2006 metų vasarą Lututės leidykla išleido mano knygą „Labanoro girioje“. Šiuo metu knygynuose paskutinius knygos egzempliorius jau sunku surasti, todėl savo tinklalapyje pradedu publikuoti tekstinę knygos dalį. Šalia pridedamos nuotraukos jau gerokai vėlesnės, nes knygoje publikuotų juostoje užfiksuotų nuotraukų rodyti jau nematau prasmės.  Ar pasikeitė mano nuomonė apie vieną ar kitą reiškinį? Be abejonės. Tačiau ne tiek, kad kažką turėčiau trinti, ar gėdytis savo minčių.

Pamenu, knygos pristatymo dalyvis 2006 m išsireiškė: „Čia paminklas giriai. Praeis keli dešimtmečiai, girios nebeliks, liks tik prisiminimai užrašyti šioje knygoje.“ Tada nutylėjau, bet visad tikėjau, kad dirbame Giriai. Ir dirbame taip, kad Giria klestėtų, todėl prognozuotos baigties tiesiog neįmanoma įsivaizduoti. Ar kas pasikeitė Girioje per dešimtmetį? Taip. Dalis tekstų tampa istorija, bet ne todėl, kad nyksta Giria. Atvirkščiai. Girioje nyksta žmonės ir ištisi kaimai. Nebeliko gyvulių, šienaujamų pievų, dirbamos žemės plotelių. Jų vietą užėmė besiplečianti Giria.

Taigi, sugrįžkime dešimtmetį į praeitį.

 

                ŽODIS SKAITYTOJUI

 

                                                           Žalia spalva – tai mūsų kraujo spalva,

                                                  nors jis ir raudonas…

E.   Šimkūnaitė

 

                Manau, daugeliui gamtos mylėtojų esu šiek tiek pažįstamas iš retų straipsnių spaudoje ar fotografijų parodų, kuriose kartais pasiseka parodyti vieną kitą nuotrauką. Ši knygutė nėra visai nauja, ką tik iškepta. Joje panaudota ir vienas kitas periodikoje pasimetęs straipsnis ar nuotrauka, bet didžioji jų dalis skaitytojų teismui pristatoma pirmą kartą. Esu vienas iš maždaug keturių šimtų Lietuvos girininkų, viliuosi, kad pristatau ir jų požiūrį į mums patikėtas girias. Žinoma, dirbdami toli vieni nuo kitų  įgauname skirtingą patirtį, esame priversti dirbti labai savarankiškai ir susiformuojame kiekvienas savą požiūrį į darbą ir girią, tačiau kasdienis darbas atokiuose miškuose, prisilietimas prie girių paslapčių  kiekvienam sugebančiam jausti žmogui sukelia panašius jausmus. Be abejonės, būtent kolegų vertinimai man bus svarbiausi.

                Jau gerą dešimtmetį darbo dieną, dažnai ir prieš aušrą, pradėdamas Labanoro girioje, dažnai stebiu gyvūnus, augalus ir peizažus, kurių dažnam miesto žmogui pamatyti tiesiog nelemta. Pradėjęs darbą šioje girioje, turėdamas septyniolikos metų medžiotojo stažą, šautuvą pakeičiau į fotoaparatą ir tai suteikia ir Jums galimybę pamatyti girios žavesį, nes pagrindinę knygutės dalį sudaro būtent nuotraukos. Puikiai iliustruotos knygos apie gamtą, šiais laikais jokia naujiena. Šios knygutės nuotraukos išsiskiria tuo, kad viskas nufotografuota tiesiogiai gamtoje. Profesionaliems spaudos fotografams dažnai tiesiog pritrūksta laiko tykoti gyvūnų girioje, tad didelėje dalyje spaudoje skelbiamų nuotraukų vaizduojami voljeruose laikomi žvėrys. Jau tapo įprasta reprezentacines vilko, šerno, lūšies fotografijas daryti Žvėrinčiuje pas P. Dabrišių, elnio, kurtinio nuotraukas – Miškiniškėse pas V. Danilevičių. Skaitytojas mato gyvūnus stambiu planu ir jam visai nesvarbu, kad fotografui kartas nuo karto vaizdo apdorojimo programos klonavimo spaudu tenka vietoje narvo virbų piešti žalią pievutę… Man, deja, irgi nesiseka apseiti be vaizdo apdorojimo programų, jos naudojamos vaizdo išlyginimui, kai miško tankmėje fotografuojamas žvėris patenka į tamsų šešėlį, kai naktį su blykste fotografuoto gyvūno akys nusidažo raudonai arba tiesiog negatyvo defektams pašalinti. Ne paslaptis, kad gerai įvaldžius Adobe Photoshop ar kitą vaizdo apdorojimo programą ištaisomi ir tie negatyvai, ant kurių buvo užminta su purvinu batu. Naudodamas trisdešimties metų senumo mėgėjišką rusišką techniką, aš nepretenduoju į ypač aukštą vaizdo kokybę ir profesionalią fotografiją, tačiau viliuosi kad mano nuotraukos bus įdomios nuoširdžiai besidomintiems mūsų giriomis.

             Giria keičiasi kasdieną, paklusdama metų laikų ciklui, todėl knygutei ir pasirinkau kalendorinę formą. Gamta Labanoro girioje ryškiai skiriasi nuo pajūrio ar pietų Lietuvos. Čia ne naujiena pusmetrinė ar dar gilesnė sniego danga, balandžio pradžioje sniegu užversti miško keliukai nieko nestebina.   Birželio pradžioje pasibaigę  pavasarinės šalnos, dažnai vėl nubalina žemę rugsėjo pirmomis dienomis, todėl giria turi daug savitumų, būdingų tik šiam kraštui. Tik Labanoro girioje dar gyvena žvyrės, auga didžiausi keružių beržų sąžalynai, čia dar gausu kurtinių, gyvena bent pusė  Lietuvos erelių žuvininkų populiacijos. Girioje tyvuliuoja begalė ežerų, ežerėlių, šilai pilni grybų ir uogų, tačiau nederlingi, pušynais apaugę smėlio dirvožemiai rūšių gausa negali lygintis su derlingose žemėse augančiais miškais.

           Skaitytojui gali kilti klausimas: kur gi prasideda ir baigiasi Labanoro giria? Klausimas iš ties sunkus. Giria susideda iš daugybės miškų, miškelių, gavusių vardus dažniausiai pagal priklausomybę vienam ar kitam savininkui ar kaimui. Dažnai miškai gavę pavadinimus nuo upių, ežerų, pelkių vardų. Vieni šių miškų neabejotinai priklauso Labanoro giriai, kiti gi kartais traktuojami kaip atskiri miško masyvai, todėl įvairiuose šaltiniuose nurodomas skirtingas Girios plotas. Manau, taikliausias žymaus Švenčionių krašto geografo profesoriaus Česlovo Kudabos apibūdinimas „Labanoro giria nusidriekia į Utenos ir net Vilniaus rajonus. Iš šiaurės į pietus ji tęsiasi 48 km., iš rytų į vakarus – 35 km.“ Žodžiu, profesorius Giria laikė visą miškų, miškelių visumą, žaliuojančia nuo Saldutiškio šiaurėje iki Žeimenos ir Neries santakos pietuose. Giriai priklauso: Paaisetės, Gatakiemio, Gasiulių, Kiauneliškio, Degutinės, Čiulų, Kiauliaversmio, Kuklių, Kiškėnų, Rašios, Baranavo, Inturkės, Juodėnų, Patilčių, Kerijos, Melagėnų, Pabradės, Varnėnų, Žaliasalio ir daugelis kitų miškų, kurie dažniausiai neturi ryškesnių ribų, įsilieja viens į kitą. Tik senesni vietos gyventojai, miškų pavadinimus siejantys su jų nuosavybe, gali dažnai ir medžio tikslumu atsekti, po kurį gi mišką mes klajojame.

            Pagrindinis girios masyvas yra Švenčionių rajone. Ji tvarko Švenčionėlių miškų urėdija ir jai priklausančios girininkijos. Dalis Labanoro girios tenka Aukštaitijos nacionalinio parko miškus tvarkančiai Ignalinos urėdijai, Utenos miškų urėdijai, bei Nemenčinės miškų urėdijai.

            Šį knygutė nėra enciklopedinis leidinys, rašydamas bandžiau atsiriboti nuo žarstimosi skaičiais,  tad  Labanoro giria čia suprantama pačia plačiausia prasme.

            Keliaujant Giria, susidaro įspūdis, kad čia ištisi smėlynai, apaugę pušimis – tipiškais nederlingų žemių medžiais. Tačiau tai tik dalis tiesos. Šiek tiek giliau slūgso moreniniai priemoliai, kurie būdami mažai laidūs vandeniui sudaro puikias sąlygas daugybei ežerų, ežerėlių bei pelkių. Daugelis ežerų nenuotakūs, visiškai izoliuoti nuo kitų, pasipildo tik kritulių vandeniu, todėl per ilgesnes sausras jų vandens lygis žymiai krenta. Nuotakių ežerų, upių, upelių vandenys čia srūva į Žeimeną. Tik pačiu vakariniu Girios pakraščiu praeina Šventosios baseino riba, į kurią savo vandenis plukdo Siesartis.

            Girioje semiasi jėgų patys skaidriausi upeliai: Kiauna, Luknelė, Peršokšna, Lakaja. Jų pakrantės niekada neregėjo nei kolūkinių fermų, nei fabrikų. Net ir didesnių dirbamų laukų čia nėra – trąšos ir pesticidai neteršia Labanoro girios vandenų. Tik pati didžiausia Girios upė – Žeimena, pratekėdama per Švenčionėlius, Pabradę gauna dalį šių miestų teršalų, tačiau pildoma daugybės iš Girios glūdumos srūvančių upelių išlieka stebėtinai švari.

           Didžiausi Girios ežerai Rašiai, Aisėtas, Peršokšnai, prie girios glaudžiasi Juodieji ir Baltieji Lakajai. Visų jų pakrantės sausos smėlėtos, su daugybe įlankų ir iškyšulių, labai mėgstamų poilsiautojų. Daugelį jų renkasi vandens turistai, pradėdami žygius tyrais miško upeliais į Žeimeną, Nerį ar net Nemuną. Atkakliausieji per 2 – 3 savaites žygio vandens keliu gali pasiekti net Kuršmares.

           O dabar kviečiu į žiemiškai šaltą, bet baltą ir švarią Labanoro girią.

 

                               Girios šeimininkai

 

           Kaip ir kitos didžiosios Lietuvos girios, taip ir Labanoro giria neturi vieno šeimininko. Tūkstančiai privačių miško valdų, bent trys miškų urėdijos su keliomis dešimtimis girininkijų ir trigubai tiek eiguvų sudaro įspūdį, kad čia nėra aiškaus šeimininko. Tikrumoje situacija kitokia. Pagrindinę Girios dalį vienareikšmiškai valdo VĮ Švenčionėlių miškų urėdija. Jos teritorija suskirstyta į 14 girininkijų, iš kuriu net 9 tiesiogiai prižiūri Labanoro girią. Tai Labanoro, Antaliedės, Prūdiškės, Lakajos, Pasiaurės, Januliškio, Žeimenos, Aukštagirio, Sarios girininkijos.  Apie penkias dešimtis šių girininkijų darbuotojų darbo dieną pradeda ir baigia Labanoro girioje.

         

         Manau sunku būtų Švenčionių ar Molėtų krašte surasti žmogų,  negirdėjusį apie Labanoro regioninį parką. Įkurtas 1992 metais jis  yra  didžiausias iš Lietuvos regioninių parkų. Švenčionių, Molėtų, Utenos rajonuose, Žeimenos ir Šventosios upių takoskyroje esančio parko plotas 55 344 ha. Viena iš pagrindinių steigimo paskirčių – išsaugoti ypač gamtiniu požiūriu vertingą Labanoro girią ir ežeryną su Aiseto, Kertuojų, Baltųjų ir Juodųjų Lakajų, Stirnių, Siesarties ežerais, Beržaloto aukštapelkę. Regioniniame parke esantis kultūros paveldas kartu su šiomis gamtinėmis vertybėmis yra reprezentatyvi Rytų Aukštaitijos dalis.

          Parko sudėtyje yra net du gamtiniai rezervatai (Kiauneliškio ir Girutiškio), 12 telmologinių (pelkinių), 7 kraštovaizdžio, 6 hidrografiniai, 5 geomorfologiniai, 4 botaniniai – zoologiniai, 1 botaninis ir 1 urbanistinis draustinis. Jau vien iš draustinių kiekio ir įvairovės galima susidaryti įspūdį, kokia turtinga Labanoro girios gamta. Gamtos paminklo statusą turi Ožkos akmuo, kaip gamtinio paveldo objektai saugomos šešios Labanoro pušys, Lakajos akmuo. Tokį statusą siūloma suteikti dar bent dešimčiai objektų. Neabejotina parko puošmena ir gamtinės įvairovės šaltinis – girios ežerėliai ir apie juos telkšančios aukštapelkės. Nenuotakiuose, pelkynų apsuptuose ežerėliuose tartum sustojęs laikas. Iki čia retai atklysta žmonės, čia beveik nėra taršos, čia tebegyvuoja reliktinės gyvūnų ir augalų rūšys.

          Greta gamtinių objektų regioninio parko direkcija rūpinasi ir kultūros paveldo išsaugojimu. Labanoro miestelis, kuriame nuo 2006 metų pavasario įsikūrė regioninio parko direkcija, paskelbtas urbanistiniu draustiniu. Miestelį ypač puošia XVIII amžiuje statytos medinė bažnyčia ir varpinė. Parke  stūkso net penki piliakalniai, gausu pilkapių, senove alsuojančių kaimų. Išlaikydama šimtametes tradicijas, parko direkcija kasmet organizuoja Labanorinę. Šventės metu galima išgirsti ir garsiąją Labanoro dūdą. Paskutiniaisiais metais šventė tiek išpopuliarėjo, jog dalyvių gausa jau lenkia atlaidus miestelio bažnyčioje…

        Nuo parko įkūrimo iki 2005 m. gruodžio 18 dienos Labanoro regioniniam parkui vadovavo Kęstutis Jakštas. Deja tragiška žūtis nutraukė jauno direktoriaus gyvybės siūlą. Labanoro krašto žmonių atmintyje K. Jakštas išliks kaip griežtas, sunkokai bendraujantis, bet darbui atsidavęs ir daug parko labui nuveikęs žmogus.

 

 SAUSIS

     Girioje aušta rytas. Šaltas ir gaivus. Storu sniego sluoksniu apdrėbtos eglių šakos nulinkę iki pat žemės, mažesnių eglučių prilenktos viršūnės, dar mažesnės – visos užklotos puriu sniegu. Tik galiūnės pušys, aukštai į dangų iškėlę storas, bet retas šakas, neboja sniego naštos. Giria tyli, lyg išmirusi. Tik iš pavienių, tarp miškų išsimėčiusių sodybų kaminų kyla dūmų stulpai, retkarčiais pasigirsta kibirų bildėjimas. Anksti pabunda kaimo žmonės, skuba pas tvartuose per ilgą žiemos naktį praalkusius ir jau nerimstančius gyvulius. Tuo tarpu miško žvėrys, pasimaitinę naktį, grįžta į savo guolius. Tik pėdsakai sniege išduoda jų naktinę veiklą. Kuo daugiau sniego, tuo dažniau svečiai iš miško užsuka į sodybas. Sode vėl baltojo kiškio pripėduota – tikrino ar gerai aprištos obelaitės. Šalia jų stirnų kanopėlių žymės. Miško ožkelės kapstė sniegą po sena šakota obelim ir ieškojo nesurinktų, sušalusių obuolių. Tai bene didžiausias jų skanėstas.  Būrelis šernų vėl buvo užklydęs į bulvieną, bandė prisikasti prie likusių bulvių, tačiau žemė kieta, įšalusi, tad ilgašnipiams vėl teko grįžti į mišką, knaisioti samanas ir ieškoti čia žiemojančių vabzdžių lėliukių.

         Tik gerokai prašvitus pasigirsta paukščių balsai. Dažniausiai tai zylės. Susibūrę į draugišką būrelį didžiosios, pilkosios, kuoduotosios , mėlynosios zylutės, dažnai priglaudę keletą bukučių, lipučių, susišvilpčiodamos įvairaus tono balseliais, keliauja po plačią girią. Dažnai prie jų trumpam prisijungia netgi didysis arba vidutinis genys, retkarčiais tokiame būrelyje sutiksi ir tikrą retenybę – geltona kepuraite pasipuošusį tripirštį genį. Tik ypač jaukios ir dailios, puriom, švelniai rausvom plunksnelėm pasipuošusios ilgauodegės zylutes dažniausiai klajoja po girią  savo šeimyniniame būrelyje, akrobatiškai besikarstydamos pačiomis ploniausiomis trako krūmų šakelėmis.

        Kur- ne-kur girdėti genių tuksenimas. Dažniausiai jis sklinda iš aukštapelkių – būtent čia daugiausia sausuolių. Dažni girioje ir stambūs juodi genių šeimos paukščiai – juodosios meletos.

         Per girią sruvenantys upeliai privilioja žiemojančius vandeninius strazdus. Šie paukšteliai vertina tik tą maistą, kuris… guli upės dugne. Šaltukui paspaudus iki minus dvidešimt penkių ar daugiau, mažieji girios upeliai užšąla. Tada vandeniniai strazdai persikelia prie didesnių upių. Kasmet per šalčius jų galima sutikti  Kaltanėnų miestelyje prie Žeimenos. Keista žiūrėti į vandenyje, ant ledo lyties tupintį mažą paukštelį, retsykiais neriantį į upės srovę. Vandeninis strazdas renkasi seklesnes, sraunesnes upės vietas, neria prieš srovę, šiek tiek išskleidęs sparnus, kad srovė spaustų jį prie dugno. Prisirinkęs maisto ir „apšilęs“ (juk ore gal minus dvidešimt, o vandenyje bent jau pliusas…) po keliolikos sekundžių paukštelis vėl tupia ledo lyties pakraštyje ir gliaudo apsiuvą ar kitą grobį.

        Tačiau tikrai ne kasmet sausį Labanoro giria – Lietuvos Sibiras gali didžiuotis pusmetrine sniego antklode. Vis dažniau pasitaiko šiltų, mažasniegių žiemų. Ne kartą sausio viduryje teko stebėti pražydusius baltalksnius, lazdynus. Du tūkstančiai penktųjų  sausio penkioliktą teko stebėti keistą rudens ir pavasario susitikimą. Po ilgai užtrukusio atšilimo, kai temperatūra siekė net devynis laipsnius šilumos, miške pavyko rasti vieną kitą voverušką. Ir tą pačią dieną jau grožėjausi  rausvais besiskleidžiančiais žalčialunkio žiedais. Nuskinta lazdyno šakutė ant palangės pražydo jau sekantį rytą –tik tiek šilumos jai ir betrūko.

 

 

    Labanoro girios vilkai

     ir vilkų krašto žmonės

 

       Vilkaslasčio, Vilkasalės, Vilkorių kaimų pakraščiu iki pat Vilkaraisčio driekiasi pėdsakų virtinė. Daugybė plačių, gauruotų letenų tiksliai gula į vieną pėdsaką. Gailiai inkšdami į tolimiausius būdų kampelius spraudžiasi kaimo šunys. Girgžda sušalęs sniegas. Vilkų brydė retkarčiais pakrinka, leisdama suskaičiuoti gaujos narius. Vietomis brydę žymi šaltyje greitai stingstantys kraujo lašai, kiškio, stirnos šerių kuokštai arba nugvelbto šunelio liekanos. Virš išlakių pušų viršūnių šviečia tik labanoriškiams  žinomo Vilko ratų žvaigždyno žvaigždės.

         Brenda į tarpumiškėse pasimetusią sodybą, su šviesa nespėjęs grįžti keleivis, o už nugaros kraupiai blykčioja žiburėlių virtinė. Susigyvenęs miško žmogus su vilkais. Žino, kad jį lydi veikiau apsauga, o ne pakelės plėšikai, bet plėšrūnų akių žiburėliai stingdo gyslose kraują. Kaimuose gyvi pokario metų pasakojimai, kai tokios palydos buvo vos ne kasdienybė net iš mokyklos grįžtantiems vaikams. Tuomet Lietuvos giriose staugė beveik du tūkstančiai vilkų. Pjovė gyvulius laukuose ir net tvartuose, su grandinėmis nusinešdavo šunis. Pasitaikydavo, kad užpuldavo ir žmones, tačiau žymiai rečiau, negu galėtum tikėtis. Gerokai dažniau kaimuose išgirsi pasakojimus, kaip vilkų ruja paeiliui apšlapino miško kelyje parkritusį girtuoklį ar šiaip bailesnį kaimietį, bandžiusį apsimesti negyvu pavojaus akivaizdoje. Netikėtum jei pasakojimai nesikartotų. O ir gerai žinomos “nukentėjusių” pavardės verčia tikėti kaimo legendomis.

          Įtikinamai skamba ir šių laikų pasakojimas iš verslininko lūpų. Atvažiavo jis į mišką aplankyti kirtėjų. Išlipo iš mašinos ir jau bris link biržės. Žiūri priekyje ant kelio stoviniuoja keli vilkai. Gal žmogui nejauku pasidarė, gal tiesiog panoro išbandyti savo ginklą. Išsitraukė pistoletą ir ėmė šaudyti į žvėris. Išpoškino visą apkabą. Iš 150 metrų. Na, pistoletas ne karabinas, pataikyti šansų gal ir nėra, bet išgąsdinti tikrai turėjo. Vilkai nenoromis pasitraukė nuo kelio. Kol susiieškojo daugiau šovinių, vilkai vėl sugrįžo. Paleidęs 15 šūvių plėšrūnų taip ir nenubaidė.

         Gerai žinau šią šešių vilkų gaują. Gyvena jie čia ypač sėsliai vos kelių miško kvartalų teritorijoje, tačiau savaitgaliais sugeba išvengti medžiotojų šūvių. Įdomiausia, kad žvėrys sugebėjo atskirti pistoleto šūvių garsą nuo medžioklės garsų ir nepabėgo, o laukė susidomėję, ar iš to neturės kokios naudos. Teko girdėti gan įdomų paaiškinimą, kodėl vilkai nebijo šūvių. Labanoro girios vilkai dažnai užklysta į Pabradės karinio poligono apylinkes. Daugelis vilkų čia veda vaikus. Pastariesiems  automatų tratėjimas toks pats natūralus dalykas, kaip vėjo ošimas pušų viršūnėse. Matyt, panašių atvejų yra ir kitose giriose.

          Rimtesnių bėdų ši gauja lyg ir nepridaro, bet ūkininko šunį iš gretimo Kiauneliškio vienkiemio nutempė. Vilkų gauja palaukė atokiau, o į sodybą atėjusi senė vilkė pasigavo šunelį nespėjusį įsmukti į priebutį. Sodybos šeimininkas, išgirdęs šunų inkštimą, nežiūrėdamas tamsos ir nespėjęs pasičiupti išardyto ir užrakinto šautuvo, puolė persekioti plėšrūnus. Už poros šimtų metrų persekiojami vilkai numetė šunį. Deja, šis buvo jau nebegyvas. Likusiems šuneliams gresia panašus likimas, todėl visus priėjimus prie sodybos teko “papuošti” raudonomis vėliavėlėmis. Pasiteiravęs sodybos šeimininko, aistringo medžiotojo, ar ne tarybų valdžios laukia taip išsipuošęs, išgirdau dar dvi istorijas apie namuose laikytus vilkus.

           Pirmąjį vilką, tiksliau, jauną vilkę, gavo po to kai ji buvo sužalota pravažiuojančios mašinos. Laikė ją kaip šunį, pririšęs ypač stora grandine. Vilkė greitai apsiprato ir prisileisdavo šeimininką, net žaisdavo su juo. Deja tie žaidimai nebuvo malonūs, nes žaismingas vilkės letenos grybštelėjimas kiaurai pradrėksdavo drabužius ir odą. Žmonos bei svečių aplamai neprisileisdavo, buvo labai agresyvi. Pasislėpusi už būdos tykodavo, kol per grandinės ilgį priartės koks nors naminis gyvūnas. Ištrūkusiai kiaulei praplėšė šoną, bandančias sprukti vištas sugaudavo ore, porą kartų krimstelėdavo ir nurydavo vienu gurktelėjimu, taip ir neprisilietus vištai prie žemės. Žiemą vilkė ėmė rujoti, ištisai staugdavo. Vilkų gauja trainiojosi apie sodybą, bet į kiemą neėjo. Susiporavo vilkė su šunimi, stambiu laikos veislės patinu. Atvesti du palikuonys labiau panašėjo į šunis, bet turėjo rimtą trūkumą- nemokėjo loti. Jie nugyveno visai šuniškus gyvenimus ir primaišė vilkiško kraujo daugeliui rajono šunų. Vilkė darėsi vis agresyvesnė, ir žmogus, bijodamas sulaukti nelaimės, buvo priverstas ją nušauti.

          Antras vilkas buvo sugautas spąstais, prie kurių buvo pririštas svoris. Vilkas, tempdamas paskui save gelžgalį, bandė pabėgti. Svoris dažnai kliuvo už medelių, kuriuos žvėris nugrauždavo. Taip nukeliavo iki raisto, kur svoris ėmė kliūti už kiekvieno kupsto ir vilkas galutinai nusikamavo. Pasivijęs medžiotojas dvišaka lazda prispaudė kaklą, surišo virve nasrus, kojas ir bandė neštis vilką ant pečių. Teko dažnai ilsėtis. Sugalvojo palengvinimą. Atsivarė dviratį, priekines vilko kojas užkėlė ir pririšo prie bagažinės. Užpakalines išlaisvino ir taip atsivedė vilką namo. Namuose žvėris iškentė dar vieną skausmingą procedūrą. Pasirodo, vilkas kažkada buvo įkliuvęs į kilpą. Matyt, bėgo prasižiojęs, ir kilpa, pakliuvusi tiesiai į nasrus, užsiveržė ant pakaušio. Vilkas nutraukė trosą prie pat galvos, ilgainiui pergraužė ir į nasrus įsiveržusią kilpą, tačiau visiškai atsikratyti troso nepajėgė ir nešiojosi jį įaugusį į kailį.

         Pašalinus trosą vilkas buvo uždarytas į tvartą. Žmogaus jis niekad neprisileido. Žaizda kakle užgijo, o spąstų sužeista letena nukrito ir užsitraukė. Vilkas nutuko, bet tebebuvo agresyvus. Tvartelį teko ištisai remontuoti, nes žvėris graužė lentas. Vieną kartą, pragraužęs lentą, laikančią skląstį, pabėgo. Nors persekioti buvo pradėta praėjus nemažai laiko, toli nenubėgo. Matyt trukdė nutukimas ir šlubumas. Po ilgo persekiojimo su šunimis, su kuriais jis pjovėsi, ilgam užtrukdamas vienoje vietoje, pagaliau buvo nušautas.

         Baigiant pasakojimą apie vilkus, tiesiog nuodėmė būtų neprisiminti žmogaus, pašventusio vilkų stebėjimui ir filmavimui keleto savo gyvenimo metų. Ten, kur baigiasi Labanoro giria, šiek tiek šiauriau Saldutiškio, atokiame Indubakių kaimelyje stūkso keistas pastatas. Žiūrint iš toliau jis primena sentikių kaimelio cerkvę arba miniatiūrinę pilį. Tik priėję arčiau pastebėsime, kad pilies bokštas suręstas iš kartelių ir dengtas ruberoidu, o pats statinys panašesnis į raganos trobelę ant vištos kojelės. Čia iki 1997 metų gyveno Petras Abukevičius. Dabar čia veikia originalus vilkų muziejus. Manau, nesuklysiu pasakęs, jog Abukevičius buvo geriausias Lietuvos vilkų žinovas. Netoli sodybos dar tebėra aptvaras, kuriame gyveno vilkai, bokštelis, iš kurio buvo filmuojama, ir netgi įspėjamieji ženklai. Kaimynai iki šiol geru žodžiu mini Anapilin išėjusį Petrą Abukevičių, o jo sukurti filmai suteikia galimybę kiekvienam iš mūsų iš arčiau pažvelgti į pasakų, paslapčių ir legendų apgaubtą vilkų gyvenimą.

 

 

 

 

 

VASARIS

 

         Trečia diena girioje siaučia pūga.  Retkarčiais vėjas aprimsta, tada didelės, minkštos snaigės krinta lėtai, pasisiūbuodamos. Sniego sluoksnis nepaliaujamai storėja. Užvakar valytas pagrindinis girininkijos žvyrkelis vėl nepravažiuojamas jokia įprastine technika, ir šį sykį ilgam. Miško kelius valantis urėdijos  greideris vargu ar pastums tokį sniego sluoksnį, o vienintelis vikšrinis urėdijos buldozeris čia parsiras dar labai negreitai – yra daug svarbesnių objektų. Kažkur kertamas miškas, nutrūko medienos išvežimas, prekyba, pritrūksta malkų miesto katilinės. Ten keliai valomi pirmiausiai.  Vienkiemiai, mažesni girios kaimeliai liks atskirti nuo pasaulio iki pavasario. Didžiajai girios daliai pati gamta įvedė laikiną bet garantuotą rezervato režimą. Ir gan ilgam – greičiausiai iki balandžio pradžios.

          Miško kirtėjai dar stengiasi nenutraukti darbų. Įprastiniu tampa toks vaizdelis, kai iki kertamos biržės keliauja karavanas. Priekyje vikšrinis buldozeris, pasistumdydamas pirmyn – atgal pramušantis pagrindinę sniego masę, už jo greideris, toliau – pora abiem tiltais varomų ‚Zilų‘ ar ‚Uralų‘. Eismas tik vienpusis, artimiausias prasilenkimas šiame sniego griovyje gal už kilometro.

          Miško gyventojams atėjo išbandymų metas. Jautriausi šernai ir stirnos. Gerai prisimenu 1996 metų žiemą. Jokio atodrėkio nebuvo iki pat pavasario. Purus ir gilus sniegas labai apsunkino bet kokį šių žvėrių judėjimą. Stebėjome tokius vaizdelius, kai nuo valyto kelio pabaidytos stirnos, nušokusios į šalikelės griovį, pakibdavo sniege ant pilvo, nepasiekdamos kojomis žemės. Valydami kelią iki biržės eiguliai surado šernų šeimyną, kuri, negalėdama judėti, gyveno sėsliai, misdama kritusiais bandos nariais.

          Gamtininkai kartais diskutuoja, ar reikia žiemą maitinti laukinius gyvūnus. Juk krenta tik silpniausi, taip vyksta natūrali atranka. Manau, reikia. Šernus, stirnas, elnius – bent dėl ekonominių priežasčių, siekiant padidinti medžioklės laimikius. Paukščius – iš grynai humaniškų paskatų. Lietuvoje galima lesinti apie 20 žiemojančių paukščių rūšių. Tai gulbės, didžiosios antys, kurapkos, bent keturių rūšių zylės, bukučiai, kelių rūšių geniai, naminiai žvirbliai, karklažvirbliai, startos, kuosos, kėkštai, retkarčiais – kelių rūšių strazdai, liepsnelės, žaliukės ir daug kitų paukščių, kurie, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms lieka čia žiemoti. Visgi tenka pripažinti, kad lesinimas svarbesnis patiems žmonėms negu paukščiams. Priminsiu patogiausius ir pigiausius lesalus, lesinant paukščius lesyklose prie namų.  Saulėgrąžos (nesūdytos, neskrudintos, pigiau pirkti sveriamas) privilioja įvairių rūšių zyles, bukučius. Šiuos paukštelius, taip pat genius, galima maitinti taukais (jų kaina kartais tiesiog simbolinė) arba lašiniais, be abejo nerūkytais ir nesūdytais. Grūdai, kruopos tiks startoms, žvirbliams, žaliukėms. Pačiu įvairiausiu maistu susigundo kėkštai, kuosos.

    Žiemos rūpesčiai

 

       Kai po niūrių, tamsių ir lietingų rudens dienų pagaliau pasninga, nusistovi šaltesni orai, lyg ir atsigauname. Baigėsi pats bjauriausias laikotarpis, diena pradeda ilgėti, dažniau pasirodo saulutė. Dažnas miestietis, gyvendamas šiltame būste, į darbą keliauja komfortiško automobilio salone, firmos ofise vėl gi šiltoje, jaukioje patalpoje sėda prie kompiuterio ir žiemos nepatogumų beveik ir nepajaučia.

        Miškuose, laukuose gyvenantiems žvėreliams žiema, sniegas iš esmės pakeičia gyvenimo sąlygas ir tampa labai rimtu išbandymu. Pavasario sulauks toli gražu ne visi. Šiame skyrelyje noriu priminti, kokius nepatogumus tenka patirti mūsų miškų gyventojams žiemą, kaip jie prie to prisitaiko , ir kuo mes jiems galime padėti.

         Briedžiai. Tai didžiausi ir stipriausi elninių šeimos žvėrys. Minta išimtinai tik medžių ir krūmų šakomis, žieve. Vasarą savo racioną paįvairina ir žole. Būdami labai stambūs, atrodo, turėtų sušlemšti begalę šio mažai kaloringo maisto. Taip nėra. Briedžiai – puikus energijos taupymo pavyzdys. Žiemą, ypač esant giliam sniegui, šie žvėrys savo judesius apriboja iki minimumo. Žvėrys ilgam laikui apsistoja kirtavietėse su gausiom drebulių, šermukšnių atžalom, pušų želdiniuose, žemapelkėse, kur netrūksta karklų ir kitų krūmų. Temperatūrai nukritus žemiau 20 laipsnių mieliau ėda kadagių, eglių šakutes. Briedžių paros kelias paprastai neviršija 1,3 – 1,5 kilometro. Žvėrys maitindamiesi juda lyg sulėtintame filme –darydami vos kelis žingsnius per minutę. Sniegui pasiekus pusės metro storį, briedžių gyvenimo tempas dar sulėtėja iki vieno žingsnio per minutę arba net mažiau. Be abejo, pabaidyti jie bėga pakankamai greitai, tačiau stengiasi nebėgti toli, stoviniuoja, tiria, ar pavojus tikras, vėliau lėtai nueina. Žiemos pabaigoje gyvenimo sąlygos briedžiams sunkėja, nes storesnė sniego danga reikalauja daugiau energijos judant, mažėja pašarų. Reikia tenkintis sunkiau virškinamomis, storesnėmis šakutėmis.

       Šienas ėdžiose nė trupučio nemasina suaugusių briedžių. Šieno jie paprasčiausiai nelaiko maistu. Šiek tiek šieną ėda tik jaunikliai. Rimčiausią pagalbą šiems žvėrims galime suteikti miškuose kirsdami drebules. Biržės, kur yra drebulių , turėtų būti kertamos vėlų rudenį arba žiemą. Nors dabartinės technologijos reikalauja plynose biržėse šakas sukrauti į valksmas, kuriomis važinėja traktoriai, dalį drebulių šakų tiesiog būtina palikti paskleidus, nes valksmuose jos bus sutraiškytos, sumintos į žemę ir žvėrių mitybai jau nebetiks. Primenu, jog drebulių kirtimui privačiuose miškuose (jei tai ne draustinis) leidimai nereikalingi. Valstybiniuose miškuose žvėrių mitybai drebulės kertamos irgi nerašant leidimų, tik medžiotojams šiuos darbus reikia suderinti su girininkijomis. Drebulių žievė, pumpurai – vieni iš pačių kaloringiausių natūralių maisto šaltinių. Briedžiai dažnai iki baltumo nuskuta drebulinius rąstus biržėse, nulaupo ir net išmėto malkas iš rietuvių. Gaila, kad drebulių žievę žvėrys tegali graužti tik esant teigiamai temperatūrai ar vos keliems laipsniams žemiau nulio. Per didesnius šalčius reikia tenkintis šakomis ir pumpurais. Per parą briedžiai nukąsdami 1500 -3000 ūglių suėda 10 – 15 kilogramų maisto. Per žiemą – apie 3 tonas.

          Elniai. Labanoro girioje nėra labai išplitę. Mitybos požiūriu užima tarpine vietą tarp briedžių ir stirnų. Elniai, kaip ir briedžiai laupo žievę nuo medžių, ypač uosių, drebulių. Atšalus orams dažniau lupa žievę iš pietinės medžio pusės, kur ji šiek tiek įšyla nuo saulės. Telkdamiesi į didelius būrius padaro daug žalos miško želdiniams. Šiaulių apylinkėse teko matyti ištisus miško kvartalus, kur šviežiai nulaupyti uosiukai bolavo lyg beržai. Greta medžių žievės ir šakų elniai mielai ėda iš po sniego iškastus uogienojus, viržius. Skirtingai nuo briedžių, elniai mielai lankosi šėryklose, nevengia net šviežiai sukaltų ėdžių. Esant intensyviam medžioklės ūkiui, kai miškuose trūksta natūralių pašarų, net pusę elnių maisto galima pakeisti dirbtiniu šėrimu, tik pageidautina, kad pašarai būtų įvairūs.

 

       Stirnos. Šių žvėrelių maistas ypač įvairus. Stirnos nelaupo medžių žievės maistui, nebent stirninai nutrina ragais. Nuo nukirstų drebulių stirnos nugraužia tik pumpurus ir šakelių galus. Miško želdinius pažeidžia žymiai mažiau negu briedžiai ar elniai, nes nuolat juda, neužsilaikydamos vienoje vietoje. Be medžių ir krūmų šakelių žymią dalį maisto sudaro žolės ir uogienojai. Stirnos greitai pripranta prie ėdžių, tačiau jos išrankios. Blogai išdžiovintas, kultūrinių pievų šienas stirnoms netinka. Kaip dažnai tenka matyti, kad naujai pagamintos ėdžios užpildomos būtent tokiu šienu. Jos taip ir lieka stovėti pilnos iki supūna ir šienas, ir ėdžios. Darbas atliktas, kažkas pasidėjo pliusiuką. O nauda ? Stirnos ėda gerą natūralių pievų šieną, dobilus, mišinį, net bulvienojus. Be abejo tinka ir koncentruoti, sultingieji pašarai.

         Ypač didelę reikšmę stirnoms turi sniego dangos storis. Lengva pastebėti, kad gausiau pasnigus stirnos ima naudotis išvalytais miško keliais. Šešiasdešimties centimetrų purus sniegas stirnoms yra kritinė riba, kai jos jau nebegali paeiti. Sniegas stirnoms trukdo prisikasti prie uogienojų, pabėgti nuo plėšrūnų. Gulasi stirnos paprastai ant žemės, tad prakapstyti storą ar sukietėjusi sniegą nelengva.

         Dažnai siūloma nuo uogienojų valyti sniegą. Deja šios priemonės niekur neteko matyti. Paprastai mūsų buldozeriai ne visad spėja išvalyti kelius iki atokių tarpumiškių sodybų, o sniego valymas nuo uogienojų  tikrai nepigus darbas. Visgi stirnos – vienas iš tų žvėrelių, kuriems padėti galime daugiausiai.

         Šernai. Praktiškai visas šernų maistas yra po žeme arba jos paviršiuje, todėl sniegas ir įšalas labai apsunkina šernų gyvenimą. Dėl trumpų kojų ir specifinio maitinimosi būdo šernai sunkiomis žiemomis gali masiškai kristi. Jei stirnos tokiomis žiemomis dažniau žūva nuo plėšrūnų arba ligų, tai šernai – tiesiog iš bado. Ypač sunkiomis žiemomis šernai iš bado ėda netgi kritusius savo bandos narius. Šernai visaėdžiai gyvūnai, padėti jiems lengviausia – tinka bet kokie grūdai, bulvės, įvairios maistinės atliekos. Jų maistui galima panaudoti netgi kritusius galvijus. Žinoma, jei tie galvijai krito ne nuo užkrečiamų ligų. Šernai – pagrindinis medžioklių objektas, tad jų šėrimu žiemą ypač turėtų pasirūpinti medžiotojai. Deja šiuo metų šernai dažnai  šeriami tik tam, kad neišeitų į kaimynų medžioklės plotus arba būtų sumedžioti šėryklose. Prie šėryklų žvėris reikėtų pratinti iš rudens arba žiemos pradžioje, kol sniego dar nedaug, nes vėliau dėl gilaus sniego žvėrys mažai vaikšto ir šėryklų nesuranda.

          Kiškiai. Nors jie mielai atšokuoja prie ėdžių, pagraužti šieno nuobirų, šluotelės ar nukirstos drebulės šakų, bet dažniausiai išsiverčia ir be to. Jiems padeda … sniegas ir šaltis. Gilėjant sniego dangai, kiškiams, šokuojantiems jo paviršiumi, darosi prieinamos tos krūmų šakelės, kurių žiemos pradžioje jie niekaip nepasiekė. Pusmetrinė sniego danga tiek padidina pasiekiamų šakučių skaičių, kad maisto atsargos, nežiūrint į kasdieninį jo naudojimą, tampa netgi didesnėmis negu rudenį. Panašiai veikia ir šaltis. Mokslininkai teigia, kad per šalčius krūmų šakučių viršūnės nusileidžia net 10 – 20 centimetrų ir taip tampa prieinamos kiškiams, kurie, tarsi tai suprasdami, maitinasi šalčiausiu paros metu – naktį ir anksti ryte.

        Žiemą kiškiams trūksta ne tiek maisto, kiek jo įvairovės ir druskų. Žvėreliai stengiasi prisikasti prie žalių želmenų, godžiai ėda šlapimu aplaistytą sniegą. Pastebėta, kad pilkieji kiškiai žiemą labiau linkę ieškoti žolinių augalų, o baltieji jų broliai pasitenkina beveik išimtinai tik krūmų šakelėmis. Labanoro girioje baltasis kiškis dažnas, sutinkamas ne ką rečiau už pilkąjį jo brolį. Vasarą nuo pilkojo kiškio nesunkiai skiriamas iš rausvesnio kailiuko atspalvio. Nukenčia nuo plėšrūnų besniegėmis žiemomis, nes ir tada pasitiki savo kailio slepiamąją spalva…

Žinodami žvėrių mitybos įpročius, geriau suprasime jų poreikius, galėsime jiems padėti baltojo bado metu. Kartais užtenka ir visai nedidelės pagalbos, kad stirnų ar šernų būrelis sėkmingai sulauktų pavasario.

 

    Pikčiurna augintinis

 

     Žiema buvo permaininga. Gruodis niekuo nesiskyrė nuo įprastinio, bet naujametinę naktį privertė vos ne pusmetrį sniego ir romantikai, atvažiavę sutikti Naujųjų miške, beviltiškai užstrigo. Jų džipus traktoriai tampė iki pavakarių.  Sausis pasitaikė šiltas ir mėnesio pabaigoje sniegas virto kliokiančiais upeliais. Vasarį žiemužė, vėl prisiminusi savo pareigas, gausiai pabarstė sniego.

         Buvo vasario dvidešimt antrosios popietė. Važiavome miškinga vietove. Staiga mašina suvinguriavo ir čiuožtelėjusi sustojo šalikelėje. Sužiurome į vairuotoją. Šis truktelėjo mašiną atgal ir visi pamatėme įvykio kaltininką. Sėkmingai išvengęs automobilio ratų, nuo plento į sniego pūtinį ropštėsi ežys. Žvėrelis giliai klimpo į purų sniegą, o pamatęs besiartinančius žmones susirietė į kamuoliuką.

Pasvarstę nusprendėme, kad paliktas miške žvėrelis greičiausiai žus. Matyt, ežio slėptuvę apsėmė polaidžio vanduo, iškapstė plėšrūnas ar atsitiko kita nelaimė, privertusi žvėrelį žiemą ieškotis kitos priedangos. Taip ežys atsidūrė namuose. Ilgai galvojau, kur jį patalpinti. Man buvo neaišku ar žvėrelis bandys vėl užmigti ar nusprendė, kad žiema jau pasibaigė. Pasvarstęs ežį nunešiau į vėsų rūsį. Žvėrelis greitai dingo tarp daržovių dėžių ir jo ieškoti buvo beprasmiška. Liko neišspręsta maisto problema. Kelias dienas padėtų šviežios mėsos gabaliukų nieks nelietė. Jei ežys miega, kasdien keisti mėsą beprasmiška. Bet kaip sužinoti, kada jis pabus?  Reikėjo surasti negendančio maisto. Juo tapo kiaušinis ir ‘Kite-kat’. Po poros savaičių pastebėjau, kad kačių maistas suėstas, o kiaušinis ilgai ridentas, bet taip ir neprakąstas. Tai reiškė, kad miegalius pabudo. Ežį pavyko surasti ir jis buvo perneštas į kambarį.

Žvėrelį šėriau mėsa ir į dubenėlį sumuštais kiaušiniais. Manau, būtent toks grobis įprastas miške medžiojančiam ežiui. Apetitu jis nesiskundė. Pirmąsias dienas ežys tūnojo po sofa, vėliau naktimis lakstydavo po kambarį, o dienomis kažkur dingdavo. Kambaryje, kur tebuvo tik stalas, sofa ir spinta, ilgai nesisekė rasti ežio dienojimo vietos. Radę buvome tiesiog pritrenkti ežio sugebėjimais. Ežys miegojo…viršutinėje spintos lentynoje. Kaip jis ten užsiropšdavo – neaišku iki šiol. Blogiausia, kad jis kur miegojo, ten ir teršė. Ežį teko iš šio kambario iškraustyti. Apgyvendinome vaikų kambaryje. Čia jis irgi ilgai neužsibuvo. Jau pačią pirmąją naktį įsiropštė į lovą. Kai po antklode palenda katinas – miegoti galima, bet kai ežys… Dar po dienos vaikai ėmė skųstis, kad ežys kandžiojasi. Iš pradžių juokiausi, bet vaikai primygtinai reikalavo pasiimti pikčiurną augintinį. Apgyvendinau ežį savo kambaryje ir greitai įsitikinau, kaip saldu, kai vidurnaktį įlipęs į lovą ežys dantimis įsisega į kojos pirštą. Užsimiegojęs bandai nuspirti kankintoją kita koja ir tuoj suvoki, kad ežio spygliai aštresni už dantis. Kai šis triukas per naktį pakartojamas keletą kartų, o po to paryčiais “mielas gyvūnėlis” įsitaiso miegoti ant pagalvės prie skruosto, supranti, kad už ežį baisesnio gyvūno pasaulyje nėra.

       Taip prasikankinome ilgus pusantro mėnesio, belaukdami, kol orai atšils tiek, kad ežys galėtų susirasti maisto miške. Pagaliau balandžio pradžioje, kai pasirodė pirmosios varlės, ežį paleidome.  Paskutinius mėsos gabaliukus ežys išsireikalavo, stodamasis ant dviejų kojų…

        Tik gerokai vėliau suvokiau ežio piktumo priežastis. Miško gyvūnas, turintis ypač jautrią klausą tiesiog negalėjo pakęsti nuolat skambančios muzikos, veikiančio televizoriaus, vaikų krykštavimo.

 

  KOVAS

         Pavasarėja… Na tai kas, kad naktimis dar spaudžia šaltukas, kad giria pilna sniego, kuris, po stipresnio atodrėkio naktį taip sušąla, kad kelia ne tik miško žvėrelius, bet kartais ir žmones. Vis dažniau matome nustebusius medienos pirklių iš visos Lietuvos veidus:

– Niekur Lietuvoj nė lopinėlio sniego, o čia keliai nepravažiuojami! Kur mes papuolėme?

– Į Labanoro girią, ponai, į Labanoro girią. – Šypsosi į ūsą eigulys.

        Kai vieną rytą didžiosios zylės balselis netikėtai pakeičia toną ir nuskamba lyg sidabrinis varpelis, suvoki, kad žiema jau pasibaigė. Gamtoje įvyko didysis virsmas.

           Žvėrių pasaulyje pokyčių ne tiek ir daug. Daugumas jų vestuves atšoko dar rudenį arba gilią žiemą. Šernė jau ir jauniklių spėjo susilaukti. Einu artyn prie naujos šeimynėlės. Šernė pyksta, šiaušia šerius, bet sprunka už tankaus eglučių guoto. Maži dryžuoti paršiukai nė nebando bėgti. Traukiasi atbuli, vėliau sukiša nosis po nulinkusia eglės šaka. Atseit, pasislėpė. Šernė traška, stena, nerimsta kažkur netoliese. Žvygtelėtų paršiukas, ir jos nervai neišlaikytų. Pultų. Arba bent jau pagąsdintų.

           Meta ragus taurieji elniai. Didieji jų giminaičiai briedžiai su savo karūnomis atsisveikino dar gruodį, vienas kitas ištempė net iki sausio pabaigos. Stirninai, atsikratę savo naštos spalį ar  lapkritį, jau didžiuojasi naujais, tiesa, dar plaukuotais ragučiais.

           Paukščių gyvenimas pakito iš esmės. Pasibaigė žiemos vargai. Tie, kurie išgyveno, skuba grįžti į savo gimtą girią. Žiemoję gimtinėje, skuba ieškotis porų, užsiimti teritorijas. Gyvenimas verda, kūpa. Ir visai nesvarbu, kad sniegas ir šaltis dar neskuba trauktis, kad paryčiais girioje gaudžia ir šaudo ežerų ledas.

           Kurtiniai groti pradėjo jau vasario paskutinėmis dienomis. Tiek ten to grojimo – vidurdienį, sušilęs prieš saulutę, miško kalakutas pasipūtė, paraižė sparnais sniegą, sušnypštė porą kartų ir vėl nutilo. Visgi kovui baigiantys kurtiniai jau smarkokai įsiaudrina. Tuokvietėse kurtinės dar retos viešnios, tad girios muzikantai paprastai nesiteikia nusileisti iš medžių, bet  pretenzijos į teritorijas jau pareikštos. Iki kautynių pradžios visai netoli.

           Nuaidi sugrįžusių gervių trimitai. Girios kaimelių gyventojams tai dar vienas, ypač svarbus  prasidedančio pavasario požymis.

            TYLOS!  Saulė teka

 

        Dar kovo pradžioje, bevaikštinėdamas po mišką, aptikau paukščių nutryptą laukymę. Šalia plytėjo keistas raistas. Visiškai vienodi viksvų kupstai buvo panašūs į suveltas raganų galvas. Pėdsakai sniege, šen bei ten besimėtantys juodų plunksnų kuokšteliai rodė, kad čia –  tetervinų tuokvietė.

            Dar tą pačią dieną surenčiau dvi eglišakių palapines, pasiskolinau teleobjektyvą ir ryžtingai nusprendžiau įamžinti juodukų kautynes. Deja orai nelepino. Netikėtai spustelėjo apie 15 laipsnių šaltukas. Keltis ketvirtą valandą nakties, važiuoti Labanoro girios glūdumon, tamsoje klampoti iki slėptuvės ir kelias valandas stirti tokiame šaltyje… Brrr!

             Kovui baigiantis atšilo. Ir štai vieną rytą sutinku jau eglišakių palapinėje. Pamažu miškas prisipildo garsų. Raiste pasigirsta ančių kryksėjimas. Matyt čia jų nakvojo nemažas pulkas ir jas kažkas pabaidė. Antys po kelias kyla oran ir apsukę ratą leidžiasi kitoje raisto pusėje. Kažkur netoliese kranksi kranklys, antras jam atsiliepia keistu šuns balsu. Girdėjau, kad krankliai geri pamėgdžiotojai, bet kad taip…

             Pagaliau sparnų šlamesys. Netoliese nusileidžia stambus paukštis. Viliuosi kad tai – tetervinas. Po dešimties minučių – šlamesys kairėje. Vis dar nieko nematau. Mat tamsoka, be to maži slėptuvės langeliai riboja akiratį.

           Pagaliau piktas šnypštimas! Taip tai tetervinai. Prasideda irzlus dviejų paukščių pašnekesys., bet viens prie kito jie nė nebando artėti.

           Laikas slenka, ima šalti kojos. Šiandien – keli laipsniai šaltuko, truputį pasnigta. Netikėtai paukščiai nutyla. Klausausi, gal kas juos išgąsdino? Ne jie tupi savo vietose ir tyli, tarsi kažko lauktų. Staiga suvokiu: už raisto, tarp pušelių keružių, pasirodo didžiulis oranžinis saulės kamuolys.

            Tai amžina tetervinų tradicija – tyla pagerbti tekančią saulę.  Lyg būtų įnešama vėliava  arba užgrojamas himnas…

             …Po valandėlės šnypštimas atsinaujina. Du patinai barasi bet atkakliai tupi savo vietose. Staiga – vėl sparnų šlamesys. Atskrido trečias paukštis. Dabar pirmųjų nervai neišlaiko. Jie metasi įsiveržėlio link. Perskrisdami per krūmokšnius, kitur pėstute, rėždami sparnais sniegą, aukštai pasišokinėdami ir garsiai šnypšdami paukščiai nulekia lomelėn.

Iš ten pirmą sykį šįryt  pasigirsta tetervinų burbuliavimas. Aš vėl nieko nematau, tik klausausi iš lomos sklindančių balsų.

            Staiga paukščiai triukšmingai pakyla. Toje pusėje kažkas sušnara, pasigirsta lūžtantis ledukas. Galiu tik spėti, kad besėlinanti lapė įlūžo į balą.

           Tetervinai nutupia netolimuose beržuose. Nelauktai iš raisto ima skristi nauji paukščiai. Skrenda grupelėmis po du, tris. Tupia į beržus augančius prie laukymės, arba į mažas eglutes laukymės viduryje. Visur aidi šnypštimas, burbuliavimas. Uodegos išskleistos, sparnai nuleisti.

           Artimiausias paukštis tupi gal už trisdešimties žingsnių. Per teleobjektyvą gerai matau, kaip jam šnypščiant iš snapo veržiasi garas. Atmosfera kaista. Užtenka vienam tetervinui nusileisti žemėn, kai kiti tą jo žingsnį priima, kaip iššūkį, ton vieton puola dar keli ir tuoj puola kautis, plakdami sparnais, kad net plunksnos dulka.

            Neatsargiai pasisuku slėptuvėje, paukščiai vėl purpteli į medžius. Per aikštę nusklendžia iš kažkur atskridusi gervių pora ir tupia raistan.

            Tetervinai aprimsta ir po kelis išskrenda. Jie pasveikino tekančią saulę.

 BALANDIS

 

Miškais keliauja pavasaris. Sniegas tyžta, smenga, tikšta iš po ratų. Vis garsiau suklegena upeliai. Vanduo šniokščia per virtelius, krenta nuo bebrų užtvankų, taškosi atsimušęs į akmenis. Tačiau čia nepamatysite didelių pavasarinių potvynių. Viską reguliuoja Jos Didenybė Giria.  Miško pelkės lyg kempinės sugeria vandenį, kad vėliau, iš lėto atiduotų jį upeliams, maitintų juos per vasaros sausras. Po stora samanų antklode menkai įšalusi žemė irgi pasiima savą dalį – jai teks girdyti girią kai ši žydės ir neš derlių.

Tik girios pakraščiu vingiuojanti gražuolė Žeimena ir dar kelios mažesnės upelės išsilieja iš krantų. Užlietos paupių pievos tampa geromis neršyklomis žuvims, bei vandens paukščių lizdavietėmis. Apsemtos senvagių duobės vėl susilieja ir apsikeičia čia knibždančia gyvybe su upe.

Tarpumiškių pievose, biržėse ir retmėse sniegas paprastai baigia tirpti tik mėnesio viduryje. Tamsiuose eglynuose, šiauriniuose šlaituose sniegas išsilaiko iki balandžio pabaigos, kartais ir iki gegužės pirmųjų dienų. Ir tuoj pat girioje pasipila pirmieji pavasariniai žiedai.

Iš beržų ir klevų teka gyvybės eleksyras – sula. Skani, stiprokai salstelėjusi klevų sula pradėjo tekėti anksti, dar kovo mėnesį ir tekės, kol iš žemės išeis pašalas. Tada klevus pakeis beržai. Jų sula prastesnio skonio. Drėgnoje vietoje augančių beržų sula nedaug besiskiria nuo vandens, tačiau turi svarbių mineralinių medžiagų, tad gerti ją tikrai sveika. Pasmaguriauti sula nepraleidžia progos ir miško gyventojai. Prie genio iškaltos skylutės renkasi skruzdės, įvairūs drugiai, vabalai, užklysta atsigerti vienas kitas paukštelis. Tarpumiškių kaimelių gyventojai surinkdavo ir sukaupdavo nemažas sulos atsargas. Sulą, kad neperrūgtų, laikydavo rūsiuose, kubiluose. Ant sulos užberdavo sluoksnį avižų, kurios dygdamos sudarydavo gyvą dangtį. Kai kur šios tradicijos išsilaikė ir iki šių dienų.

            Apie balandžio dvyliktą pražysta blindės, priviliodamos jau peržiemojusias ir apsiskraidžiusias bites. Girioje bitės nuo seno mėgiamos, beveik prie kiekvienos sodybos puikuojasi bent keletas avilių. Dar daugiau jų, senovinių Varšuvinių, negyvenamų rymo patvoriuose, primindami tuos laikus kai kaimuose virė kur kas aktyvesnis gyvenimas. Greta naminių bičių, žieduose dūzgia ir stambios kamanės,  anot Tado Ivanausko – motinos kūrėjos. Vasarai baigiantis kamanių šeimos išmiršta, žiemoti belieka šios stambuolės, Jų pašaukimas –  kurti naujas šeimas ir taip pratęsti giminę. Pavasarį, sėkmingai peržiemojusiai kamanei tenka vienai pasiūti korį, pririnkti pavasarinio medaus, padėti kiaušinėlius, maitinti vikšrus, saugoti lizdą. Tik gerokai vėliau, išsiritusi jaunoji jau gerokai mažesnių kamanių karta prisideda prie darbų.

Antroje mėnesio pusėje pušynuose sušvinta melsvos šilagėlių ugnelės. Tai neabejotinai patraukliausia pietryčių Lietuvos šilų gėlelė. Gaila, kad daugelyje vietų ji retoka, tad verta visokeriopos globos.

Apie dvidešimtą balandžio girioje prasideda didelis sujudimas: miškasodžio pradžia. Nuo senų laikų kaimų žmonėms tai buvo ir garbės reikalas ir uždarbio šaltinis, tačiau dabar kaimai ištuštėję. Senutės su sunkiai slepiamu liūdesiu palydi žvilgsniu iš miesto atlingavusius sodintojų autobusus. Miškas pasodinamas greitai, na tiesiog žaibiškai, nes darbininkų tikrai daug: senų, jaunų, dažnai pirmą kartą matančių pušies daigą… Sunku eiguliui ar girininkui suspėti kiekvieną sužiūrėti ir pamokyti.

Miškas pulsuoja nauja gyvybe. Jauniklių gretas papildo kiškučiai, lapiukai, vilkiukai, kiaunių jaunikliai. Seniai žvėrys darosi atsargūs nepatiklūs, slepia savo urvus, guolius ar uoksus.

Paukščių pasaulyje daugiausiai triukšmo sukelia geniai, tetervinai, gervės. Jų tratėjimas, burbuliavimas, trimitavimas sklinda iš visų pusių. Netgi galingu balsu neapdovanoti kurtiniai sugeba sudrebinti mišką kovų garsais.

 

                   Penki  pavasariai  su  kurtiniais 

       Kurtiniai Lietuvoje nėra ypatingai reti paukščiai. Tiesa, dauguma jų gyvena tik pietrytinėje šalies dalyje, tačiau ir čia dėl baikštumo, atokių vietovių pasirinkimo retai matomi. Kiek dažniau kurtinius pastebi tik miškininkai ir medžiotojai, bet ir tai tik atsitiktinai. Esu įsitikinęs, kad šių paukščių apskaita ypač netiksli. Oficialiai skelbiama, kad  Lietuvoje turime apie 450 šių paukščių ir tai beveik tiek pat, kiek jų, Tado Ivanausko duomenimis, buvo ir prieš penkiasdešimt metų. Greičiausiai tai gerokai pamažintas tik patinų (kurtinės aplamai sunkiai besuskaičiuojamos) skaičius.  Tiksliau kurtinius būtų galima suskaičiuoti tik pavasarį tuoktuvių metu, bet tam reikia nemažo būrio patyrusių entuziastų, o tokius mūsų Lietuvėlėj  ant pirštų suskaičiuotum. Jau penketą pavasarių praleidau kurtinių tuokvietėse, kas rytą stebėdamas 2 – 3, kartais penkis ar daugiau paukščių, todėl šiame skyrelyje norėčiau pasidalinti savo pastebėjimais su kitais gamtos bičiuliais.

          Kurtiniai tuokvietėse aktyvūs net du mėnesius: nuo kovo pradžios iki balandžio pabaigos, nors pats tuoktuvių įkarštis tetrunka porą savaičių – paprastai nuo balandžio 1 iki 15. Daug kurtinių veiklos pėdsakų galima aptikti jau vasario mėnesį. Tuo metu lengviausia rasti paukščių žiemojimo vietas. Po pušimis, ant kurių nakvoja paukščiai, būna daug išmatų. Jos stambios, sudarytos iš pušų spyglių ant sniego matomos iš toli. Vasario pabaigoje rastos kurtinių nakvynės vietos paprastai būna netoli tuokviečių. Šiuo metu kurtiniai nuleistais sparnais jau braižo sniegą. Paukščiai dar nekariauja tarpusavyje, lyg tai vyktų tik tuoktuvių repeticija. Rusijoje aprašytas (ir nufotografuotas) vaizdelis, kai 11 kurtinių nuleistais sparnais traukė viena kryptimi paskui grojantį lyderį. Pas mus tokio vaizdo, be abejo, nepamatysite, bet pagal pėdsakus dažnai galima atsekti, kad du ar trys paukščiai nuėjo viena kryptimi sparnais rėždami sniegą. Dar įdomiau, kad toks kurtinių elgesys pastebimas ir ne tuokvietėse. Taigi, kovo mėnesį kurtinių sparnais išraižytas sniegas dar nereiškia, kad balandį čia jie būtinai gros.

          Nakvynei kurtiniai paprastai renkasi pušis augančias sausumoje, prie pat aukštapelkės krašto. Į tokias pušis iš raisto atskridusiems stambiems paukščiams paprasčiausiai patogiau nutūpti, nes jos kelis kartus aukštesnės už raisto pušeles. Tik kartą pasitaikė aptikti eglėje grojantį kurtinį. Ką ten eglėje – paukštis grojo jaunoje eglaitėje gal 4 metrų aukštyje. Kurtinys nakvynei paprastai naudojasi 2 – 4 medžiais, esančiais gal 10 arų plote. Ši teritorija nusistovi kovo pabaigoje. Dažnai kurtinys čia groja visą savo gyvenimą, šiek tiek pasitraukdamas į vieną ar kitą pusę dėl kovų su konkurentais ar miškų ūkio darbų. Tuokvietė – ypač pastovus miško sklypas, kur renkasi gretimų miškų paukščiai. Matomai tokios vietos turi žmonėms nesuvokiamą aurą ar kažką panašaus, nes paukščiai šventai laikosi šių vietų. Keičiasi paukščių kartos, kertamas plynai ir vėl atželia miškas, tuokvietė atsistato, kai tik miškas paauga ir išretėja tiek, kad paukščiai galėtų ten nusileisti. Dirbtinai išretinus mišką, tuokvietės grįžta jau į 30- 40 metų jaunuolynus. Kurtiniai negrįžta tik tada, kai jau nebėra kam besugrįžti. Kartais gretimų tuokviečių teritorijos beveik liečiasi arba nutolę viena nuo kitos per tik 1 – 2 kilometrus ir paukščių akivaizdžiai neužtenka užimti visoms tuokvietėms.

        Kautynės tarp kurtinių – vienas egzotiškiausių vaizdų.  Paukščiai susikauna dėl teritorijų arba nusileidus ant žemės kurtinei. Jie aukštai pašoka ir talžo viens kitą sparnais, kapoja snapu. Garsas toks stiprus, kad girdimas už gero puskilometrio ir primena malkų skaldymą. Pirmą kartą išgirdęs šiuos garsus, žmogus greičiausiai pagalvos, kad raiste susikibo du briedžiai. Manau, kad pasitaiko ir tragiškai pasibaigiančių grumtynių. 2001metų balandžio 10 dieną stebėjau du ant žemės grojančius kurtinius. Artimesnis aiškiai nervinosi girdėdamas netoliese grojantį konkurentą ir netrukus nužingsniavo jo link (apie100 metrų) pasiaiškinti santykių. Peštynės truko neilgai ir konkurentas dingo. Nugalėtojas pėstute sugrįžo į savo teritoriją ir grojo toliau.  Po trijų dienų dingęs kurtinys buvo rastas netoliese negyvas ir jau aplesiotas kranklių, todėl tiksliai nustatyti žūties priežasčių nepavyko.

          Kaimynai seniai priprato, kad balandį į darbą išvažiuoju… trečią nakties. Na, darbas girininkijoje prasideda tik septintą, bet sutikti aušrą bundančiame pavasario miške – malonumas, kurį gali sau leisti ne kiekvienas. Kurtiniai stebėtinai punktualūs, todėl galiu atvažiuoti minučių tikslumu. Ketvirtą kurtiniai pradeda groti medžiuose. Tuoktuvių pradžioje – iki kovo pabaigos ar balandžio pirmųjų dienų paukščiai medžiuose groja iki prašvinta. Vėliau nurimsta, pradeda lesioti spyglius. Tuoktuvėms įpusėjus ir jose dalyvaujant kurtinėms, po pusvalandžio grojimo, vos pastebimai brėkštant, kurtiniai nusileidžia ant žemės. Leidžiasi sutartinai visi miške esantys paukščiai. Nusileidę pašokinėja, plasnodami sparnais. Šis garsas gerokai stipresnis už grojimą, girdimas maždaug iki 200 metrų, todėl tai patikimiausias būdas suskaičiuoti atskridusius kurtinius. Jei tuokvietė didesnė negu 10hektarų, reikėtų skaičiavimą pakartoti sekantį rytą, įsitaisius kitame jos kampe.

 

            Įdomumo dėlei, pacituosiu 1955m Lietuvoje patvirtintą kurtinių apskaitos instrukciją: Kurtiniai “patupdomi” iš vakaro, ryte skaičiuojami grojantys patinai ir skraidančios patelės, skiriant po vieną skaičiuotoją 1-2 ha miško. Apskaita kartojama 2 – 3 vakarus ir rytus. Kaip veikė ši instrukcija praktikoje – neaišku, tačiau galiojo virš 40 metų.

         Panorus nufotografuoti šiuos paukščius, teks pavargti žymiai daugiau. Priežastis paprasta – teleobjektyvai reikalauja daug šviesos, o kurtiniai aktyviausi prieblandoje. Valanda po saulės tekėjimo, kai šviesos fotografavimui jau beveik pakanka, paukščiai dažniausiai išsivaikšto.

            Kaip gi reaguoja kurtiniai į nuolatinį lankymąsi tuokvietėje? Be abejo stengiuosi likti nepastebėtas: ateinu visiškoje tamsoje (net mėnulio pilnatis trukdo prisėlinti prie kurtinių), tūnau slėptuvėje,  išeinu tik įsitikinęs, kad netoliese nėra paukščių. Vis tik pabaidyti kurtinius tenka, ir pradedu pastebėti, kad jie darosi truputį… jaukesni. Aš atpažįstu juos pagal teritoriją, dažnai – iš baltų dėmių, kurios ypač įvairuoja ant išskleistos uodegos plunksnų. Panašu, kad jie ima atpažinti mane, arba tiesiog ima labiau pasitikėti žmogumi, nes čia jau seniai neaidi šūviai. Juk pastovus buvimas miške, garantuotai užkerta kelią brakonieriavimui.

          Teko girdėti bent keturis pasakojimus apie ypač drąsius kurtinius, kurie tuoktuvių įkarštyje nebijo žmogaus. Nepuola, bet ir nesitraukia. Manau, šie pasakojimai visiškai patikimi. Įdomu, kad vienas kurtinys drąsą demonstravo rudenį, per tuoktuvių repeticiją.

          Dar drąsiau paukščiai elgiasi jei žmogus sėdi automobilyje. Viena iš tuokviečių prie pat plento, tad paukščiai kas pavasarį stabdo mašinas. Eina pasipūtę per kelią ir tenka sustoti. Nuskrenda, vos pravėrus mašinos dureles.

          Su vienu ypač drąsiu kurtiniu teko susitikti ir man pačiam. Kovo mėnesį, dar neprasidėjus tikroms tuoktuvėms paukštis atskrisdavo iš miško ir nusileisdavo prie meškeriotojų, sutūpusių ant vieno ar kito ežero ledo. Prie ramiai sėdinčių žmonių prieidavo per 10 žingsnių ir arčiau. Persekiojamas pasitraukdavo, bet toli nenuskrisdavo. Panašu, kad paukščiui reikėjo bendravimo su žmonėmis. Kaip ir kitais panašiais atvejais, toks elgesys paukščiui baigėsi tragiškai – kažkas jį susigavo.

       Seniai pastebėta, kad bet kokia ūkinė veikla perėjimo metu pražūtinga kurtiniams. Tačiau nereikia manyti, kad kurtiniai labai archaiški paukščiai, vengiantys visko, kas kvepia civilizacija. Pastebėjau kad kurtiniai labai palankiai vertina retinimo kirtimus netoli tuokviečių. Išretinus mišką, tuokvietė keletui metų iš senos vietos pasislenka į kirtavietę. Priežastis paprasta. Gulinčios džiūstančios pušies šakos suteikia gerą prieglobstį kurtinėms. Jų plunksnų spalva labai panaši į parudavusius spyglius. Patelės tokiuose kirtimuose laikosi kiaurus metus, todėl čia renkasi ir kurtiniai. Dar geriau, jei kirtimai atlikti intensyviai, iškertant valksmus medienos išvežimui. Stambiems paukščiams tankus jaunuolynas trukdo pakilti ir nusileisti, o retesnis primena sengirę. Šalia valksmų, kvartalinių, keliukų, kur lengva pakilti, kurtiniai ir renkasi pušelę nakvynei.

          Kurtinių tuokvietės pažymėtos miškotvarkos planuose. Ūkinė veikla čia draudžiama nuo sausio iki rugsėjo. Plyni kirtimai draudžiami. Kurtinių medžioklė draudžiama, nors kurtinys naujose medžioklės taisyklėse priskirtas …stambiajai medžiojamajai faunai kaip ir rudoji meška!

          Manau, kad trečdalis ar šiek tiek mažiau tuokviečių nėra žinomos, tuo pačiu čia negalioja ir apsaugos priemonės. Iš kur ta nežinia? Miškų glūdumoje nyksta paskutiniai kaimeliai, vienkiemiai, nebelieka vietinių gyventojų. Mažėja ir vietinių medžiotojų, nes medžioklė tampa kaimiečiams neprieinama prabanga. Mažėja vietinių eigulių; sumažėjus etatų skaičiui girininkijose, miškininkai tampa labiau užimti ir negali sau leisti prabangos – tiesiog pasivaikščioti, pasižvalgyti po miškus. Miestuose gyvenantys ornitologai negali susekti visų tuokviečių, todėl nenuostabu, kad dalis jų lieka nežinomos ir miškai čia gali būti iškirsti plynai. Kas gi atsitinka po kirtimo? Biržės paprastai neviršija 3 – 4 hektarų ir paukščiai paprasčiausiai pasitraukia šiek tiek į šalį. Jeigu tai nebuvo paskutinis seno miško lopinėlis tarp jaunuolynų, žala tikrai nežymi. Blogiau, jei kertama perėjimo metu, tada žūsta metų prieauglis, o tai rimta netektis.

          Rimčiausia parama kurtiniams būtų suteikta sureguliavus lapių, mangutų, šernų kranklių skaičių. Miškuose, kur gyvena kurtiniai, minėtų gyvūnų skaičius turi būti minimalus, kitaip esminio kurtinių pagausėjimo nesulauksime. Čia verta pridurti, kad ežiai – dideli paukščių priešai, nes sunaikina daugybę žemėje perinčių paukščių jauniklių ir kiaušinių. Kurtinio lizdui šis žvėrelis nebaisus, nes didelių kiaušinių… tiesiog nepajėgia apžioti. Kurtiniams, normaliam virškinimui, būtinas žvyras. Dar svarbesnis jis kurtinėms kiaušinių dėjimo metu. Paukščiai dažnai tupia ant žvyrkelių, plentų pakraščiuose. Baigiantis tuoktuvėms, balandžio penkioliktą – gegužės dešimtą kurtinės sistemingai, ypač rytais išeina į kelių pakraščius palesti žvyro. Jos nekreipia dėmesio į pravažiuojančias mašinas, o ir vairuotojai retai pastebi pilkai – rusvai raibą kurtinę žvyrkelio pakraštyje. Tik mašinai sustojus paukštis nuskrenda arba pabėga į mišką. Teko girdėti ir apie mašinų sužalotas ar žuvusias ant kelio kurtines.

        Baigiant perėti ir išvedus jauniklius, T.y. nuo gegužės vidurio iki birželio vidurio kurtinės į kelius išeina jau kitu tikslu –pasivolioti dulkėse ir taip atsikratyti parazitų. Šiam tikslui tinka lėkščiuotos kvartalinės linijos ar keliai be jokios dangos, kur miškovežiai ar kita sunki technika sutrina smėlį į smulkias dulkes.

          Manau, kad tose vietose, kur trūksta žvyro, prie tuokviečių verta rengti žvyrduobes – keliolika kibirų žvyro, kur vyrautų apie 4mm akmenukai. Verta uždengti stogeliu, kad neužsnigtų. Tokia žvyrduobė tarnautų daug metų.

                

GEGUŽĖ

Soduose siaučia žiedų pūga. Obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos pilnos bičių dūzgimo. Klimato skirtumai nulemia, kad sodai Labanoro girioje pražysta vidutiniškai dviem savaitėm vėliau negu pietų Lietuvoje ar Kaune.

Dirvonai apie kaimus geltonuoja nuo kiaulpienių žiedų. Bitėms tai neišsemiami žiedadulkių aruodai. Medaus kiaulpienėse nedaug, tačiau šiuo metu bičių šeimos stipriai plečiasi, augina daug perų, tad žiedadulkių poreikis didelis.

Paupiais, palaukėmis baltais nuometais pasidabinę ievos. Jų žydėjimas, lakštingalų čiulbėjimas nuo vakaro žaros iki ryto aušros gegužės naktims teikia ypatingos romantikos, kokios neturi kiti metų laikai. Miškai pilni žydėjimo, paukščių balsų, dar nėra uodų, todėl tinkamesnį laiką klajonėms po miškus sunku besurasti.

Žydi mėlynės, bruknės. Gegužės mėnesio orai nulemia šių uogų derlių, tuo pačiu ir daugelio kaimiečių pajamas. Gegužės šalnos – įprastinis, kasmetinis reiškinys. Labanoro girioje jos paprastai stipresnės negu kitur Lietuvoje. Ypač pavojingos vėlyvos, gegužės pabaigos, birželio pradžios šalnos, kai temperatūra rytais nukrenta iki minus šešių ir daugiau, o tokie orai užtrunka savaitę ar ilgiau. Girios gyventojams ne naujiena apšalę ąžuoliukai, juodalksniai ar kiti lapuočiai. Nepalankiais metais apšąla ne tik mėlynių žiedai, bet dideliuose plotuose nušąla, nujuoduoja ir patys mėlynėnojai, apšąla apatinės eglučių šakos, visiškai iššąla durpynų pievos. Tokiais metais mėlynių derlius būna labai menkas.

Gegužės pirmosiomis dienomis, kartais ir anksčiau, prasideda grybavimo sezonas. Dygsta bobausiai. Labanoro girioje jie vadinami šmarkštais. Dygsta visuose pušynuose, bet gausiausiai – 1- 3 metų senumo kirtavietėse, todėl būtent čia ir grybaujama. Mokslininkai bobausius skirsto į didžiuosius ir valgomuosius, bet grybautojai į tokias plonybes nesigilina. Renkami abiejų rūšių grybai. Tiesa, apie šių grybų nuodingumą girdėję beveik visi. Daugelyje šalių jų rinkimas, supirkimas draudžiami. Visgi mūsų grybautojai bobausius laiko delikatesu ir gausiai renka, kiekvienas pasigirdamas savu receptu, kuris tikrai, tikrai apsaugo nuo nuodų. Paprastai grybai ilgėliau pavirinami, pakeičiant vandenį, o po to kepami. Mokslininkai teigia, kad nuodingosios medžiagos linkę kauptis organizme, tad bobausių nederėtų valgyti kasdien, na o 1- 2 kartai per sezoną  neturėtų pakenkti.

Gegužės antroje pusėje prasideda didysis Girios žydėjimas. Pražysta pušynai. Oras prisipildo žiedadulkių. Balos, ežerų pakraščiai pasidengia geltona plėvele. Geltonai nusidažo netgi lietaus lašeliai. Žiedadulkių būna tiek daug, kad nusėdusios durpynuose – girių archyvuose, jos sudaro pastebimą durpių dalį.

Mėnesio pabaigoje daugumos paukščių lizduose įvairiausiais balsais jau čypsi jaunikliai. Jų tėvams tai rūpesčių pilnos dienos. Šiek tiek lengviau tik tiems paukščiams, kurių vaikai jau nuo pirmųjų dienų seka tėvus ir patys bando ieškoti maisto. Taip elgiasi vištinių, antinių paukščių, gervių jaunikliai.

Netrūksta rūpesčių ir žvėrims. Mėnesio viduryje pirmą kartą iš urvo išlenda lapiukai. Tuo laiku jie būna ypač naivūs ir patiklūs. Kartą, artinantys prie jų, lapiukai su didžiuliu susidomėjimu sekė mano… kojas, nesuvokdami žmogaus kaip visumos. Į urvą sulindo priėjus gal per penketą žingsnių.

             Kiaunė    

Kiaunių   Lietuvoje turime tikrai nemažai. Praeityje gan populiarus medžioklės objektas dabar nepelnytai primirštas. Be abejonės tai susiję su žvėrelio kailio kaina rinkoje, padidėjusia medžioklės kaina, šiuolaikinių medžiotojų užimtumu tiesioginiuose darbuose. Ne paslaptis, kad dažnas mūsų dienų medžiotojas, išsiropštęs iš džipo gerokai pasirauko, jei tenka pėsčiomis nukulniuoti keletą kilometrų iki medžioklės vietos. Tais laikais, kai pora kiaunės kailiukų buvo brangesni už dažno kaimiečio atlyginimą, norinčių jas medžioti netruko. Tiesa, daugelis apsiribojo nevisai teisėta medžiokle su spąstais, tačiau buvo ir tikrų medžioklės entuziastų, sugebėjusių kiaunes pėdsakais vaikytis nuo ryto iki vakaro. Labanoro būrelyje ir dabar sklando anekdotu virtęs pasakojimas, kaip vienas azartiškas medžiotojas, per dieną pervarė kiaunę per visą Labanoro girią – iki Pabradės. Nušovė, sėdo į traukinį ir parvažiavo namo. Pastaraisiais metais panašių istorijų jau nebegirdėti, todėl ir tenka šnekėti apie kiaunių daromą žalą, uoksuose perintiems paukščiams, voverėms ir praktiškai visai smulkiajai faunai.

Man tik kartą teko susidurti su kiaune tikrai iš arti, gal todėl ši istorija įsiminė visam gyvenimui. Vidurvasarį, klaidžiodamas po šlapią eglyną, už gero pusšimčio metrų pamačiau kiaunę, besikarstančią po juodalksnio stuobrį. Greta stuobrio, atokiau nuo kitų medžių augo eglė. Planas gimė žaibiškai. Puoliau bėgti prie kiaunės norėdamas ją išgąsdinti. Didelės baimės ji nepajuto, bet aš pasiekiau ko norėjau – kiaunė įsilipo į eglę. Dar truputį pagąsdinau žvėrelį, patikliai spoksantį žemyn nuo šakos, nusirengiau marškinius, pakabinau ant artimiausio krūmo ir prisidengdamas medžiais pabėgau. Ant plento buvau palikęs motociklą, tad sulakstyti namo ir pasiimti fotoaparatą teprireikė gal dvidešimties minučių.

Sugrįžęs radau kiaunę betupinčią ant tos pačios šakos, kur ir palikau. Tai jau buvo mano triumfas. Fotografuoti gerokai trukdė šakos, tad ėmiau ropštis į medį. Kiaunė nejudėjo net tada, kai tarp mūsų beliko gal trejetas metrų. Spragtelėjau porą kadrų. Stebuklo nesitikėjau. Nors fotografuojant su teleobjektyvu į kadrą tetilpo tik žvėrelio galva, bet geros nuotraukos negalėjau tikėtis – tamsus žvėrelis tupėjo šviesaus dangaus fone, beveik prieš saulę. Nusprendžiau juodai baltą juostą pasikeisti į tais laikais populiarią skaidrių juostą. Kol kuičiausi su fotoaparatu kiaunė ramiai tupėjo ant šakos. Norėdamas pasiekti geresnį apšvietimą, nusprendžiau palypėti aukščiau, kad kiaunė būtų priversta trauktis į medžio viršūnę. Tada atsitiko visai nelauktas dalykas. Žvėrelis, matyt, suvokė atsidūręs spąstuose ir greitai surado išeitį. Vos tik aš pajudėjau aukštyn, kiaunė pabėgėjo iki šakos galo ir net nestabtelėjusi šoko žemyn. Maždaug iš penkiolikos metrų aukščio. Pusiaukelėje ji dar truputį prisilaikė už palinkusio beržiuko viršūnės, o po to žnektelėjo į viksvyną. Sušnarėjo viksvos ir žvėrelis dingo.

 

 

         BIRŽELIS

             Trumpa ir šviesi birželio naktis. Vos spėjo saulė pasislėpti už tamsaus eglyno, žiūrėk rytuose vėl ima švisti dangus. Į pamiškės pievas išėję žvėrys neskuba su aušra grįžti į girią. Stirna ar kiškė paslapčiom pamaitina žolėje paslėptus jauniklius. Šernų būrelis, pasitraukę iš ūkininko bulvių, dar tebesiknaisioja parais-tyje ieškodami kmynų ar gegūnių šaknų. Šlapia nuo ryto rasos ir lopais išsišėrusi lapė tempia nakties grobį į urvą jaunikliams. Lapiukai nenustygsta vietoje, dūksta pešasi tarpusavyje, bet nutolti nuo urvo dar bijo.

            Pernykštis    briedžiukas liko vienas ir turės pratintis gyventi savarankiškai, nes briedė jau vedžiojasi kitą mažylį. Briedžiukas, atsiradęs šiame pasaulyje gegužės viduryje ir tesvėręs vos 10 kilogramų ( tikrai mažai būsimam girių karaliui! ), jau visur sekioja paskui motiną ir šlamščia rasotą žolę. Jis jaučiasi visiškai saugus, nes briedė narsiai gina savo vaiką tiek nuo žmonių, tiek nuo vilkų. Briedžių santykiai su vilkais, kurių Labanoro girioje netrūksta, ypač įdomūs. Jei tik yra kito maisto, vilkai briedžių nepuola ir pastarieji ramiai ganosi net šalia vilkų irštvų. Suaugęs brie-

dis pajėgus apsiginti ir nuo nemažos vilkų gaujos. Vis tik jaunikliais vilkai kartais susigundo. Ankstų  rudens rytą teko gilinantis į  naktinius pėdsakus atsekti prieš kelias valandas vykusią kovą. Briedę su šiemečiu jaunikliu puolė pora vilkų. Kova truko ilgai. Briedžiai nebandė bėgti. Briedė spardėsi priekinėmis kojomis, klupo, tačiau nei kraujo nei šerių kovos vietoje neradau. Paryčiais vilkai ramiai nubidzeno miško proskynos smėliu, o briedė su briedžiuku nužingsniavo į pušaičių jaunuolyną užkrimsti sultingų ūglių.

            Eglyno pakraštyje jauniklių būrelį vedžiojasi jerubė. Pajutusi pavojų paukštė metasi link priešo, krenta ant žemės, apsimeta sužeista. Jaunikliai tuo metu išsislapsto žolėse taip šauniai, kad juos greičiau sumindysi negu surasi. Praeis dar kelios dienos ir paukščiukai ims skraidyti, pabaidyti tūps į artimiausios eglės apatines šakas, nuo kurių juos galima paimti tiesiog ranka. Jerubė – viena iš labiausiai pasiaukojančių motinų paukščių tarpe. Aprašyti atvejai, kai ant lizdo sugauta paukštė, parsinešta namo, vėliau vėl sugrąžinta, patupdyta į lizdą tęsė perėjimą lyg nieko nebūtų įvykę. Malonu, kad šie jaukūs paukščiai Labanoro girioje sutinkami kiekviename eglynėlyje.

            Paupyje iš uokso sename juodalksnyje kaišioja galvas žaliosios meletos jaunikliai. Ši meleta – viena rečiausių genių šeimos paukščių. Lietuvoje jų suskaičiuojama tik apie keturis šimtus. Už ją retesnis tik tripirštis genys. Didelių spygliuočių miškų plotų žaliosios meletos nemėgsta, bet mielai įsikuria paupių lapuotynuose. Peri prie sodybų palei Kiauną, prie Žeimenos bei mažesnių miško upelių. Snapas gan silpnas, tad, skirtingai nuo kitų genių, kalinėja tik sutręšusius medžius, didelę jų maisto dalį, ypač žiemą, sudaro skruzdės, kurias pasiekia skruzdėlynuose iškasdamos iki pusmetrio gylio urvus.

           Birželio mėnesį jau sulaukiame ir pirmųjų uogų. Ar gali būti geresnės lauktuvės iš miško, negu ant smilgos suverta sauja kvepiančių žemuogių? Dar po poros savaičių, mėnesiui baigiantis  skanausime ir mėlynes.

  Natūralių pievų žydėjimas

 

 

 

Vasarą daugelį užburia pievų žydėjimas. Šilkažiedžių gaisrenų liepsnelės, katilėlių varpeliai, neužmirštuolių žydros akutės, bitėmis, drugeliais apkibę, medumi kvepiantys valerijonų žiedynai. O kur dar burbuliai, kardeliai, gegūnių žvakutės pabalių pievutėse ar ryto rasa apkibę kiškio ašarėlių lašeliai. Pievos pilnos paukščių čiulbėjimo ir drugių plazdėjimo. Braunasi mintys, kad tai nuostabus gamtos kūrinys, tiesiog rojaus kampelis, kurį žmogaus ūkinė veikla baigia sunaikinti. Stop!

Jei ir jūs taip manote –  klystate. Natūrali pieva su visais jos žolynais, paukščiais ir drugiais – toks pats žmogaus kūrinys, kaip kelias, tiltas, viadukas ar dangoraižis. Tik sukūrė jį ne inžinierius statybininkas ar architektas, o paprastas Lietuvos kaimo valstietis šimtmečius, o gal ir tūkstantmečius ganydamas gyvulius ir šienaudamas žolę. Ir pas baisiausias šių pievų priešas – tradicinės ūkinės veiklos nutraukimas. Be valstiečio su jo dalgiu ir karvute, šis rojaus kampelis su trim – keturiom dešimtim žolynų rūšių (tiek vienoje pievoje paprastai ir tebūna ), su griežlėm, putpelėm, pempėm, startom, vyturiais, drugių plazdėsiu išnyktų neištvėrę nė dešimtmečio. Pievos užželia karklais, baltalksniais ar berželiais, derlingesnės, sausintos žemapelkės užauga usnimis, dilgėlėmis, builiais ar kitais nitrofilais. Neabejotinai daugybę pievų su visa jų bioįvairove sunaikina pats žmogus, staigiai keisdamas savo ūkinės veiklos pobūdį. Gyvūnų ir augalų rūšys, per ilgus šimtmečius prisitaikę prie tam tikro ūkinio režimo, negali pasikeisti staiga ir turi išnykti pakitusioje aplinkoje. Kultūrinė, gausiai tręšiama, 2 – 3 kartus per vasarą mechanizuotai šienaujama šunažolių, eraičinų ar kitų varpinių žolių pieva gyvūnams tėra tik tikros pievos parodija. Varpinių žolių pievose nėra  medumi kvepiančių žiedų – čia nėra ką veikti vabzdžiams. Tuo tarpu natūralios pievos žydi nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Vienus augalus keičia kiti. Kas porą savaičių visiškai pasikeičiantis pievos vaizdas džiugina žmogaus akį ir pastoviai teikia nektaro vabzdžiams.

Jau kelinti metai Lietuvos gamtos fondas atlieka natūralių pievų inventorizaciją. Bandoma išsiaiškinti, kiek gi natūralių pievų išliko iki mūsų dienų, kaip jos naudojamos, kokios žolių rūšys ten auga. Atliekamas pievų kartografavimas. Man dvi vasaras teko dirbti šį darbą Labanoro girios pakraščiuose. Patikrinus visas vienos kadastrinės vietovės (paprastai – buvusio kolūkio) pievas, dažniausiai pavykdavo aptikti vos porą – trejetą hektarų pievų, kuriose tebeauga katpėdės, smaliukės, briedgaurės, putokšlės, čiobreliai, šilokai, dirvuolės, kalniniai dobilai, lipikai, gegūnės, kardeliai, burbuliai, gvazdikai, raktažolės, kiškio ašarėlės ar kitos indikatorinės natūralių pievų žolės.

Labanoro giriai būdingesni sekantys natūralių pievų tipai:

-Smėlynų pievos, kuriose dominuoja smilgos, kraujažolės, aviniai eraičinai, auga jonažolės, siauralapiai gysločiai, šiliniai gvazdikai, šilokai, čiobreliai.

-Saulėtų pamiškių pievos – pietinių šlaitų pušynų pamiškės su lendrūnais, raudonaisiais eraičinais, kupoliais, jonažolėm, raudonėliais, šiliniais saliavais.

– Dirvonų pievos – paplitę palei kaimus, dažniausiai naudojamos ganykloms. Būdinga smilgos, gardūnytės, kietavarpės, aitrieji vėdrynai, baltieji dobilai, siauralapiai gysločiai.

– Purienynai – drėgnos paupių, paežerių pievos, kuriose pavasarį pažeria savo geltonus žiedus purienos, o vasarą žydi raudonosios žiognagės, vingiorykštės, pelkiniai snapučiai, gegūnės, įvairūs vėdrynai.

– Sausieji ir drėgnieji briedgaurynai. Išsiskiria iš kitų pievų daugiamečiais briedgaurių kupstais. Čia auga aviniai eraičinai, viržiai, paprastosios putokšlės.

– Mažieji ir stambieji viksvynai. Lengvai atpažįstami, nors Lietuvoje auga apie 70 viksvų rūšių ir jos sunkiai apibūdinamos. Tai vienos iš labiausiai apleistų pievų. Turėdami pakankamai geresnių pievų, valstiečiai jau nebešienauja viksvynų ir pastarieji greitai užželia karklais ir nendrėmis.

– Pakrančių aukštažolynai. Paprastai būdingi paupiams. Yra palei Žeimeną, kitas mažesnes Labanoro girios upeles.

Kitų tipų pievos gerokai retesnės. Ant žvyringų kalvų sutinkami stepinių pievų lopinėliai.

Labanoro girioje labai nedaug žemės ūkio naudmenų. Tarybiniais laikais didesnėje girios dalyje nebuvo kolūkių. Jie net nebandyti kurti, arba sunyko vos įkurti. Tam, kad kaimiečiai „neteisėtai“ nesinaudotų didesniais negu 25 ar 50 arų sklypeliais, daug kaimams priklausiusių žemių buvo užsodintos mišku. Kartais iki pat kiemų. Atkūrus nepriklausomybę, atsirado vienas kitas entuziastas, mėginantis ūkininkauti, tačiau greitai paaiškėjo, kad nederlingose smėlio žemėse tai tikrai nuostolinga ir šiaip taip išsilaikyti galima tik iš agroturizmo arba ekologinio ūkio išmokų. Kaimo žmonių tiesiog katastrofiškai mažėja. Daugelyje kaimų visiškai nėra jaunų žmonių, vaikų. Labanoro mokyklą ilgą laiką lankė… vienas mokinys. Sodybos išperkamos išskirtinai vasarnamiams. Esant tokiai situacijai neabejotinai mažėja gyvulių, tuo pačiu mažiau bereikia ir pievų. Nenaudojamos jos užauga krūmynais. Nyksta, paukščiai, kurių mitybai ar perėjimui būtinos pievos ir ganyklos. Niekad nebuvę labai gausūs žalvarniai, ir ypač ganyklų paukščiai – kukučiai baigia išnykti. Pakraigėje rūdijantis tėvo dalgis išsiveda į nebūtį ir daugelį pievoms būdingų augalų ir gyvūnų rūšių. Be abejonės, bus rašomos įvairiausios programos, skiriamos lėšos, tačiau tai neprikels nei išnykusių kaimų nei senojo ūkininkavimo būdo.

 

 LIEPA

          Gamtoje gausos metas. Giria plačiai atvėrė savo aruodus ir dosnia ranka dalina gėrybes.  Net tokie  plėšrūnai  kaip vilkai, kiaunės dažnai ganosi uogynuose. Ką bešnekėti apie barsukus ar mangutus. Šiems visaėdžiams tiesiog rojus. Mėlynės, žemuogės, avietės, daugybė vabzdžių, roplių ir žioplų paukščių jauniklių tiesiog prašyte prašosi į burną. Ir žvėrys nesnaudžia. Gausiai maitina savo jauniklius bei pradeda kaupti riebalų atsargas žiemai.

            Greta visiems matomos  gausos tarsi šmėkla žygiuoja atranka. Tyli, nepastebima, bet žiauri ir negailestinga kova už būvį.  Iš gausybės jauniklių išliks tik nedaugelis – patys gudriausi, atsargiausi, vikriausi. Kitiems pirmos gyvenimo dienos taps ir paskutinėmis. Taip jau surėdyta gamta – daugeliui gyvūnų kasdienis maistas gaunamas kitų gyvybės kaina. Ir nereikia rūšiuoti, kuris jų naudingas, kuris žalingas. Visi jie tiesiog gyvi.

             Nepastebimai pralėkė šviesios ir bemiegės Joninių naktys. Suaugo, suvešėjo žolynai. Nors žolininkai, žiniuoniai dažnai teigia, kad geriausios vaistažolės – rinktos prieš Jonines, daugelis augalų dar tik ruošiasi žydėjimui. Pelynai, raudonėliai, jonažolės, viržiai neskuba pakeisti anksčiau nužydėjusių žolynų.

              Pelkės saloje, aukščiausioje iš miško pušų, sparnus mankština erelio žuvininko jaunikliai. Du mėnesius ereliukai iš aukštybių stebėjo raistą. Stebėjo, kol išaugo sparnai. Per mažas erelio sparnams gimtasis raistas, per maža Labanoro giria. Kelias valandas tetrunka erelio skrydis Lietuvos padange. Čia jie greičiausiai nebesugrįš. Niekada. Žmogui sunku suvokti paukščio instinktus, jo veiksmų logiką. Pasak geriausio erelių žuvininkų žinovo Broniaus Šablevičiaus, Lietuvoje užaugę ereliai žuvininkai porą metų praleis Afrikoje, vėliau ieškos porų ir suks lizdus kur nors Skandinavijoje ar Sibire. Taip gamta apsaugo retą rūšį nuo kraujomaišos.

              Apsukresni bitininkai jau kažkelintą kartą suka medų. Šį sykį grikių, liepų arba tiesiog  miško medų – lipčių. Tačiau tikrai gausiu medonešiu galima pasigirti toli gražu ne kasmet. Žiedų gausą ir nektaro kiekį juose nulemia orai. Daugelis augalų nektarą gausiau išskiria tik karštu ir drėgnu oru.  Žydint liepoms tvankiomis naktimis bitės dirba su vos kelių valandų pertrauka. Kai kurie bitininkai net avilių lakas įsigudrina nudažyti baltai, kad bitės prietemoje nepasiklystų. Deja mūsų kraštui būdingesnė lietinga liepa. Kai prasideda liūtys per Miegančius brolius (liepos 10) taip ir žliaugia be pertraukos ištįsą mėnesį, pūdydamos pievose šieną ir varydamos į neviltį atostogautojus.

                 

 

                          Jei ne grybai ir ne uogos…

 

Šis posakis apie Dzūkiją. Tačiau Labanoro girios pušynai ne ką atsilieka grybingumu nuo Dzūkijos šilų. Tik posakis čia kitoks: „Grybų dienos, grybų oras, skamba visas Labanoras“…

Daugeliui kaimo žmonių grybavimas ir uogavimas – pirmiausia rimtas darbas, kurį susirasti kaime ne taip ir lengva.  Kai kam tai beveik vienintelis pragyvenimo šaltinis, na, žinoma, neskaitant močiutės pensijos…

Balandžio pabaigoje prasidėjęs grybavimo sezonas, tėra tik repeticija, mat bobausiai dažniausiai nesuperkami. Gegužei baigiantys bobausių dygimas išblėsta, sezonas trumpam nutrūksta. Bet tik trumpam. Dažnai jau birželiui įpusėjus pasirodo pirmieji paberžiai. Dažnai tik pavieniai, bet atsiranda aistruolių, kurie tenkinasi ir tokiu grybavimu. Dar po poros savaičių prasideda didysis sezonas – pradeda dygti voveraitės. Būtent apie šiuos grybus, jų dygimo vietas, supirkimo kainas ir kitas subtilybes kaimuose ir šnekama daugiau negu apie orus, žūklę ar ūkio darbus. Kaip verslininkas seka naftos ir aukso kainas biržoje, taip dažnas kaimietis kas rytą susižino bent kelių grybų supirkimo punktų siūlomas kainas.

Metai metams nelygu, grybų dygimas labai nevienodas, tačiau liepos viduryje dažniausiai pasirodo ir pirmieji baravykai. Kaimuose – naujas sujudimas:

-Kas rado? Ar daug? Kokiose vietose dygsta? Ar jau perka? Po kiek? – nerimsta grybautojai. Baravykai dygsta patys įvairiausi: įprastiniai rudkepuriai, juodaviršiai, šviesūs beržyniniai. Dygsta po vieną, grupelėmis, krūvomis, kartais ir viens ant kito užsiropštę. Renka vaikai, senukai, pijokai ir darbininkai – rytais, vakarais ar iš darbo pasprukę. Surenka po kelias dešimtis, kartais po šimtą, du ar net tris. Baravykus įprasta skaičiuoti. Dažnas ir kainą primeta- už vienetą puslitis paprastai išeina… Dygstant baravykams, kiti grybai paprastai nerenkami, nebent voveraitės ar trimitėliai. Šiuos juodus keistus grybus irgi superka. Dygsta jie ne visur. Paprastai mėgsta vienišus senus beržus pušynuose. Kaip ir voveraitės, auga grupelėmis, kartais ir labai gausiai. Negenda ir tinka sriubai paskaninti ar grybų miltų gamybai.

Grybų dygimas prognozuojamas įvairiai. Laikoma, kad gerai dygsta per jaunatį, praėjus porai dienų po gausaus lietaus. Ypač gausiai baravykai dygsta kai gausiai palyja po užsitęsusių karščių ir sausros.

Antroje vasaros pusėje grybų miškuose padaugėja. Pradeda dygti raudonviršiai – mėgstami, puošnūs, mažai kirmijantys grybai. Kartais užauga įspūdingo dydžio. Kaip ir daugumas grybų mėgsta beržynus. Turi ir neigiamų savybių: džiovinami juoduoja, žali nuodingi. Turbūt nedaugeliui žinoma, kad ne visi valgomieji grybai gali būti naudojami maistui be terminio apdorojimo. Baravykai, paberžiai, rudmėsės ir netgi į musmires panašios žvynabudės neturi nuodų ir gali būti valgomos net žalios. Be abejo to nieks nedaro, nes žali grybai paprasčiausiai neskanūs. Visgi, kai kas sūdo arba raugina neapvirtus grybus. Tokiu atveju reikėtų žinoti, kad kai kurie iš jų žali nuodingi. Tokiems grybams priskiriami kelmučiai, raudonviršiai, kai kurios ūmėdės. Šiuos grybus apvirti tiesiog būtina.

Nepaisant grybų karaliaus vardą pelniusių baravykų, raugintų rudmėsių šlovės, skaniausio Lietuvos grybo vardą neabejotinai pelno skėtinė žvynabudė, kartais vadinama stambiažvyne.  Lietuvoje auga dviejų rūšių žvynabudės ir abi puikiausiai tinka maistui. Paruošimas ypač paprastas ir greitas. Jaunesnių grybų neverta net valyti. Naudojamos tik grybų galvos, jos laužomos, merkiamos į pieną ar apvoliojamos pieno – miltų tešla ir dedamos į keptuvę. Skonis fantastiškas. Vyresni miškininkai pasakojo, kad gerokai seniau, kai žvynabudės dar nebuvo tokios populiarios, žinoma botanikė Eugenija Šimkūnaitė, įsikūrusi girininkijos balkone, su pasigardžiavimu kirto žalias žvynabudes, pasidažydama jas į druską ir taip šiurpindama daugelį žiūrovų.

Žvynabudės dygsta palaukėse, pakelėse, kirtavietėse tarp jaunų pušaičių. Perspektyvios ir tuo, kad gali būti auginamos ne tik miške, bet ir dirbtinėmis sąlygomis.

Rudeniop pradeda augti dar dvi, kartais ypač gausios grybų rūšys. Tai makavykai ir kalpokai. Na, šie pavadinimai ne visiems priimtini, tačiau siūlomi mikologų literatūroje labai įvairuoja, skirtingi net lotyniški pavadinimai. Tiek vieni, tiek kiti puikiai tinka maistui, nors kalpokai savo išvaizda kartais ir baugina neprityrusius grybautojus. Šių grybų kartais būna tiek daug, kad didesnė dalis lieka nenurinkta, ypač jei tuo pat metu dygsta baravykai. Makavykų kiekiai irgi dažnai stebina. Kartais juos superka, bet dėl žemos kainos jie populiarumo neturi.              

           Orams vėstant grybų rūšinė sudėtis skurdėja. Spalį, kartais dar ir lapkritį dar gerai dygsta baravykai, voveraitės. Po pirmųjų šalnų pasirodo ypač skanios ir visų mėgstamos žaliuokės. Tai vienas vertingiausių Lietuvos grybų, mokslininkų vadinamas žalsvuoju baltiku. Priskiriamas antrai kategorijai. Lietuvoje yra apie 10 valgomų baltikų rūšių, žalsvasis be abejonės vertingiausias. Dažnai renkamos „pilkosios žaliuokės“ –juosvažaliai bei raibieji baltikai.

            Paprastai grybų sezonas trunka beveik septynis mėnesius ir baigiasi lapkričio viduryje stipriau pašalus ar iškritus sniegui.

   

 RUGPJŪTIS

          Tarpumiškėse pasimetusiame kaimelyje, kur belikę vos pora senučių, šalia sodybos rymo tuzinas rugių kupetų. Pjauta pjautuvu, tvarkingai surišti pėdai. Lyg prieš penkiasdešimt metų. Kuls, be abejonės, irgi rankomis. Juk neatvažiuos čia kombainas siaurais miško takeliais.

            Kam? Kodėl? Knieti paklausti. Žinau, aiškaus atsakymo neišgirsiu. Gal dėl sėjomainos – žemę bulvių sklypeliui nori pakeisti, gal naminukės užsiraugs, o gal tiesiog taip, iš įpratimo. Nebaigtame pjauti rugių sklypelyje šalia rugiagėlių žydi nuo vaikystės į atmintį įkritę rausvos gėlės. Raugės. Nebeliko jų dabar plačiuose laukuose. Gal chemija priveikė, ar  kombainai jų sėklas tobulai atskiria. Iš įkyrios, bet akiai mielos piktžolės augaliukas tapo vienu iš pačių rečiausių.

             Atidžiau pažvelkime į pakelių, dirvonuojančių laukų žolynus. Paklauskime kaimo senukų, kas gi čia auga? Turėtų žinoti kaimo išminčiai. Turėtų, bet nežino. Jų jaunystės metais tokių augalų tiesiog… nebuvo. Nesimatė tiek daug jų ir prieš penkioliką ar dvidešimt metų. Burnotis, portulaka, nakviša, karpažolės, Sosnovskio barštis, konyza, galinsoga – vardintų botanikas. Daugelis ir lietuviškų pavadinimų neturi. Pasižiūri į tokį tėviškės laukų vaizdą ir suvoki – ne mes vieni į Vakarus nuėjome… Vakarai irgi pas mus atkeliavo. Į kasdienybę. Į gūdžiausius miškus, atokiausius kaimelius.

            O giria tebežarsto savo dovanas. Bruknės, spanguolės, riešutai, grybų tiltai tebevilioja tiek žmones, tiek miško gyventojus. Viskas už ačiū, dovanai. Ne, ne už ačiū. Tiesiog veikia per tūkstančius ir milijonus metų nusistovėjusios mitybinės grandys. Augalai, atiduodami duoklę gyvūnams, užsitikrina savo egzistenciją ir išplitimą. Tik žmogus į tą grandinę neįsipaišo. Jam maža, jam reikia daugiau, derlingesnių, skanesnių, negendančių, atsargai.  O vėliau, pavargus nuo beprotiško tempo, reikia ramaus kampelio gamtos prieglobstyje. Tik tų kampelių lieka vis mažiau.  Rugpjūtis. Atostogų metas. Paežerės, paupiai pilni iškylautojų. Ir tai gerai. Gerai, kad žmogus dar pasiilgsta girios, upės, ežero. Blogai kita. Daugelis atvažiuoja lyg į Sibiro taigą. Giria didelė, galinga. Na kas jai atsitiks, jei čia lauželį užkursiu, ten šiukšlių krūvelę paliksiu… Tačiau po pirmos mašinos važiuoja antra, penkta. Dešimta čia jau ir nebestoja – fu kokia prišnerkšta pakrantė! Ir ką gi tie eiguliai veikia?  Ir lauko baldai sukūrenti… Ir liepto turėklai nulūžę…

                

 Miško uogos skonis 

      Miesto žmogui, pavargusiam nuo greito ir pusiau dirbtinio maisto bei gyvenimo tempo, bet kuri miško uoga – tikra atgaiva ir kūnui ir sielai. Neverta skaičiuoti kiek ir kokių vitaminų ar mineralinių medžiagų turi miško uogos. Svarbiausia, kad tai gyvas, milijonus metų tobulintas gamtos kūrinys, skirtas palaikyti bet kurio organizmo gyvastį. Ir beprasmiška net lyginti uogas su to ar kito vitamino tablete, kuri be vieno ar poros chemikalų, daugiau nieko ir neturi.

        Daugelis botanikų siūlo vartoti ir ne tokias populiarias uogas: putino, gervuogės, ievos, šermukšnio. Nurodoma, kad anksčiau jos plačiai vartotos.  Nemanau, kad dabar jos ką nors gali rimčiau sudominti. Nebent tik gydymui, bet ne maistui. Mūsų miškuose nuo vasaros pradžios iki vėlyvo rudens užtenka daug geresnių uogų. Žemuogės, mėlynės, avietės, bruknės, spanguolės patenkins ir didžiausių gurmanų poreikius.

         Labanoro girioje, kaip ir kituose miškuose, kur vyrauja pušynai, didžiausią dėmesį tenka skirti mėlynėms. Būtent šios uogos ir uogienojai maitina daugumą miško gyvūnų bei teikia didžiausią ekonominę naudą žmogui. Tiesa, jų derlius atskirais metais labai įvairuoja ir ypač priklausomas nuo meteorologinių sąlygų. Per stiprias pavasarines šalnas apšąla ne tik mėlynių žiedai, bet ir uogienojai. Rugpjūtį, per didesnes sausras vėlgi lopais nuruduoja nemaži plotai uogienojų. Tačiau mėlynių uogynų plotai didžiuliai. Manau nesuklysiu pasakęs, kad daugiau ar mažiau derančiais mėlynių ir bruknių uogynais padengta vos ne pusė Labanoro girios teritorijos.

Greta žemuogių, mėlynių, aviečių, bruknių ir spanguolių turėtų būti įvardinta ir dar viena, nepelnytai pamiršta uoga. Tai vaivorai, Aukštaitijoje neužtarnautai pravar-džiuojami girtuoklėmis. Skoniu jie tikrai nenusileidžia anksčiau paminėtoms uogoms. Lygiai taip pat tinka uogienėms, sultims. Renkami netepa rankų, kaip mėlynės. Vaivorus taip pat siūloma džiovinti arba šaldyti. Dera gausiai, ypač aukštapelkių pakraščiuose. Renkami vaivorai gerokai greičiau negu kitos uogos. Šiek tiek ilgiau užtrunka uogų perrinkimas – prieš verdant uogienę reikia nuo uogų pašalinti kotelius. Bet ir tai ne bėda – perleidę uogas per sulčiaspaudę gausite labai vitaminingą ir gaivinančią tyrelę, kurią galima ir virti ar pasterizuoti. Ypač šios uogos populiarios Amerikoje. Tiesa, ne pačios girtuoklės, o jų artimos giminaitės – šilauogės, kurios iš esmės nuo mūsų girtuoklių ne ką ir tesiskiria. Tiesiog sukultūrintos, stambesnės, derlingesnės, lapais primena mėlynes ir auga ne raistuose. Aišku, ir kaina kita, mat ir sodinukai brangūs (sunkiai dauginamos) ir auginamos tik rūgščioje durpėje arba fosforo rūgštimi parūgštintuose dirvožemiuose.

            Rašant apie Labanoro girios uogas, neįmanoma neprisiminti ir kadagio. Tai greta pušies ir beržo pats įprasčiausias girios augalas. Nesiūlysiu jų valgyti, nors mokslininkai teigia, kad cukraus kadagių uogose net 3-4 kartus daugiau negu avietėse. Maistui šios uogos tinka tik kaip prieskonis – gėrimams, žvėrienai ar marinatams pagardinti. Girios gyvenime kadagiai savo svarba gali varžytis su mėlynėmis. Tamsiai mėlynos, dvejus metus nokstančios kadagių uogos maitina daugelį miško paukščių. Žiemojantiems  strazdams, svirbeliams kadagiai tampa pagrindiniu maisto šaltiniu. Nesibaido šių uogų ir kurtiniai, sniegenos. Pridursiu, kad kadagiai, išskirdami fitoncidus naikina bakterijas ir grynina orą bent penkeriopai geriau negu pušys ar kiti Lietuvoje augantys medžiai.

            Daugumas uoginių augalų svarbūs vabzdžiams ir kaip nektarą išskiriantys augalai. Nektaringiausia yra avietė. Tai vienas svarbiausių pagrindinio medunešio augalų ir nektaringumu ne ką teatsilieka nuo pačių medingiausių – ežeinio, gauromečio, barkūno. Mėlynės nėra tokios nektaringos, bet dėl ankstyvo žydėjimo ir gausaus išplitimo vaidina tikrai svarbų vaidmenį nektaru mintančių vabzdžių, tame tarpe ir naminių bičių gyvenime.

RUGSĖJIS

Ruduo Labanoro girioje sunkiai įsivaizduojamas be pilnų krepšių rudkepurių baravykų, raistuose pažirusių spanguolių karoliukų, viržių žydėjimo, ir sklidinų kibirų viržių medaus. Vėsūs, ūkanoti rudens rytai girioje turi savo romantiką. Iš daugybės girios ežerėlių kylantys rūkai užkloja pakrančių pelkes ir išsisklaido tik gerai įsidienojus. Vėsios ir gausios rasos kiaurai permerkia ankstyvus grybautojus. Giria rimsta ir ruošiasi žiemai. Mažėja paukš-čių giesmininkų balsų – vaikai išauginti, lizdavietės apleistos – ko čia bečiulbėti. Po kaimus ir apleistas sodybvietes naktimis šmirinėja mangutai. Žvėreliai kaupia riebalų atsargas žiemos miegui, o kaimų soduose jie suranda skanių sunokusių obuolių. Neatsisako mangutai ir svarainių. Jų rūgštūs obuoliukai masina žvėrelius ir tada, kai gretimais netrūksta žymiai skanesnių vaisių. Šiuo metų laiku ypač daug mangutų jauniklių žūna keliuose bei nuo kaimo šunų, tačiau užuojautos jie nesulaukia, nes laikomi kenksmingais žvėreliais, padarančiais daug žalos ant žemės perintiems paukščiams.

Briedžiai ir elniai kelia vestuves. Elnių Labanoro girioje nedaug, tad jų riaumojimą išgirsti pasiseka ne kiekvienam. Briedžių pastaraisiais metais irgi sumažėję. Jų vestuvės tylesnės. Žvėrių aktyvumą išduoda tik pėdsakai ant kelių, ragais nubrozdintos arba nulaužtos pušelės, ištryptos aikštelės miško laukymėse.

Retkarčiais tuokvietėse pasirodo kurtiniai, suburbuliuoja tetervinai. Jų vestuvinės nuotaikos priklauso nuo dienos ilgumo, tad rugsėjį vėl susilyginus dienai su naktimi paukščiai lyg ir supainioja metų laiką.

Gelsta medžių lapai. Klevai sodybose pagelto jau rugsėjo viduryje. Mėnesio pabaigoje, net ir be stipresnių šalnų ima gelsti beržai – prasideda auksinis ruduo. Kelios giedros bobų vasaros dienos rugsėjo pabaigoje atskleidžia visą rudens žavesį. Rytais girią padabina tūkstančiai rasos karoliukais pasipuošusių voratinklių. Raudoniu tviska pavienės drebulės, geltonuoja beržynai.

Pajutę artėjančią žiemą suaktyvėja bebrai. Žvėreliai stato užtvankas, norėdami būti tikri, kad jų urvų landos ir žiemą liks po vandeniu. Gyvenantys prie upelių su lėkštesniais krantais, renčia namelius, kurių nesugeba išardyti net vilkai. Prieš užšąlant bebrai temps drebulių, beržų šakas ir skandins netoli urvų landų, kad upeliui pasidengus ledu, maistas liktų pasiekiamas.

Sielių plukdymas ir pušynų sakinimas 

 

 

Kuo gi panašūs šie Labanoro girios gyventojų verslai? Pirmiausia tuo, kad tai mirę verslai. Ir sunku tikėtis, kad kada nors jie galėtų būti atgaivinti. Nugrimzta į praeitį, išsimėto naudoti įrankiai, pasimiršta pats technologinis procesas, mažėja žmonių išmaniusių šios verslus.

Sielių plukdymas. Tiek Labanoro girioje, tiek visoje Lietuvoje nuo neatmenamų laikų lentpjūvės steigėsi prie didesnių ar mažesnių upių. Didelė dalis medienos į lentpjūves iš girių buvo atplukdoma ežerais ir upėmis, nes geležinkelių kiekviename miške nebuvo, o vežti arkliais rąstus iki miestų apsimokėjo tik iš priemiestinių miškų. Tokia technologija gyvavo maždaug iki 1955 metų, o atskirais atvejais ir žymiai ilgiau. Tik prieš 50 metų sunkų plukdytojų darbą palengvino mašinos. Arkliais  anksčiau rąstai buvo velkami iki vandens arba net traukiami siaurojo geležinkelio vagonėliai. Arkliai miškuose kaip medienos traukimo priemonė išsilaikė maždaug iki 2000 metų o pavieniais atvejais naudojami ir dabar. Žmonių, dirbusių medienos plukdytojais surasti kasmet vis sunkiau, nors kadaise girioje tai buvo vienas iš labiausiai paplitusių verslų.

Priklausomai nuo upių, kuriomis reikėjo plukdyti medieną, pobūdžio, darbai buvo organizuojami gan skirtingai. Prie didelių upių rišdavo plačius ir net pusės kilometro ilgio sielius. Prie mažų girios upelių darbai buvo žymiai sudėtingesni, bet sieliai plaukdavo ir tokiais upeliais, kaip Luknelė. Dabar šiuo upeliu galima braidžioti neprisemiant guminių batų.

Upelių vagas valydavo, tiesindavo. Įrengdavo „spuskus“ – užtvankas, virš kurių buvo kaupiamas vanduo ir mediena. Šių įrenginių liekanas akylesnis grybautojas pastebi ir dabar. Mažuose upeliuose buvo rišami ypač maži sieliai, kurie, pasiekus platesnius vandenis, buvo apjungiami iki įspūdingo dydžio. Ties rėvomis, staigiais posūkiais sieliai vėl būdavo trumpinami. Sielių rišimui naudotos beržų šakos. Miško kirtimas, naudojant rankinius pjūklus, rąstų traukimas arkliais, suridenimas į vandenį, sielių rišimas reikalavo daug laiko ir jėgų. Gerai tuos laikus menantis Pagilūtės kaimo gyventojas Mečislovas Radziulis sako trumpai: anksčiau žmonės sunkiai dirbdavo.

Kadangi beveik visos Labanoro girios upės srūva į Žeimeną ir į Nerį, šiomis upėmis ir išplaukdavo girios mediena į lentpjūves, įsikūrusias Švenčionėliuose, Pabradėje ar Vilniuje. Dažnai vietiniai žmo-nės sielius varydavo iki artimiausio miesto, čia jų darbą perimdavo kiti ir sielius sujungdavo. Prieškario metais, pagrindiniai medienos pirkliai, lentpjūvių savininkai buvo žydai.

Pušynų sakinimas .

Sakinta pušis. Komentaras nuotraukai. (Papildyta 2016 -11-27)

 Jau Antrojo Pasaulinio karo metais ši pušis turėjo apie šimtą metų. Pušų sakai ir iš jų išgaunamas terpentinas buvo plačiai naudojami karo pramonėje, tad ne nuostabu, jog vokiečiai 1942-1943 metais organizavo Labanoro girios pušynų sakinimą. Žinoma, giliai į girią bristi jiems nesinorėjo, tad ėmėsi brandžių pušynų palei plentą.

1942-1943 metų sakinimo žaizdos matosi nuotraukoje įrėžtos palei pat žemę.

Sugrįžus rusams, sakinimas čia nebuvo tęsiamas, šalia kelio esantys pušynai buvo priskirti gamtiniam rezervatui. Greičiausiai tas rezervatas su gamta nieko bendro neturėjo – tai buvo lengvai pasiekiama medienos atsarga karo atvejui. Taigi pušynams senstant ir medienai prarandant kokybę mišką buvo nuspręsta iškirsti. O pagal tuo metu buvusią tvarką, pušynai 10-15 metų iki kirtimo buvo sakinami. Taigi, apie 1975 metus sakintojai grįžo prie šios pušelės ir vėl ėmė rėžti žaizdas jos kūne. Šį kartą nuo viršaus, 2-3 metrų aukštyje, kasmet padarant keliolika rėžių. Kitąmet procesas buvo kartojamas žemiau, tarp metų paliekant kiek didesnį tarpelį.

Artėjant sakinimo pabaigai, žaizdoms artėjant prie žemės, žmonių godumas „patobulino“ procesą. Kad žaizdos ilgiau neužgytų, sakai ilgiau tekėtų, imta naudoti sieros rūgštis. Rėžiai su rūgštimi gerokai retesni, jie matosi virš vokiečių sakinimo.

Po visos kankynės medžiai turėjo būti nukirsti. Tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, maždaug  1992 metais sakinimas buvo nutrauktas, Labanoro girioje įkurtas Regioninis parkas. Miškas, kuriame auga ši pušelė, priskirtas kraštovaizdžio draustiniui, II miškų grupei. Kirtimas buvo vėl atidėtas iki pušynas pasieks 171 metus ( gamtinę brandą).

Šiuo metu miškas jau turi 170-180 metų ir palaipsniui kertamas. Dalį senų žaizdotų pušynų jau pakeitė veržlūs jaunuolynai. Tokios pušys išliks tik Kiauneliškio gamtiniame rezervate, kaip Lietuvos miškų istorija.

 

 

Sakinimas Lietuvoje pradėtas 1916 ir baigtas 1993 metais. – per tą laiką surinkta apie 60000 tonų sakų. Prieškario metais sakinimas nebuvo labai paplitęs, veikiau gyvavo eksperimento teisė-mis. Tuo tarpu tarybiniu laikotarpiu privalomai buvo sakinami visi  pribręs-tantys pušynai.       Sakinimu užsiminėjo ne miškininkai, bet specialiai tam įsteigti miško chemijos ūkiai. Sakinimui naudoti įrankiai šiek tiek kito. Pirmieji rėžiai pušų kamienuose padaryti tiesiog kirviu. Vėliau atsirado specialių rėžtukų.  Kad žaizdos ilgiau neužgytų pradėti naudoti žlaugtai (sieros rūgštis ir kitos agresyvios cheminės medžiagos).  Daugeliu atvejų miškininkai konfliktuodavo su  sakintojais, siekdami   sumažinti sakinimo plotus ar bent neleisti cheminio sakinimo, tačiau griežta valstybės politika greitai nutraukdavo tokią „savivalę“.  Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad cheminio sakinimo nemėgo ir patys sakintojai.  Sunkūs, nuolat užsikemšantys rėžtukai su sieros rūgštimi, prasta darbų sauga ir menkas atlyginimas nepridėjo populiarumo šiam darbui. 1993 metais nutraukus sakinimą kai kuriose Labanoro girios girininkijose liko po 200 – 300 ha sakintų pušynų. Dalis jų sakinta chemiškai, nemaža dalis medžių sakinta iš dviejų šonų. Tokie medžiai laikui bėgant suplokštėja – ties sakinimo žaizdomis apmirusi mediena nebeauga, užtat likę tarpai tarp žaizdų – vadinamosios maitinimo juostos – auga žymiai greičiau. Plokšti, pūvantys medžiai dažniau nukenčia nuo vėjo, lūždami per sakinimo žaizdas 2- 3 metrų aukštyje. Kertant sakintus pušynus patiriami dideli nuostoliai dėl pablogėjusios medienos kokybės. Nuo chemikalų dirbtinai nusispalvinusi, trapi, dažnai su puviniais mediena neturi paklausos. Pirkėjai jos vengia, reikalauja nuo rąstų nupjauti sakintą dalį.

Sakinimo nutraukimas daugmaž sutapo su Labanoro regioninio parko įkūrimu. Didžiausiame šalyje regioniniame parke buvo įsteigta Girutiškio ir Kiauneliškio rezervatai, daug draustinių. Priskirti draustiniams ar net rezervatams sakinti pušynai iš viso nebus kertami arba jų brandos amžius padidintas iki 170 metų. Tokiu būdu ne tik mes, bet ir mūsų anūkai dar galės matyti ir vertinti sakintojų paliktas žaizdas pušų kamienuose.

Ūkiniuose miškuose sakinti medynai palaipsniui kertami, jų kiekis gerokai sumažėjęs, tačiau laikantys nustatytų kirtimo apimčių, leistinų biržių pločių, visus sakintus medynus jaunuolynai pakeis tik po 10 – 15 metų.

 

SPALIS

Virš gelsvėjančių beržynų klykdamos traukia žąsų virtinės. Įprastas rudens vaizdelis, tačiau išgirdę naujo būrio gagenimą nejučia atsisukame ir ilgai žvilgsniu lydime paukščius. Į dūšią braunasi ilgesys. Gal ir mūsų protėvių genuose buvo užprogramuotos rudeninės kelionės į tinkamesnes žiemojimui vietas?

„Skrenda gervės“ dažniausiai sako žmonės žiūrėdami į aukštybėse traukiančius žąsų pulkus. Ir sunku atspėti iš kur toks įsitikinimas, gal kadaise gervių buvo gausiau? Gervės irgi traukia į pietus, tačiau Labanoro girioje jų pulkai nedažnai pastebimi. Nusileidusių maitintis, apskritai nematyti. Vietinės gervės dažniau pastebimos pavasarį, tada jų trimitai skardena iš visų girios aukštapelkių.

Įsibėgėja medžioklės sezonas. Kailinių žvėrelių kailiukai dar prasti, bet jų medžioklės pas mus ir nepopuliarios. Tuo tarpu šernų, briedžių, elnių medžioklės girioje įprastos. Paskutiniais metais medžiotojai daug pasidarbavo statydami bokštelius. Pagaliau suprasta, kad medžioklė tykojant bokštelyje mažiau įvaro streso žvėrims, leidžia medžiotojui prieš šaunant apžiūrėti žvėrį. Tik tokioje medžioklėje galima kalbėti apie selekciją. Tuo tarpu medžioklėse su varovais įvertinti žvėries amžių, lytį, būklę dažnai neįmanoma. Kai įbaugintas žvėris neria per medžiotojų liniją, dažnai net prisitaikyti laiko pritrūksta.

Girioje dar gausu grybų ir uogų. Atokesni spanguolynai, bruknynai kartais lieka nenurinkti ir uogos puikiausiai išsilaiko iki pavasario. Miško lankytojus dar tebegąsdina erkės ir briedmusės. Pastarosios nepatyrusių uogautojų dažnai irgi laikomos erkėmis. Tikrumoje briedmusės žmogui nepavojingos. Visa jų žala ir tėra nemalonus ropinėjimas, lindimas į plaukus. Jos negelia, nekanda, tačiau dėl to nepasidaro malonesnės.

Nuo ąžuolų plumpsi gilės. Nedaug girioje vietų, kur gali augti ąžuolynai. Tik upių pakrantėse, kaimuose auga vienas kitas ąžuolas. Čia ir renkasi visi  girios smaližiai. Retas gyvūnas atsisako ąžuolo vaišių. Net ir žmonės dažnai prisirenka gilių kavai, kiaulių ėdalo paįvairinimui ar tiesiog sodinimui.

Girių paslaptys

Visais laikais Lietuvos girios turėjo savo paslaptis. Lietuvą puolant kryžiuočiams girios slėpė kaimus, girių raistai – kūlgrindas. Girių takų žinojimas galėjo būti vertybe išsaugojančia gyvybę ar garantuojančia greitą ir netikėtą puolimą. Pagonybės laikais giriose knibždėjo miškinių, girinių, laumių ir kitų sunkiai suvokiamų būtybių. Giriose valstiečiai slėpėsi nuo duoklių, mokesčių. Miškai priglaudė ir 1863 metų sukilėlius.                                                                                                                                                                                                                                                                                                              Praėjo laikai, kai didesnė pusė Lietuvos žaliavo kaip viena galinga giria. Tačiau ir šio amžiaus pradžioje, tik penktadalį šalies dengiant girioms, paslapčių jose netruko. Pirmojo ir antrojo Pasaulinių karų metais girios priglaudė daugybę vyrų, bandančių kovoti už savo šalies laisvę arba paprasčiausiai besislapstančių nuo neramumų, vienos ar kitos šalies armijos prievartinio verbavimo.

Labanoro giria nebuvo išimtimi. Kaip ir kitur, pokario metais čia vyko aršios kovos. Partizanų daliniai savo skaitlingumu ir dabar stebina besidominčius tų laikų istorija. Giria pilna žeminių. Jos užgriuvę, apaugę medžiais. Atvykėliai grybautojai jų net nepastebi. Tai tiesiog  eglučių prižėlę duobės kalneliuose tarp raistų arba prie girios upelių. Tačiau senieji vietiniai gyventojai jas žino. Čia sprendėsi jų brolių, draugų arba ir jų pačių likimas.

Šių paslapčių žinojimas anais laikais galėjo reikšti ir mirties nuosprendį. Daugeliui žinoma Girutiškio pušis su iš šovinių tūtelių sudėliotu kryželiu. Pasakojama, kad čia partizanai sušaudė tėvą ir sūnų Meidus. Sušaudė, nes tie žmonės netyčia sužinojo girios paslaptį – eidami žvejoti užėjo partizanų žeminę. Partizanai įtarė juos šnipinėjant rusams arba tiesiog nusprendė nerizikuoti savo saugumu…

Šiais laikais, miškų plotams vėl augant, girių skraistei uždengus trečdalį Lietuvos, kaip niekad sumažėjo vietinių gyventojų ir girias vėl apgaubia paslaptys. Ir visai nesvarbu, kad aeronuotraukose, iš kurių sudaromi žemėlapiai, matyti kiekvienas medis ar krūmelis, kad smulkūs žemėlapiai seniai nebeturi užrašų „soveršeno sekretno“ ar „tarnybiniam naudojimui“. Pasienio miškai vėl slepia kontrabandininkus ar nelegalus. Kažkur patyliukais rūksta ne bravoras, bet visas samanės fabrikėlis.    Visgi labiausiai norėčiau akcentuoti gamtos ir istorinio paveldo objektus kurie daugeliu atvejų saugomi kaip girios paslaptys. Ar tai būtų erelio lizdas ar kurtinių tuokvietė, didžiojo apuoko perimvietė ar žvėrių perėja, vilkų irštva ar pagonių šventovių liekanos, dar neiškasinėti pilkapiai, geriausia jų apsauga, mano giliu įsitikinimu, – paslapties išsaugojimas. Objekto paskelbimas, saugojimo statuso suteikimas ir pažymėjimas žemėlapiuose dažnai sunaikina patį objektą.

Gamtininkai, mokslininkai ir mėgėjai paprastai gyvena didžiuosiuose miestuose, rašo mokslinius darbus ir kartais, kaip didžiausią žygdarbį surengia trumpas išvykas į girias, kur prisirinkę pavyzdėlių vėl ilgam pasineria į popierinį jų nagrinėjimą ir gražios ataskaitos rašymą savo ar užsienio valstybei, finansavusiai šį labai labai svarbų projektą… Jie tikrai negali būti girių paslapčių žinovai ir jų saugotojai. Jiems verkiant reikalinga paskelbti bent kokią sensaciją, savo projektams ir gaunamam finansavimui pagrįsti. Manau daugumas girių paslapčių gula ant valstybinių parkų ekologų ir miškininkų pečių. Žinoma, jei jie tikrai nuoširdžiai domisi girių gyvenimu, o ne tiktai užima vienas ar kitas pareigas.

Į girią vėl leidžiasi sutemos. Ilga rudens naktis pripildo girią neramaus šlamesio, bruzdesio. Kažkur nuaidi vilkų staugimas. Tarp medžių šmėkšteli paslaptingi šešėliai. Tamsoj išnyksta gerai žinomi girios keliukai. Netikėkite, kad Giria visa ištirta, aprašyta ir išvaikštinėta. Čia tebegyvena girių dvasios, Joninių naktį pražysta papartis, klajoja kovose kritusių miško brolių vėlės, kažkur tebesivaidena, kažkur tebeplasnoja neatrasti paukščiai ir drugiai. Miško ežerėlių akys, neišbrendamos pelkės tebesaugo savo paslaptis.

LAPKRITIS

Vėjai baigia plėšti nuo medžių paskutinius lapus. Trumpos dienos, nesibaigiantys lietūs su smarkaus vėjo šuorais, šlapdriba daro šį mėnesį vienu iš pačių nemaloniausių. Nežiūrint prastų orų, miško gyventojams lapkritis – dar sotus mėnuo. Tiesa, ramybės miške jau nebėra. Vasarą į girią virtinėmis plūstančius grybautojus pakeitė medžiotojai. Savaitgaliai miško gyventojams tapo išties neramūs. Nukritę lapai, grybautojų sumažėjimas leidžia medžiotojams miške jaustis saugiau. Žvėrys iš toliau pastebimi, šūviai taiklesni. Dar tebemedžiojami briedžiai, prasideda kiškių medžioklė.

Tiesa, kiškių medžioklė Labanoro girioje nėra labai populiari. Vientisame miško masyve pilkųjų kiškių nedaug, o baltųjų medžioklė draudžiama. Pastarieji girioje nereti, gal būt vietomis net dažnesni už pilkuosius brolius, bet dėl slapto gyvenimo būdo ne taip dažnai matomi arba vasarą painiojami su pilkaisiais, nuo kurių skiriasi gerokai rusvesniu kailiuku. Tik žiemą, netikėtai nutirpus sniegui, arba balandžio pabaigoje baltieji kiškiai dėl savo išdavikiškos maskuotės matomi gerokai dažniau.

Šlapia, ūkanota lapkričio giria savaitgaliais medžioklėn sutraukia daugelį vyrų, kartais ir moterų. Ir kiekvienas čia randa kažką artimo sielai: kažką domina gamta, kažką ginklai, kažką – neskubaus pabendravimo prie laužo galimybė. Tik gaila, kad medžioklė vis dažniau  tampa miestiečių privilegija ir vietiniai girios kaimelių gyventojai į medžiotojus ima šnairuoti. Dažnoje girininkijoje nemedžioja nė vienas eigulys ir medžioklės rezultatai pirmadienį aptariami tik iš džipų vėžių ir kraujo pėdsakų. Kaip ir daugelyje šalių, Lietuvoje medžioklė tampa pinigingų ir įtakingų žmonių užsiėmimu, todėl sunkiai kontroliuojama. Visgi daugelyje medžiotojų klubų suprantama, kad besaikė medžioklė greitai sumažina gyvūnų skaičių,  todėl šeimininkiškas požiūris į išsinuomotus medžioklės plotus jau ne retenybė.

Girioje šiuo metų laiku gerokai jaukiau negu laukuose. Medžiai saugo nuo žvarbaus vėjo šuorų, darganos, šlapdribos. Daugumas išskrendančių paukščių jau paliko gimtinę, tad girioje karaliauja  nenuoramos kėkštai, geniai bei zylių būreliai. Pastarieji kol kas ypač gausūs, bet pavasariop gerokai praretėja. Pasirodė ir svečiai iš šiaurės – spalvingi, kuoduoti svirbeliai. Gausūs šių paukščių būriai užplūsta kaimus, kur užsilikę šermukšnių, gudobelių, aronijų ar kitokių uogų ir nesitraukia, kol  nesulesa jų iki paskutinės. Kartais jiems talkina ir juodieji bei smilginiai strazdai.

Žodis gamtos mylėtojui

Lietuvos miškingumas viršija 30 procentų ir nuolat auga. Auga taip sparčiai, kaip neaugo niekada, kiek siekia Lietuvos istorija. Gal tik pokario metų miško sodinimo vajų galima lyginti su tuo, kas vyksta šiuo metu. Be abejonės, tai ne tiek miškininkų nuopelnas, kiek ekonominių sąlygų padiktuota būtinybė.

Nežiūrint teritorijos miškingumo augimo, miškininkai vis daugiau replikų išgirsta dėl kirtimų apimčių didėjimo.  Galima būtų raminti: iškertame mažiau, negu priauga. Prieškario Lietuvoje, esant daug mažesniam miškingumui, vidutiniškai iš hektaro kirto netgi daugiau, negu šiandien. 1923 metais, Lietuvos miškingumui tesiekiant 17 procentų, Seimas rimtai svarstė galimybę derlingiausiose žemėse augančius miškus iškirsti ir žemę panaudoti žemės ūkiui. Šiuo metu vyksta atvirkštinis procesas: nenaudojama žemės ūkio paskirties žemė savaime apauga arba apsodinama mišku. Vis tik, mano nuomone, kirtimų apimtys mūsų miškuose, nors ir pagrįstos, bet jau maksimalios ir toliau neturėtų didėti. Pramoninkams anksčiau ar vėliau teks medieną importuoti iš svetur, Lietuvos miškai vis augančių poreikių patenkinti negali. Džiugu, kad didėjant medienos paklausai, kirtimų apimtims, laiku susigrėbta ir rimtas dėmesys skirtas bioįvairovės miškuose išsaugojimui. Įsteigtos kertinės miško buveinės, paukščiams svarbios teritorijos, susirūpinta miškuose palikti dalį negyvos, pūvančios medienos. Saugotinų objektų gausa rodo, kad ir iki šiol taikyti ūkininkavimo metodai tausojo aplinką.

Nežiūrint bendro rūpesčio dėl šalies miškų, nesutarimai tarp miškininkų ir gamtininkų gan dažni. Miškininkai, vykdydami ūkinę veiklą negali vadovautis vien tik romantiškomis idėjomis, ką kartais sau leidžia gamtininkai.  Ornitologui nekelia problemų pasikviesti lauke griežiančią griežlę užlipti jam ant kelių, bet ar visada gali tą pačią griežlę išsaugoti šienpjovys, važinėdamas po lauką traktoriumi? Lygiai taip pat miške ornitologas pavasarį pagal tuoktuvinius garsus suras ir iš uokso pasikvies lututę, bet ar visad lututės uoksą dešimties metrų aukštyje pastebės eigulys, rudenį žymėdamas medžius kirtimui? Iš šių pavyzdžių matyti, kad toli gražu ne visada miškininkams mesti gamtininkų kaltinimai teisingi.

Lengva visai Lietuvai parodyti nuotrauką su nukirstu lututės uoksu, bet ar galima kaltinti eigulį to uokso nepastebėjus? Juk dirbdamas kasdienį eigulio ar mišo kirtėjo darbą, pražiopsotum ne vieną uoksą. Paskaičiavus, kiek kainuoja išsaugotas vištvanagio lizdas brandžiame,  pušyne, kai pūti paliekama virš 12 hektarų chemiškai nusakinta biržė, darosi nejauku. Kiek dirbtinių lizdų tiems patiems paukščiams būtų galima suręsti už vėjais leidžiamus pinigus ir kokia ateitis laukia tokios sengirės?  Sengirės, arba, moksliškiau sakant, klimaksiniai miškai be abejonės yra įdomūs gamtiniai objektai, kuriose gali išlikti retos, mokslui vertingos rūšys. Tik nepamirškime, kad daugelis tų rūšių iš esmės yra pasenusių, ligotų medžių kenkėjai.  Mes nereklamuojame utėlių, blusų, askaridžių ar nagų grybelio, tai kodėl mums patinka medžių ligos? Kaip ir žmogus, taip ir medis sendamas netampa nei sveikesnis nei stipresnis. Skamba ereziškai? Tikrai nesu sengirių priešas, bet mano akiai mielesnis savo rankomis sukurtas sveikas, perspektyvus kylantis jaunuolynas. O sengirės teošia Lietuvos giriose: rezervatuose, kertinėse miško buveinėse, draustinių miškuose. Ūkiniai miškai šaliai  turi nešti ekonominę naudą, kuri šiandieną, deja, pirmiausia skaičiuojama kietmetriais.

Tapo madinga, rašant apie bioįvairovę, publikuoti senų apaugusių kempinėmis ir pūvančių medžių nuotraukas. Manau, taip kuriamas neteisingas bioįvairovės įvaizdis. Bioįvairovės simboliu galėtų būti uoginiai, vaisiniai, nektaringieji augalai. Be abejonės, genių nešersime kruopomis. Sausuoliai ir juose besiveisiantys vabalai miškui reikalingi, tačiau miškinės obelys, kriaušės, šermukšniai, gudobelės, šeivamedžiai giriai duoda daugiau naudos. Bėda ta, kad sodinti uoginius ir nektaringus augalus sunkiau, negu palikti nenukirstus puvėkus.

Miškų sveikatingumas – viena iš nelinksmų temų miškininkams. Masiniai eglynų, uosynų dabar jau ir ąžuolynų džiuvimai varo į neviltį daugelį miško darbuotojų. Baisiausia tai, kad mokslininkai negali surasti aiškios šių reiškinių priežasties.  Nurodoma, kad miškai džiūdavo ir anksčiau, pabrėžiama sausrų, šalnų įtaka, išvardijama begalės surastų grybinių ligų, kurios kiekviena atskirai lyg ir kasdienės, įprastinės. Vis dažniau sausomis viršūnėmis moja beržynai, pavasariais paruduoja pušys. Dėl pastarųjų lyg ir nesijaudiname – spyglių keitimas, spygliakričiai. Betgi anksčiau šie reiškiniai nebuvo tokie ryškūs. Gal vis tik ateina globalūs pokyčiai? Oro užterštumas, rūgštūs lietūs palaipsniui išsekino miškus. Gerai pamenu maždaug  prieš 20 metų spaudoje skelbtą hipotezę, kad apie 2000 metus dėl oro taršos Lietuvoje neliks spygliuočių miškų. Ačiū dievui, spėlionės nepasitvirtino. Bet gal lapuočiai pasirodė jautresni už spygliuočius?  Žinoma, tai tik prielaidos ir geriau jos būtų klaidingos…

 

GRUODIS

Lėtai pasisiūbuodamos ore krenta snaigės. Žemė šiek tiek įšalusi, tad norisi tikėti, jog šį sykį užšals visai žiemai. Vis tik klimatas Lietuvoje labai nepastovus ir  pastovi sniego danga girioje susiformuoja skirtingu laiku. Per paskutinį dešimtmetį  žiema Labanoro girią paprastai pasiekdavo apie gruodžio dešimtą, nors yra užsnigę ir lapkričio pradžioje ir per Naujuosius. Giria turi savo klimato ypatumus. Rytų Lietuvai  būdingas pereinantis į kontinentinį klimatas. Didelis vientisas girios masyvas prideda orams daugiau pastovumo, šiek tiek išlygina dienos ir nakties temperatūrų skirtumus, pristabdo sniego tirpimą pavasarį, todėl girios orai labai skiriasi nuo aplinkinių neapaugusių mišku teritorijų. Temperatūrų skirtumas įvažiuojant į girią ypač juntamas ankstyvą pavasarį ir vėlyvą rudenį, kai keli laipsniai iš esmės pakeičia važiavimo sąlygas.

Neabejotinai didžiausias gruodžio įvykis girioje – ežerų užšalimas. Jau nuo mėnesio pradžios žvejai neramiai dairosi  į ežerus: kada gi pagaliau jie „sustos“. Žvejyba ant pirmojo ledo tiek įaugusi į kraują, kad bet kuris girios senbuvis laiko tai šventa pareiga. Kokio storio ledas bebūtų, bet parsinešti Kūčioms ešeriukų – tiesiog būtina. Dažnas ežero pakraščiuose žvejoti bando net tada, kai ledas vos varną benulaiko. Žvejai verslininkai irgi nesnaudžia: prieš Kalėdas paklausa didžiulė, tik spėk tinklus traukti, o klientai jau būriuojasi.  O kiek pasakojimų kaip kadaise eidavo lokyti! Taip vadindavo naktinį žuvų daužymą kuokomis po pirmuoju skaidriu ledu, pasišviečiant deglais. Šviesos apakintos žuvys arti prisileidžia žmogų ir gerai matomos po plonu ledu. Apsvaiginę kuokos smūgiu, žvejai skubiai prakirsdavo ledą kirvuku ir žuvį sugaudavo rankomis. Tamsa ir plonas ledas, neužšalę upelių ištakos tokią žūklę darė ne tik įdomią, bet ir rizikingą.

Medžiotojai nekantriai laukė pirmojo sniego. Pasnigus, žvėrys porai dienų išsislapstė – anot medžiotojų „nerodė pėdsako“. Bet maitintis juk reikia. Kai girią numargina įvairaus dydžio žvėrių pėdsakai, prasideda tikroji medžioklė. Medžiotojai negaišta laiko tuštiems varymams, skaitydami baltąją knygą varo tik tuos miško kvartalus, kuriuose slepiasi žvėrys. Šviežias nakties sniegas dažnai leidžia valandos tikslumu nustatyti žvėrių kelionių laiką. Neramus laikas ateina ir vilkams. Radę šviežius pėdsakus, medžiokliai greitai išsiaiškina žvėrių dienojimo vietą, juosia mišką raudonomis vėliavėlėmis ir pilkiams darosi riesta. Tik seni, patyrę, apšaudyti vilkai ryžtasi šokti per vėliavėlių  užtvarą.

 

Vilko pilko nebijau

…Tamsi naktis. Siauru miško keliuku skrieja rogės. Siaubo iškreipti žmonių veidai. Vilkų gauja besivejanti nelaimingus keleivius. Kruvina puota. Tokį vilkų įvaizdį dažnas atsinešėme iš vaikystėje skaitytų Džeko Londono ar Oliverio Kervudo romanų. O kaip yra iš tikrųjų?

Kol kas persikelkime į nelabai tolimą Rusiją. Čia iki 1917 metų buvo oficiali vilkų užpultų žmonių statistika. Pasinaudodamas ta medžiaga, žymus rusų biologas, žvėrių elgsenos specialistas Sergėjus Koritinas 1990 metais paskelbė straipsnį apie vilkus žmogėdras. Straipsnyje teigiama, kad žmogėdromis tampa visiškai sveiki vilkai (anksčiau manyta, kad ši savybė būdinga tik pasiutlige sergantiems žvėrims). Kaltės negalima suversti visiems vilkams. Žmogėdromis tapdavo atskiri žvėrys arba jų gaujos ir žmonių užpuolimai toje ar kitoje vietoje liaudavosi nušovus konkretų vilką ar konkrečius vilkus, nors apylinkėje likdavo daugiau vilkų.

Koritinas atkreipia dėmesį į vaikų užpuolimus. Kruvinoji statistika rodo, kad iš 221 aprašyto atvejo, kai buvo užpulti vaikai, 162 vaikai žuvo. Ypač dažnai vilkai puolė maždaug penkiamečius vaikus. Šį faktą mokslininkas aiškina tuo, kad tokio amžiaus vaiką vilkas pajėgus nusinešti net persekiojamas. Kartais vaikai būdavo tiesiog išplėšiami tėvams iš rankų. Statistika mini ir nemažai suaugusių žmonių užpuolimų, iš kurių kas ketvirtas baigdavosi tragiškai. Keista, bet daugiausiai užpuolimų užregistruota vasarą, mažiausiai – žiemą.

Tarpukario Lietuvoje lakstė pora šimtų vilkų. Po antrojo pasaulinio karo, 1948 metais jų priskaičiuota net 1725. Visos vilkų kompanijos organizuotos tuometinėje Tarybų Sąjungoje neaplenkė ir Lietuvos. Tokiu būdu  1968 metais Lietuvoje tebuvo likę vos 40 šių žvėrių. Apie vilkų keliamą realų pavojų žmonėms, manau, neverta net kalbėti. Kalbos pakrypo į kitą šoną – kaip išsaugoti vilkus? Teisybė, tebegaliojo visos sąjunginės instrukcijos dėl vilkų naikinimo, tebebuvo mokamos premijos, bet akivaizdu, kad vilkų naikinimo girnos buvo pakeltos gerokai aukščiau, ir šie žvėrys vėl pradėjo atsigauti. Juos vėl imta skaičiuoti ne dešimtimis o šimtais.

Atkūrus nepriklausomybę vilku skaičius palaipsniui augo ir perkopė pusę tūkstančio. Akivaizdu, kad vilkai gerai prisitaiko prie besikeičiančios aplinkos ir puikiai perpranta žmogaus kėslus. Medžioklės garsus vilkai pajunta iš kilometro ar daugiau, tuo tarpu grybautojų ar uogautojų draugija jų visai nevaržo. Vienas pažįstamas medžiotojas kartą spanguoliavo Antanų miške (Švenčionių rajone). Užsiėmęs darbu staiga pajuto karštą kvėptelėjimą į ausį. Atsisukęs pamatė čia pat stovintį vilką… Nežinau, kaip būtų pasielgusi miesto moterėlė, bet medžiotojas nepuolė nei bėgti nei rėkti, nors plaukai truputį ir pasišiaušė. Vilkas ramiai pasišalino. Akivaizdu, kad žvėris jautėsi visai saugus ir po ilgo stebėjimo buvo nusprendęs su uogautoju susipažinti iš arčiau.

Neužmirštamą atsitikimą galiu papasakoti ir iš savo atminties. 1996 metų birželio mėnesį važiavau dviračiu miško keliuku netoli Girutiškio rezervato. Netikėtai priekyje ant takelio pamačiau stovintį vilką. Spustelėjau pedalus, kad privažiuočiau kuo arčiau. Žvėris ramiai pasitraukė nuo keliuko į mišką. Numečiau dviratį ir žengiau paskui žvėrį. Pasirodo, jis nė nebandė bėgti. Ramiai stovėjo už eglučių gal per 20 žingsnių. Kai pradėjau eiti artyn, vilkas ėmė trauktis į šoną, bet atstumas tarp mūsų kažkodėl ėmė mažėti. Tik vėliau supratau jo taktiką. Žvėris leido man praeiti, bet tuoj pat bandė užsukti man už nugaros, kad galėtų sekti mano pėdomis.

Aš vėl bandžiau eiti vilko link, pilkis vėl traukėsi ratu. Taip lankais vienas apie kitą pavaikštinėjome gerą dešimtį minučių išlaikydami pagarbų gal penkiolikos žingsnių atstumą. Vėliau pamečiau vilką iš akių už tankaus eglynėlio ir grįžau prie dviračio.

Čia prasidėjo įdomiausia susitikimo dalis. Vilkas vėl stovėjo ant keliuko! Ir stovėjo ne bet kaip, o galvą pasukęs į kitą pusę, lyg aš jam visai nerūpėčiau! Pagalvojau – laikas tave pagąsdinti! Puoliau bėgti tiesiai į jį. Ir atsitiko visai nelauktas dalykas – vilkas įdėmiai pasižiūrėjo į mane ir… lengva ristele pasileido priešpriešomis!

Puikiai mačiau, kad žvėris nepuola, gal net negąsdina, bet mano žingsniai instinktyviai ėmė trumpėti…

Vilkas pasuko iš kelio likus iki susidūrimo gal dešimčiai žingsnių. Bet reikėjo matyti kaip jis pasuko: ramiai, nė kiek nesutrikęs. Jis tiesiog davė kelią akiplėšai… Negi pešiesi dėl kažkokių niekų. Lyg tai miške vietos būtų maža… Labanoro giria plati, kaip nors prasilenksime…

Paaiškinti tokį vilko elgesį nėra paprasta. Viena aišku – žvėris parodė, kaip puikiai jis supranta žmogaus galimybes, kaip tiksliai gali įvertinti jam gresiantį pavojų. Nė kiek neabejoju – jei man ant peties būtų kabojęs šautuvas, vilko būčiau iš viso nematęs. Jis būtų ištirpęs tankmėje lyg šešėlis.

Ar kam teko girdėti apie vilkų užpultus žmones Lietuvoje, tarkime pernai, užpernai ar bent per praėjusį dešimtmetį? Man neteko. Neteko, nors, tikriausiai visai neginkluoti žmonės paima iš vilkų guolių ir nužudo ne vieną vilkiuką. Tačiau pabandykite paliesti mažą šerniuką ar briedžiuką! Reta šernė ar briedė paliks skriaudiką sveiką ar bent neprivers virpėti kinkų. O vilkai ištveria tokias nelaimes.

* * *

Apie 1998-2002 metus Labanoro girioje vilkų skaičius, mano nuomone, buvo pasiekęs maksimumą. Dirbdamas miške kasdieną rasdavau vilkų pėdsakus, sudraskytų žvėrių liekanas. Vilkų daroma žala buvo akivaizdi, neramino tolesnė vilkų skaičiaus augimo perspektyva. Tačiau situacija pasikeitė labai greitai. Sužinoję apie vilkų gausą į girią ėmė dažniau užsukti išimtinai vilkų medžiokle besidomintys medžiotojai. Nežiūrint to, kad vilkai sėkmingai kasmet išsivesdavo vaikus, per 2002 ir 2003 metus vilkų girioje sumažėjo du ar tris kartus. Šiuo metu girioje vilkų skaičius minimalus, ženkliai pagausėjo stirnų populiacija.

Labanoro girioje žvaigždėtomis gruodžio naktimis tebekaukia vilkai. Kokia gi būtų giria be vilko kaukimo, be kurtinio giesmės ar erelio žuvininko skrydžio virš žydro miško ežerėlio?