neigiamą atspalvį, tačiau kalbant apie šio būrio paukščius , emocijos beregint pasikeičia. Juk kalbame apie laisvus, laukinius paukščius. Dauguma jų  išskirtinės išvaizdos, spalvingi, garsūs tuoktuvių ritualais. Šie paukščiai visad buvo geidžiamas medžioklio laimikis. Gaila, bet dabar beveik visi jie įrašyti į raudonąją knygą.

Gamta jau bunda po žiemos miego. Pasipūtę kurtiniai sparnais raižo sniegą, giedrais rytais jau aidi tetervinų burbuliavimas. Susipažinkime su šiais paukščiais iš arčiau.

Žvyrė (baltasis tetervinas, poparza)

Žvyrės – tundros gyventojos. Pasaulyje jos plačiai paplitę, daugelyje šalių įprastiniai, medžiojamieji paukščiai. Žvyrės akivaizdžiai prisitaikiusios išgyventi atšiauriomis šiaurės sąlygomis. Prisitaikydamos prie aplinkos jos šeriasi net keturis kartus. Žiemą tampa visiškai baltos. Kojos gausiai apaugę plunksnomis, tad paliekami pėdsakai atrodo neproporcingai dideli. Lietuva – pietinis žvyrių paplitimo arealo pakraštys. Prieš šimtmetį šie paukščiai pas mus buvo pakankamai gausūs, gyveno daugelyje didesnių aukštapelkių. Vėliau palaipsniui ėmė nykti.  Jau 1957metais, anot Tado Ivanausko, Lietuvoje buvo tik anuomet gausios populiacijos likučiai. Aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje žvyrės mūsų šalyje tapo visiška retenybe. Šiuo metu reikėtų laikyti, kad šie paukščiai Lietuvoje išnykę. Retkarčiais dar matomos žvyrės greičiausiai tėra migrantės iš šiauresnių kraštų. Dėl žvyrių išnykimo nereikėtų kaltinti medžiotojų ar miškininkų. Atokiose aukštapelkėse ūkinė veikla nebuvo vykdoma. Pakito vienintelė sąlyga – klimatas. Jam atšilus paukščiai pasitraukė šiauriau. Juk tikrai nesaugu baltaplunksniui paukščiui besniegę žiemą. Paskutinį sykį žvyrių pėdsakų Labanoro girioje esu radęs 2005 metais. Dar penketu metų anksčiau, kolega Januliškio girininkas Kęstutis Grašys yra matęs ir porą paukščių.

Tetervinas

Nors nepatyrusių stebėtojų dažnai painiojamas su kurtiniu, tetervinas yra gan žinomas, kiekvienam girdėtas paukštis. Tetervinai nėra nei laukų, nei gūdžių miškų gyventojai. Jie renkasi tarpinį variantą: pamiškes, krūmynus, retmes, aikšteles, kirtavietes, aukštapelkes. Intensyviai ūkininkaujant, sodinant tankius miškus, apželdant aikštes, tetervinams belieka raistai ir kirtavietės. Ir to jiems visiškai pakaktų. Maistui jie tikrai neišrankūs: beržų pumpurai, viržiai, uogos ir patys uogienojai pilnai tenkina tetervinų poreikius. Deja, gausėjant plėšrūnų, tetervinų skaičius nuolat mažėja. Ypač tai akivaizdu paskutiniais metais. Per paskutinį dešimtmetį jų populiacija susitraukė gal trigubai. Visus tetervinų priešus sunku ir beišvardinti. Juos medžioja lapės, kiaunės, šeškai.  Kiaušinius, jauniklius sušlemščia usūriniai šunys, barsukai, šernai. O kur dar sparnuotųjų plėšrūnų būrys: vištvanagiai, paukštvanagiai, ereliai rėksniai, lingės, pelėdos. Ką tik išsiritusius jauniklius sėkmingai pagauna krankliai, gervės, gandrai. Kaip nekeista, beveik visi sparnuoti tetervinų priešai irgi saugomi įstatymo, tad kovoti nebelieka su kuo…

Labanoro girioje tetervinų tikrai netrūko. Kovo antroje pusėje, balandį giria virdavo nuo tetervinų burbuliavimo. Ramiais rytais burbuliavimas girdimas ir už kilometro, tad Girioje buvo sunku rasti vietą, kur nesigirdėtų tetervinų. Dabar situacija gerokai pasikeitusi. Tiesa, didesnėse aukštapelkėse į tuokvietes dar susirenka po tris keturis paukščius, tačiau paprastai matomi ar girdimi tik pavieniai tetervinai.

Kurtinys

Artimas tetervino giminaitis, tačiau gerokai galingesnis ir egzotiškesnis. Jo paplitimas susijęs su pušynais, nes žiemą pagrindinis kurtinių maistas – pušų spygliai. Taigi, kurtinio nepriviliosi, nepalesinsi kruopomis ar saulėgrąžomis. Bado kurtiniai nejaučia – spyglių jiems visad pakanka. Vasarą šie paukščiai puola į mėlynynus, mat yra dideli šių uogų mėgėjai. Rudenį kurtiniai su pasigardžiavimu šlemščia pašalusius drebulių lapus. Šiems nukritus, paukščiai vėl grįžta prie spyglių. Kadangi jų maistas grubus, sunkiai virškinamas, kurtinių skrandžiuose visad gausu smulkių akmenukų, vadinamų gastrolitais,  – maistas permalamas akmeninėmis girnomis.

Atsargūs, galingi, iki 5 kilogramų svorio kurtiniai  nuo plėšrūnų apsigina lengviau. Suaugęs patinas net kiaunei sunkokai prieinamas grobis. Kas kita kiaušiniai, jaunikliai, perinčios patelės. Jų priešai tie patys, kaip ir tetervinų. Tiesa, kurtiniai turi dar vieną pragaištingą jų giminei įprotį. Populiacijoje visad atsiranda nevengiančių žmogaus paukščių . Jie skrenda į kaimus, vaikšto po kiemus ir elgiasi kaip vištos. Tai būdinga tiek patinams, tiek patelėms ir ne tik tuoktuvių periodu. Drąsių paukščių esu sutikęs ir kovo pradžioje, ir lapkritį.

Kurtinių tuoktuvės dar įspūdingesnės negu tetervinų. Kurtinio balsas negarsus, jį galima būtų lyginti su negarsiu medinių lazdelių ar ragų stuksenimu. Kas kita – kurtinių šokiai, plasnojimai sparnais, peštynės. Kaunantis kurtiniams nuo daužymosi sparnais skamba visas miškas, atrodo, jog raiste susikibo du briedžiai.

Kurtinių skaičius mūsų šalyje linkęs mažėti. Kelis kartus lietuviška populiacija buvo papildyta atvežtiniais paukščiais. Šiuo metu kurtinių veisimu ir išleidimu į laisvę užsiima Viešvilės rezervate įsikūręs kurtinių veislynas. Veislyno darbuotojai bando atstatyti sunykusią Karšuvos girios populiaciją. Labanoro giria nuo seno gali pasigirti viena didžiausių kurtinių populiacijų Lietuvoje.

Gargatūnas

Tokios paukščių rūšies lyg ir nėra. Tačiau apie šiuos retus ir paslaptingus paukščius nuolat kalbama medžiotojų ar gamtininkų bendruomenėse. Viena kita gargatūno nuotrauka pasirodo gamtos fotografų svetainėse. Gargatūnas – tetervino ir kurtinės mišrūnas. Kadangi tiek tetervinai, tiek kurtiniai jau gan reti, situacijos, kai paskutiniai tame miške paukščiai tokiu būdu pratęsia giminę, pasitaiko gan dažnai. Kaip ir kiti tarprūšiniai hibridai, gargatūnai toliau nesiveisia, tačiau gali aktyviai dalyvauti tiek tetervinų, tiek kurtinių tuoktuvėse. Ypač jie nepageidautini tetervinų tuokvietėse, nes būdami galingesni už tetervinus, juos tiesiog išvaiko. Gargatūnų balsas nepanašus nei į tetervinų, nei į kurtinių, jis primena neteptų ratų girgždėjimą. Labanoro girioje ir jos apylinkėse žinomi pavieniai gargatūnų pasirodymo atvejai.

Jerubė

Labai panašus į kurapką paukštis. Ją būtų galima vadinti miško kurapka, nes jerubė gyvena išskirtinai miške. Vengia net didesnių aikštelių, kirtaviečių. Jerubės su jaunikliais geriausiai jaučiasi po paparčių šakių lapija, kur jų negali įžvelgti joks sparnuotas priešas. Grynuose pušynuose kiek retesnės. Mėgsta tankius eglynėlius, lazdynų, kitų krūmų traką, skabo beržų ir kitų lapuočių pumpurus. Skirtingai nuo anksčiau aprašytų rūšių, jerubės dar gausiai gyvena mūsų miškuose ir išnykimo pavojus joms negresia. Vestuves jerubės kelia rudenį. Tada jos pasiskirsto poromis, užsiima teritorijas ir jas gina. Patinėlis jautriai reaguoja į balso pamėgdžiojimą ir prisistato pasiaiškinti, kas drįso įsibrauti į jo teritoriją. Tai gan jaukūs paukščiai. Perinti jerubė neskuba palikti lizdo, kartais net leidžiasi paimama į rankas. Birželio pirmą savaitę miškuose masiškai išsirita jerubių jaunikliai. Vos kelias dienas, nemokėdami skraidyti, nuo priešų jie slepiasi priglusdami žolėse. Jau po savaitės jerubiukai iš žolių kyla lyg maži malūnsparniukai – statmenai aukštyn ir tupia ant žemutinių eglės šakų. Ten jaučiasi saugūs ir prisileidžia žmogų labai arti.

Labanoro girioje jerubės –  įprasti, dažnai matomi paukščiai.

Fazanas, kurapka, putpelė

Šios trys paukščių rūšys nebūdingos miškams, tačiau gali būti sutinkamos jų pakraščiuose ar tarpumiškių laukuose, pievose, krūmynuose. Fazanai – introdukuota paukščių rūšis, auginama voljeruose ir išleidžiama į laisvę medžioklinei faunai gausinti. Daugumas išleistų paukščių sumedžiojami ar žūna nuo plėšrūnų. Jei neištinka labai šaltos ir sniegingos žiemos, likę fazanai sėkmingai peržiemoja, išsiveda vaikus, tačiau ženkliau neplinta. Labanoro girioje didesnių fazanų veislynų nėra, juos laiko pavieniai paukščių mėgėjai.

Kurapkos – pievų, laukų paukščiai, nors pasitaiko kuriozinių atvejų, kai sutinkamos ir miškų glūdumoje. Paskutiniais metais kurapkų gausa ženkliai sumažėjo. Priežastys tos pačios, kaip ir tetervinų nykimo – plėšrūnų gausa. Pievose perintys paukščiai nukenčia ankstyvo šienavimo metu. Išlikusius jauniklius išrankioja gandrai, krankliai, kirai. Labanoro girios tarpumiškėse, šalia kaimų dar galima sutikti vieną kitą kurapkų pulkelį.

Putpelės – dirbamų laukų, pievų paukščiai. Prieš porą dešimtmečių greta kiekvieno girios kaimelio tokių laukų dar buvo. Būtent nedideli, dažnai arkliais įdirbami laikai, putpelėms tiko, nors gausios jos tikrai nebuvo. Šiuo metu visa dirbama žemė prie girios kaimų užaugo pušelėmis, berželiais. Taigi ir putpelių jau nebegirdėti.  Šalies mastu putpelių populiacija nedidelė, bet pastovi, gal net nežymiai gausėjanti.

 

Labanoro girios turtai II

zuvininko-gimtine

Girutiškio rezervatas – Labanoro girios širdis

 

Gūdūs miškai, neišbrendamos pelkės, tyri miško ežerėliai. Beveik pusantro tūkstančio hektarų teritorija be sodybų ir ženklesnių kelių. Kur tai? Kuri Lietuvos vietovė dar gali pasigirti tokia laukine, neliesta gamta? Be abejo, akys krypsta į didžiuosius šalies rezervatus. Girutiškio rezervatas tėra tik Labanoro regioninio parko dalis, tačiau gamtinėmis vertybėmis drąsiai gali lygiuotis su Čepkelių, Kamanų  ar Žuvinto rezervatais. Kartu su šiomis teritorijomis Girutiškis buvo įtrauktas į Ramsaro konvencijos saugomų teritorijų sąrašą. Girutiškio gamtinio rezervato steigimo tikslas – išsaugoti unikalų Aukštaitijoje termokarstinės kilmės Girutiškio pelkyną su Beržaloto raistu, gervių, erelių žuvininkų perėjimo vietas ir vieną didžiausių beržų keružių populiacijų Lietuvoje. Nors rezervatas gimė po Labanoro RP įsteigimo 1992 metais, šios teritorijos buvo saugomos ir anksčiau. Rezervato pagrindą sudarė nuo 1960 metų įsteigtas Baranavos botaninis – zoologinis draustinis bei 1974metais įsteigtas Beržaloto botaninis draustinis – spanguolynas. Rezervato teritorija neblogai ištirta – rezervatui parengtas gamtotvarkos projektas.

Rezervato ežerai

Girutiškio pelkynuose tyvuliuoja 15 ežerėlių. Didžiausias jų –  62 hektarų ploto Girutiškis. Gerokai mažesni Girutaitis, Gervežeris, Petrežeris, Verlinas, Juodinėlis ir dar bent devyni mažesni ežerėliai. Daugelyje ežerėlių vanduo neišpasakytai skaidrus. Ilgam įstrigo pirma pažintis su Verlinu. Per aukštapelkę nubridau iki pat ežero kranto. Žvilgtelėjau, žemyn ir nejučiom atšokau: prieš mane žiojėjo tuščia duobė… Reikėjo laiko susivokti, kad prie tam tikro apšvietimo vandens tiesiog nesimato. Kažkokia nereali situacija: matai dugną, žoles, dumblius, įkritusias šakas ir tik pačiame paviršiuje akis pagauna vieną kitą saulės blyksnį, žymintį vandens horizontą.

Draustinio statusas tarybiniais laikais neapsaugojo ežerų nuo intensyvios ūkinės veiklos. Girutiškio ir Girutaičio ežeruose apie 1964 metus buvo išnaikintos vietinės žuvys. Naudoti chemikalai, neleidžiantys į vandenį patekti orui, greičiausiai naftos produktai. Po vietinių žuvų išnaikinimo įveisti karpiai ir peledės. Karpių maistui įveistos saulažuvės.  Per kelis dešimtmečius ežeruose vėl atsirado vietinių žuvų rūšių. Iki šiol išliko pavieniai labai stambūs karpiai. Vietinių žuvų naikinimo vajų ištvėrė unguriai, kurie čia buvo veisti dar lenkų valdymo laikais. Toks žuvų amžius nestebina, žinant kad Švedijoje užfiksuotas ilgiausias europinio ungurio amžius – 155 metai.

Ežerų nejungia jokie upeliai. Rezervatas įsteigtas Peršokšnos ir Luknelės takoskyroje. Pavasarį susikaupęs tirpsmo vanduo išsaugomas ežeruose ir pelkėse iki vasaros karščių. Tik nedidelė jo dalis per polaidį lomomis, dubakloniais bei Paluknos upeliu nuteka į minėtas upes.

Girutiškio ežere įrengta automatinė hidrometeorologinė stotis. Apsilankę www.meteo.lt tinklalapyje visada galite pažiūrėti šio ežero vandens lygį ir jo temperatūrą.

 Augalija ir gyvūnija

Girutiškio rezervate vyrauja pušynai. Sausesnėse vietose, kalvelėse auga mėlyniniai, brukniniai pušynai. Rezervatas įsteigtas palyginus neseniai, tad daugumas pušynų vos viršija šimto metų ribą. Aukštapelkėse paplitę pelkiniai pušynai, vienur kitur siūbuoja nedideli beržynėliai. Derlingesniuose dirvožemiuose galima sutikti ir šimtamečių eglynų. Jų nėra daug. Vertingiausią rezervato dalį – virš 500 hektarų sudaro pelkės. Jos nėra vientisos. Didžiausia Aisputiškio pelkė užima 245 hektarus. Toliau seka Girutiškio, Gervežerio, Balinės aukštapelkės. Žemapelkių čia beveik nėra, jos tik fragmentiškai išlikę laguose (pelkių riboje su mišku), kur suteka kritulių vanduo tiek nuo iškilaus pelkės vidurio, tiek nuo sausų miškų kalvelių.  Nenuostabu, kad kalbant apie retuosius augalus pirmiausiai tenka prisiminti pelkių augmeniją. Čia auga keružis ir liekninis beržai, pelkinė laksva, liūninė  ir raistinė viksva, patvankinis pataisiukas, pelkinė uolaskėlė, šakotoji ratainytė, dvilapis purvuolis,  širdinė dviguonė, vienalapis gedutis, nariuotoji ilgalūpė,  pūkuotoji apuokė, bent keturios gegūnių rūšys. Anksčiau Girutiškio ežere buvo galima pamatyti ežerinę lobeliją. Šiuo metu ji auga tik už rezervato ribos esančiuose ežeruose – Ešeriniame, Salaityje, Kerotyje. Bevardžiame ežerėlyje auga paprastoji vandens lelija, Balinio ežere –mažažiedė lūgnė. Sausuose pušynuose retųjų rūšių gerokai mažiau. Tik keliose vietose sutinkami smiltyniniai gvazdikai bei vėjalandės šilagėlės.

Iš retųjų paukščių paminėtini vapsvaėdžiai, vištvanagiai, ereliai žuvininkai. Girutiškio rezervatas – viena iš paskutinių vietų Lietuvoje, kur buvo matytos žvyrės (1997 metais). Tikėtina, kad tai buvo iš Baltarusijos pelkių užklydę paukščiai. Prieš keletą metų rezervato teritorijoje buvo išleisti keturi didieji apuokai. Deja, jie čia neapsigyveno, nors apuokų buvimo žymių rezervate matyta ir anksčiau. Lututės, žvirblinės pelėdos čia neabejotinai peri. Pelkynuose gausu gervių. Dalis jų –  iki penkiolikos porų lieka perėti, kitos apsistoja tik migracijų metu. Girutiškio ežere kartais matomi juodakakliai narai, bet apie jų perėjimą duomenų nėra, nors kituose Labanoro girios ežeruose kelios poros juodakaklių narų peri. Pavasarį raistai aidi nuo tetervinų burbuliavimo. Pastaraisiais metais šių paukščių  gerokai sumažėję, didesnių pastovių tetervinų tuokviečių nėra. Kurtinių tuokviečių yra ne viena ir ne dvi. Šie paukščiai rezervate ir aplinkiniuose miškuose įprasti, nors ir nėra labai gausūs. Gyvi pasakojimai, jog tais laikais, kai kurtinių medžioklė dar būdavo leidžiama, vietiniai medžiotojai jų prisūdydavo statines. Rezervato aukštapelkėse peri kelios poros tikučių. Šie tilvikai Lietuvoje matomi labai dažnai, tačiau tai būna tik migrantai, perėti lieka vienetai.

Iš retųjų žinduolių rezervate sutinkami šermuonėlis, baltasis kiškis, ūdra, beržinė sicista, mažasis nakviša. Retkarčiais į rezervato teritoriją užsuka lūšis. Panašu, kad šie žvėrys po ilgesnės nebūties sugrįžo į Labanoro girią. Vilkai bei jų pėdsakai neretai matomi rezervate ir jo apylinkėse, palei Luknelės upelį. Tikėtina, kad viena vilkų šeima rezervate išsiveda jauniklius. Netoli rezervato prieš penketą metų matytos ir meškos pėdos. Šie gyvūnai vos ne kasmet užklysta į Rytų Lietuvą iš Latvijos ir Baltarusijos. Paprastai tai būna jauni, ieškantys naujų teritorijų, lokiai. Manau, anksčiau ar vėliau Labanoro arba Biržų girioje galime tikėtis „savų“ meškų.

Rezervatą prižiūri VĮ Švenčionėlių miškų urėdijos Antaliedės, Prūdiškės ir Januliškio girininkijos bei Labanoro regioninis parkas. Lankymasis rezervate be šių institucijų leidimo draudžiamas.

Labanoro girios turtai I

kiauneliskio-rezervate                                                                                     Apie girią

        Labanoro (Labanoro –Pabradės ) giria antra pagal dydį Lietuvoje. Užima apie 91000 ha plotą ir tęsiasi iš rytų į vakarus 35 km, iš šiaurės į pietus – 48 km. Pagrindinis girios masyvas yra Švenčionių rajone, tačiau giria nusidriekia į Molėtų, Utenos ir netgi Vilniaus rajonus. Girioje vyrauja pušynai. Čia daug ežerų, skaidrių ir smėlėtų upelių. Girios vandenys srūva į Žeimeną, tik vakariniu girios pakraščiu praeina Šventosios baseino riba. Ten savo vandenis plukdo Siesartis. Giria garsi ereliais žuvininkais, kurtiniais, lututėmis bei uralinėmis pelėdomis. Labanoro girios grybynai ne ką tenusileidžia garsiesiems dzūkų baravykynams. Miškininkams Labanoro pušys žinomos kaip, auginančios vertingiausią medieną, aukštos, išlakios, siauralajės. Taip jos prisitaikė atlaikyti sniegingą rytų Lietuvos žiemą.

Šiuo straipsniu pradedu publikacijų ciklą apie Labanoro girios gamtos vertybes: saugomas teritorijas, paukščius, žvėris, augalus, grybus.

Kiauneliškio rezervatas

Šis nedidukas rezervatas yra VĮ Švenčionėlių miškų urėdijoje Antaliedės girininkijoje. Tai nėra savarankiškas valstybinis rezervatas, jis tik Labanoro regioninio parko dalis. Labanoro RP – didžiausias iš Lietuvos regioninių parkų. Jis įkurtas 1992 metais. Jau pradiniame parko zonavimo variante išskirta Kiauneliškio rezervatinė apyrubė, kuri vėliau tapo rezervatu. Iš pradžių rezervatą sudarė aštuoni miško kvartalai maždaug po 25 ha, vėliau teritorija prasiplėtė iki dešimties kvartalų. Rezervato įsteigimo tikslas buvo išsaugoti senus banguoto reljefo  pušynus su kurtinių tuokvietėmis.  Tiesą sakant, ir tarybinių laikų žemėlapiuose ties Pabaltės bei Kiauneliškio sengirėmis puikavosi užrašas „Gamtinis rezervatas“. Tačiau apie jokį rezervato režimą nieks net nekalbėjo. Atvirkščiai, patyliukais buvo užsimenama jog tai medienos rezervas karo atvejui. Ir tai atrodė realu – pačios išlakiausios, drūtos ir siauralajės palei pat plentą augančios Labanoro pušys reikalui esant būtų labai lengvai pasiekiamos.  Praeito amžiaus septintame, aštuntame dešimtmetyje sengirė pradėta kirsti. Ji tiesiog perbrendo, mediena ėmė nebetekti vertės. Kirtimai pirmiausia palietė toliau nuo plento esančius medynus. Dėl biržių šliejimo šis procesas nebuvo spartus – truko dešimtmečiais. Sengirės branduolys, užimantis apie 150 hektarų (septynis miško kvartalus), taip ir liko nepaliestas kirvio iki Labanoro regioninio parko įkūrimo. Šios sengirės amžius šiuo metu svyruoja apie 180 metų. Likę trys rezervato kvartalai – pelkynai su ankančiais arba jau užakusiais ežerėliais. Dalis rezervato pušynų nusakinti. Akivaizdu, kad ir jie jau buvo ruošiami kirtimui. Priminsiu, kad tarybiniais laikais galiojo griežta tvarka, reikalaujanti 10-15 metų iki kirtimo sakinti visus pušynus. Tam buvo įsteigti miško chemijos ūkiai.

O pušys čia išties galingos. Jau 1968 metais šešios iš jų atrinktos ir paskelbtos gamtos paminklu. (Šešios Labanoro pušys). Kadangi aplinkinis pušynas jau buvo sakinamas, akivaizdu, kad tuometinis girininkas, negalėdamas sustabdyti kirtimo, desperatiškai bandė išsaugoti bent sengirės pavyzdį. Laimei, laikai pasikeitė, ir sengirė išliko.  2006 metais šioje sengirėje išmatuota ir aukščiausia Lietuvos pušis, iškėlusi dvi savo viršūnes į 44 metrų aukštį.  Tai apie 200 metų amžiaus 66 cm skersmens medis, pranokstantis Punios šile augančią Aukščiausią pušį bent 1,5 metro. Aplinkinis pušynas ne ką žemesnis, atskiri medžiai kelia savo viršūnes iki 41 ar 42 metrų.

Kaip skelbia rezervato steigimo tikslas, antras rezervato komponentas buvo kurtinių tuokvietės. Kurtiniai čia veisėsi nuo seno. Ypač juos traukė brandaus pušyno viduryje tyvuliuojanti aukštapelkė. Jos pakraščiuose ir vykdavo tuoktuvės. Tarybiniais laikais kurtiniai buvo medžiojami. Tiesa, medžioklės terminai buvo labai trumpi, medžioti tik patinai. Medžioklė nesutrukdė Kiauneliškio kurtiniams išlikti. 1998 metais jau įsteigtame rezervate dar grojo šeši patinai, skraidė kelios kurtinės. Deja, gamtoje nėra nieko pastovaus. Apie 2002 metus, senas, pražilusiu pakaušiu kurtinys, pagrindinis tuokvietės gročius, įsikūrė už rezervato ribos, kitapus plento. Paskui jį išskrido ir kurtinės. Likę antraeiliai patinai kurį laiką bandė išlaikyti savo teritorijas, bet neprisišaukdami patelių, pėstute iškeliavo pareikšti savo pretenzijų lyderiui. Tuoktuvės kelis metus vyko palei pat plentą. Ne kartą pasipūtę kurtiniai sparnais raižė asfaltą ir stabdė mašinas. Po kurio laiko tuokvietė nusistovėjo jau pietinėje plento pusėje – Pabaltės pušynuose. Čia ryto prieblandoje, anot vietinių miškininkų, kurtiniai leisdavosi lyg NATO naikintuvai. Žilas ir randuotas kurtinys savo pozicijas išlaikė maždaug iki 2008 metų. Jam žuvus tuokvietė iširo. Spėju, kad kiti grojantys patinai jau buvo tuokvietėje besilankančių patelių palikuonys, tad jos tiesiog išskrido ieškoti „šviežio kraujo“. Likę patinai dar metus bandė groti, bet nesulaukę damų, išlėkė į gretimas tuokvietes Antaliedės botaniniame – zoologiniame draustinyje bei Paalsuodės miške. Šios tuokvietės nutolę nuo rezervato tik 2-3 kilometrus.  Taip rezervate kurtinių nebeliko. Tačiau tuokvietės yra. Jas galėčiau lyginti su piktogramomis kompiuterio ekrane – jos neaktyvios, bet tereikia spragtelėti pele, ir jos išsiskleidžia. Panašiai ir su kurtinių tuokvietėmis. Paukščių jau nėra tiek, kad veiktų visos, bet kas keli ar keliolika metų kažkas pasikeičia (gal aplinka, gal tiesiog sėkmingai išsiperi kelios kurtinių vados), ir paukščiai vėl lekia į senas geras vietas pratęsti giminę. Matyt, giliai jų genuose įrašyta, kad pastovios tuokvietės laikymasis gresia kraujomaiša.

Rezervate netrūksta ir kitų į Raudonąją knygą įrašytų paukščių. Čia kasmet girdimos lututės, žvirblinės pelėdos, raisto viduryje nuo sutrūnijusio beržo stuobrio teko pakelti uralinę pelėdą. Kinivarpų pažeistas egles stropiai apieško geltonkepuris gan nebaigštus tripirštis genys. Aukštapelkės pakraštyje bandė krauti lizdą erelis žuvininkas, ant horizontalios pušies šakos, tolokai nuo kamieno lizdą susisuko juodasis gandras. Gaila, jau keli metai jo čia nematyti.

Už rezervato ribos, iškirstos sengirės vietoje, ėmė kilti jaunuolynai. Jų sodinimas sutapo su briedžių populiacijos piku. Apie 1985 metus Labanoro medžiotojų būrelis kasmet sumedžiodavo 40-50 briedžių. Ir didžiąją jų dalį – keliolikos kvartalų teritorijoje, jaunuolynuose šalia rezervato. Be abejo, ganantis tokiai briedžių bandai, iš jaunuolynų ne kas ir teliko. Pušynėlių vietą užėmė beržynai. Kirtavietės su beržynėliais tiko tetervinams, tad apie 2000- uosius metus, čia jų skraidė pulkai  po 15-20 galvų. Veikė ypač aktyvi tetervinų tuokvietė. Bet gamta vėl viską pertvarkė savaip. Šalia tuokvietės susuko lizdą vištvanagių pora. Maistas čia pat: apkvaitę tuoktuvių įkarštyje tetervinai, perinčios patelės, žiopli jaunikliai vištvanagiams buvo lengvas grobis. Per kelis metus tetervinų populiacija susitraukė iki pavienių paukščių. Vėliau net ir šie metė senąją tuokvietę ir pasirinko saugesnes vietas. O vištvanagiai sėkmingai tebeperi Kiauneliškio miškuose, jie irgi įrašyti į Raudonąją knygą.

Rezervato teritorijoje, pelkynuose auga į RK įrašytos aukštosios gegūnės, pelkinės laksvos, širdinės dviguonės, liekniniai beržai. Palei plentą ankstų pavasarį pražysta vėjalandės šilagėlės. Tačiau rezervatas garsus ne tik retais augalais. Pastaraisiais metais Kiauneliškio miškus ima garsinti grybų karalystės atstovai. 2012 metų pavasarį netoli rezervato ribos suradau kelis paprastuosius taukius (Sarcosoma globosum). Tai ypač reti grybai. Nors jų arealas labai platus, bet kurioje šalyje taukių radimas yra lyg gamtinė sensacija. Lietuvoje šie grybai buvo nerandami nuo 1960 metų, įrašyti į Raudonosios knygos nulinę kategoriją kaip išnykusi rūšis. Pastaruoju metu mūsų šalyje surasta ir daugiau taukių augaviečių. Sistemingai ieškodamas per kelis metus rezervato teritorijoje ir šalia jo suradau bent septynias grybvietes, kuriose kasmet sudygsta iki pusantro šimto šių retųjų grybų. Įdomu tai, kad jie dygsta vėlų rudenį, po pirmųjų šalčių, sėkmingai auga po sniegu ir iškentę šalčius sporas paskleidžia ankstų pavasarį. Kiauneliškio miškuose, skirtingai negu kitur, taukiai sėkmingai auga ir jaunuose, nė trisdešimties metų neturinčiuose eglynėliuose.

Dar vienas ypač retas grybas – kimininė kelmenė (kitaip kimininis žemlielys, lot. Geoglossum sphagnophilum ). Jos Lietuvoje irgi auga vos keliose vietose, įrašytos į RK pirmą kategoriją. Kiauneliškio rezervate kiminines kelmenes suradau 2013 metų liepą, jos masiškai auga užakusių ežerėlių vietose, sunkiai įžengiamose, akivarais žiojėjančiose aukštapelkėse kartu su spanguolėmis, pelkinėmis laksvomis, dvilapiais purvuoliais. Rezervate, jo apylinkėse taip pat galima rasti į RK antrą kategoriją įrašytą ryškiąją gražiataurę (Caloscypha fulgens). Tai smulkus geltonas, pasenęs žalsvėjantis, taurelę primenantis ausūnis.

Rezervate yra du neįžengiamais liūnais apsitaisę  Šiškinėlių ežerėliai. Juose gausu bebrų. Šių žvėrelių išrausti kanalai kartais siekia puskilometrį. Tai patinka briedžiams. Juk prieiti atsigerti iš ežero rizikinga, liūliuojanti aukštapelkės velėna bet kada gali plyšti. O bebrai kanalais vandenį atveda toli į mišką iki pat briedžių guolių. Bebrų trobelės šlaite, kartu su dumblu iš ežerėlio iškeliamos ir geldutės. Tik čia jos didžiulės, siekia iki 20 cm, tokių niekur kitur neteko matyti.

Šiškinėlių apyežerėse braido gervės, karklynuose liuoksi baltieji kiškiai. Labanoro girioje tai įprasti žvėreliai, ypač dažnai pastebimi , jei žiema pasitaiko besniegė.

Rezervate yra ir istorinio paveldo objektas – nedideliu atstumu viena nuo kitos yra Apolinaro Juršio – Vytenio” partizanų būrio “Margio” ir Romelio – Antano Krinicko būrio “Kauno” žeminių likučiai. 1945 metų kovo mėnesį čia vyko didelės kautynės tarp partizanų ir NKVD bei Raudonosios armijos dalinių. Dalis partizanų  buvo apsupti ir žuvo. Pagrindinis būrys atsitraukė,  ir rusų armijai neužteko ryžto juos persekioti.

Rezervato lankymas ribojamas. Tik teritorijos pakraštyje, prie keliukų esančios Šešios Labanoro pušys bei Partizanų žūties vieta laisvai prieinamos visiems lankytojams.