Ši knyga – miškininkų kūrybos albumas
Leidinyje publikuojamos Bronislovo Ambrozo, Jono Barzdėno, Jurgitos Bruniuvienės, Andriaus Čeponio, Remigijaus Daugalo, Jono Gaidelionio, Mindaugo Ilčiuko, Joanos Janulevičiūtės, Kęstučio Jarmalavičiaus, Petro Jurkevičiaus, Kęstučio Mėlinio, Rimanto Nalivaikos, Benjamino Sakalausko, Loretos Skirbutienės, Arvydo Stakės nuotraukos.
Tekstai Juliaus Adomonio, Bronislovo Ambrozo, Jono Barzdėno, Jurgitos Bruniuvienės, Prano Jonkaus, Adomo Kubiliaus.
Jūsų teismui vienas iš mano straipsnelių, publikuojamų šioje knygoje.
GIRIOMS PRAŽYDUS
Įsibėgėja pavasaris. Girios puošiasi žiedais. Žiedų banga, kilusi ties Rusne, Viešvile, Prienais ar Kapčiamiesčiu, nesulaikomai sklinda į šiaurę ir rytus, kol pasiekia labiausiai įšalusias Lietuvos girias – Biržų ir Labanoro. Tirpstant sniegui lyg stebuklo laukėme pražystant blindžių. Laukėme ne mes vieni – drugiai, naminės bitės, kamanės lyg gyvybės eliksyro laukė pirmojo medaus. Gegužę miškai jau mėlynuoja nuo žibuoklių, šilagėlių, plaučių. Laukus nukloja geltoni kiaulpienių kilimai, baltai lyg nuotakos puošiasi pamiškėse netyčia išdygę obelys ar kriaušės. O kur dar paupiai! Juos balta marška užtiesia ievų žydėjimas. O dar plukės, blužnutės, vištapienės… Visko ir neišvardinsi.
Paukščių karalystėje vestuvių giesmės jau prityla. Teritorijos jau užimtos, lizdai susukti. Vienos paukštės dar deda pirmuosius kiaušinius, kitos jau ir jauniklių susilaukė. Dar pirmajam spinduliui nenurausvinus eglių viršūnių, pragysta strazdai, kikiliai, liepsnelės. Lakštingalų trelės aidi per visą naktį. „Teritorija užimta. Čia mano žmona ir vaikai“ – byloja kiekviena giesmė. Ir tegu tik kas išdrįsta nepaklusti. Gaus tiek, kad plunksnos dulkės.
Kiškiai kelia jau antras vestuves. Šlapi nuo rasos, nuilsę nuo nuotakos paieškų ir tarpusavio peštynių, saulei pakilus per visą sieksnį, kiškiai dar tupinėja pakelėse, aiškinasi santykius ir mažai kreipia dėmesio į žmones ar automobilius. Lapės, mangutai, barsukai jau augina mažylius. Gegužės viduryje lapiukai pirmą kartą išropoja iš uolos pasižiūrėti į saulę, užuosti gaivų pavasario vėją. Žiopliukai, dar pusiau akli, ginasi nuo uodų, šildosi prieš saulutę.
Linksmi, smalsūs ir išdykę lapiukai – gan dažnas gamtos fotografo grobis. Prisimenu pirmą vaikystės susitikimą prie lapės urvo. Sėlinau artyn prie žaidžiančių žvėrelių. Lapiukai kažką pastebėjo, bet nesugebėjo suvokti šalia išdygusio žmogaus kaip visumos. Jie ėmė sekti mano kojas! Tikriausiai vėjas man buvo palankus, o kojos jiems priminė medžių kamienus. Tik ko tie medžiai eina artyn? Tik priėjus per kelis žingsnius žvėreliai pasitraukė į urvą. Ką gali žinoti, ką tie du stulpai dar sugeba…
Jauniklių spėjo susilaukti ir nekantresnės stirnos. Kruopščiai nulaižė ir nuvedė kiekvieną atskirai į tankmę ar didesnį žolių guotą. Rusvi, dėmėtašoniai stirniukai susilieja su aplinka ir kantriai tūno laukdami motinos. Gal priešas nepastebės, praeis pro šalį… Ir tik likus dviem ar trim žingsniams pašoka ir lyg kulka neria į tankmę. Nesisaugodami šakų, aukštai keldami, pakratydami užpakalines kojas – kodėl nepabandžius lapei ar vilkui dantų išmalti?
Miškuose prityla pjūklų burzgimas. Paukščiams, žvėreliams kaip niekad reikia ramybės. Vieni medkirčiai atostogauja, kiti griebiasi smulkesnių darbų: kas taiso ąžuoliukų apsaugas ar tveria tvorą, kas šienauja želdiniuose suvešėjusias atžalas ar taiso priešgaisrinį inventorių, kiti užsiima per polaidį išmaltų kelių remontu.