Apie girią

        Labanoro (Labanoro –Pabradės ) giria antra pagal dydį Lietuvoje. Užima apie 91000 ha plotą ir tęsiasi iš rytų į vakarus 35 km, iš šiaurės į pietus – 48 km. Pagrindinis girios masyvas yra Švenčionių rajone, tačiau giria nusidriekia į Molėtų, Utenos ir netgi Vilniaus rajonus. Girioje vyrauja pušynai. Čia daug ežerų, skaidrių ir smėlėtų upelių. Girios vandenys srūva į Žeimeną, tik vakariniu girios pakraščiu praeina Šventosios baseino riba. Ten savo vandenis plukdo Siesartis. Giria garsi ereliais žuvininkais, kurtiniais, lututėmis bei uralinėmis pelėdomis. Labanoro girios grybynai ne ką tenusileidžia garsiesiems dzūkų baravykynams. Miškininkams Labanoro pušys žinomos kaip, auginančios vertingiausią medieną, aukštos, išlakios, siauralajės. Taip jos prisitaikė atlaikyti sniegingą rytų Lietuvos žiemą.

Šiuo straipsniu pradedu publikacijų ciklą apie Labanoro girios gamtos vertybes: saugomas teritorijas, paukščius, žvėris, augalus, grybus.

Kiauneliškio rezervatas

Šis nedidukas rezervatas yra VĮ Švenčionėlių miškų urėdijoje Antaliedės girininkijoje. Tai nėra savarankiškas valstybinis rezervatas, jis tik Labanoro regioninio parko dalis. Labanoro RP – didžiausias iš Lietuvos regioninių parkų. Jis įkurtas 1992 metais. Jau pradiniame parko zonavimo variante išskirta Kiauneliškio rezervatinė apyrubė, kuri vėliau tapo rezervatu. Iš pradžių rezervatą sudarė aštuoni miško kvartalai maždaug po 25 ha, vėliau teritorija prasiplėtė iki dešimties kvartalų. Rezervato įsteigimo tikslas buvo išsaugoti senus banguoto reljefo  pušynus su kurtinių tuokvietėmis.  Tiesą sakant, ir tarybinių laikų žemėlapiuose ties Pabaltės bei Kiauneliškio sengirėmis puikavosi užrašas „Gamtinis rezervatas“. Tačiau apie jokį rezervato režimą nieks net nekalbėjo. Atvirkščiai, patyliukais buvo užsimenama jog tai medienos rezervas karo atvejui. Ir tai atrodė realu – pačios išlakiausios, drūtos ir siauralajės palei pat plentą augančios Labanoro pušys reikalui esant būtų labai lengvai pasiekiamos.  Praeito amžiaus septintame, aštuntame dešimtmetyje sengirė pradėta kirsti. Ji tiesiog perbrendo, mediena ėmė nebetekti vertės. Kirtimai pirmiausia palietė toliau nuo plento esančius medynus. Dėl biržių šliejimo šis procesas nebuvo spartus – truko dešimtmečiais. Sengirės branduolys, užimantis apie 150 hektarų (septynis miško kvartalus), taip ir liko nepaliestas kirvio iki Labanoro regioninio parko įkūrimo. Šios sengirės amžius šiuo metu svyruoja apie 180 metų. Likę trys rezervato kvartalai – pelkynai su ankančiais arba jau užakusiais ežerėliais. Dalis rezervato pušynų nusakinti. Akivaizdu, kad ir jie jau buvo ruošiami kirtimui. Priminsiu, kad tarybiniais laikais galiojo griežta tvarka, reikalaujanti 10-15 metų iki kirtimo sakinti visus pušynus. Tam buvo įsteigti miško chemijos ūkiai.

O pušys čia išties galingos. Jau 1968 metais šešios iš jų atrinktos ir paskelbtos gamtos paminklu. (Šešios Labanoro pušys). Kadangi aplinkinis pušynas jau buvo sakinamas, akivaizdu, kad tuometinis girininkas, negalėdamas sustabdyti kirtimo, desperatiškai bandė išsaugoti bent sengirės pavyzdį. Laimei, laikai pasikeitė, ir sengirė išliko.  2006 metais šioje sengirėje išmatuota ir aukščiausia Lietuvos pušis, iškėlusi dvi savo viršūnes į 44 metrų aukštį.  Tai apie 200 metų amžiaus 66 cm skersmens medis, pranokstantis Punios šile augančią Aukščiausią pušį bent 1,5 metro. Aplinkinis pušynas ne ką žemesnis, atskiri medžiai kelia savo viršūnes iki 41 ar 42 metrų.

Kaip skelbia rezervato steigimo tikslas, antras rezervato komponentas buvo kurtinių tuokvietės. Kurtiniai čia veisėsi nuo seno. Ypač juos traukė brandaus pušyno viduryje tyvuliuojanti aukštapelkė. Jos pakraščiuose ir vykdavo tuoktuvės. Tarybiniais laikais kurtiniai buvo medžiojami. Tiesa, medžioklės terminai buvo labai trumpi, medžioti tik patinai. Medžioklė nesutrukdė Kiauneliškio kurtiniams išlikti. 1998 metais jau įsteigtame rezervate dar grojo šeši patinai, skraidė kelios kurtinės. Deja, gamtoje nėra nieko pastovaus. Apie 2002 metus, senas, pražilusiu pakaušiu kurtinys, pagrindinis tuokvietės gročius, įsikūrė už rezervato ribos, kitapus plento. Paskui jį išskrido ir kurtinės. Likę antraeiliai patinai kurį laiką bandė išlaikyti savo teritorijas, bet neprisišaukdami patelių, pėstute iškeliavo pareikšti savo pretenzijų lyderiui. Tuoktuvės kelis metus vyko palei pat plentą. Ne kartą pasipūtę kurtiniai sparnais raižė asfaltą ir stabdė mašinas. Po kurio laiko tuokvietė nusistovėjo jau pietinėje plento pusėje – Pabaltės pušynuose. Čia ryto prieblandoje, anot vietinių miškininkų, kurtiniai leisdavosi lyg NATO naikintuvai. Žilas ir randuotas kurtinys savo pozicijas išlaikė maždaug iki 2008 metų. Jam žuvus tuokvietė iširo. Spėju, kad kiti grojantys patinai jau buvo tuokvietėje besilankančių patelių palikuonys, tad jos tiesiog išskrido ieškoti „šviežio kraujo“. Likę patinai dar metus bandė groti, bet nesulaukę damų, išlėkė į gretimas tuokvietes Antaliedės botaniniame – zoologiniame draustinyje bei Paalsuodės miške. Šios tuokvietės nutolę nuo rezervato tik 2-3 kilometrus.  Taip rezervate kurtinių nebeliko. Tačiau tuokvietės yra. Jas galėčiau lyginti su piktogramomis kompiuterio ekrane – jos neaktyvios, bet tereikia spragtelėti pele, ir jos išsiskleidžia. Panašiai ir su kurtinių tuokvietėmis. Paukščių jau nėra tiek, kad veiktų visos, bet kas keli ar keliolika metų kažkas pasikeičia (gal aplinka, gal tiesiog sėkmingai išsiperi kelios kurtinių vados), ir paukščiai vėl lekia į senas geras vietas pratęsti giminę. Matyt, giliai jų genuose įrašyta, kad pastovios tuokvietės laikymasis gresia kraujomaiša.

Rezervate netrūksta ir kitų į Raudonąją knygą įrašytų paukščių. Čia kasmet girdimos lututės, žvirblinės pelėdos, raisto viduryje nuo sutrūnijusio beržo stuobrio teko pakelti uralinę pelėdą. Kinivarpų pažeistas egles stropiai apieško geltonkepuris gan nebaigštus tripirštis genys. Aukštapelkės pakraštyje bandė krauti lizdą erelis žuvininkas, ant horizontalios pušies šakos, tolokai nuo kamieno lizdą susisuko juodasis gandras. Gaila, jau keli metai jo čia nematyti.

Už rezervato ribos, iškirstos sengirės vietoje, ėmė kilti jaunuolynai. Jų sodinimas sutapo su briedžių populiacijos piku. Apie 1985 metus Labanoro medžiotojų būrelis kasmet sumedžiodavo 40-50 briedžių. Ir didžiąją jų dalį – keliolikos kvartalų teritorijoje, jaunuolynuose šalia rezervato. Be abejo, ganantis tokiai briedžių bandai, iš jaunuolynų ne kas ir teliko. Pušynėlių vietą užėmė beržynai. Kirtavietės su beržynėliais tiko tetervinams, tad apie 2000- uosius metus, čia jų skraidė pulkai  po 15-20 galvų. Veikė ypač aktyvi tetervinų tuokvietė. Bet gamta vėl viską pertvarkė savaip. Šalia tuokvietės susuko lizdą vištvanagių pora. Maistas čia pat: apkvaitę tuoktuvių įkarštyje tetervinai, perinčios patelės, žiopli jaunikliai vištvanagiams buvo lengvas grobis. Per kelis metus tetervinų populiacija susitraukė iki pavienių paukščių. Vėliau net ir šie metė senąją tuokvietę ir pasirinko saugesnes vietas. O vištvanagiai sėkmingai tebeperi Kiauneliškio miškuose, jie irgi įrašyti į Raudonąją knygą.

Rezervato teritorijoje, pelkynuose auga į RK įrašytos aukštosios gegūnės, pelkinės laksvos, širdinės dviguonės, liekniniai beržai. Palei plentą ankstų pavasarį pražysta vėjalandės šilagėlės. Tačiau rezervatas garsus ne tik retais augalais. Pastaraisiais metais Kiauneliškio miškus ima garsinti grybų karalystės atstovai. 2012 metų pavasarį netoli rezervato ribos suradau kelis paprastuosius taukius (Sarcosoma globosum). Tai ypač reti grybai. Nors jų arealas labai platus, bet kurioje šalyje taukių radimas yra lyg gamtinė sensacija. Lietuvoje šie grybai buvo nerandami nuo 1960 metų, įrašyti į Raudonosios knygos nulinę kategoriją kaip išnykusi rūšis. Pastaruoju metu mūsų šalyje surasta ir daugiau taukių augaviečių. Sistemingai ieškodamas per kelis metus rezervato teritorijoje ir šalia jo suradau bent septynias grybvietes, kuriose kasmet sudygsta iki pusantro šimto šių retųjų grybų. Įdomu tai, kad jie dygsta vėlų rudenį, po pirmųjų šalčių, sėkmingai auga po sniegu ir iškentę šalčius sporas paskleidžia ankstų pavasarį. Kiauneliškio miškuose, skirtingai negu kitur, taukiai sėkmingai auga ir jaunuose, nė trisdešimties metų neturinčiuose eglynėliuose.

Dar vienas ypač retas grybas – kimininė kelmenė (kitaip kimininis žemlielys, lot. Geoglossum sphagnophilum ). Jos Lietuvoje irgi auga vos keliose vietose, įrašytos į RK pirmą kategoriją. Kiauneliškio rezervate kiminines kelmenes suradau 2013 metų liepą, jos masiškai auga užakusių ežerėlių vietose, sunkiai įžengiamose, akivarais žiojėjančiose aukštapelkėse kartu su spanguolėmis, pelkinėmis laksvomis, dvilapiais purvuoliais. Rezervate, jo apylinkėse taip pat galima rasti į RK antrą kategoriją įrašytą ryškiąją gražiataurę (Caloscypha fulgens). Tai smulkus geltonas, pasenęs žalsvėjantis, taurelę primenantis ausūnis.

Rezervate yra du neįžengiamais liūnais apsitaisę  Šiškinėlių ežerėliai. Juose gausu bebrų. Šių žvėrelių išrausti kanalai kartais siekia puskilometrį. Tai patinka briedžiams. Juk prieiti atsigerti iš ežero rizikinga, liūliuojanti aukštapelkės velėna bet kada gali plyšti. O bebrai kanalais vandenį atveda toli į mišką iki pat briedžių guolių. Bebrų trobelės šlaite, kartu su dumblu iš ežerėlio iškeliamos ir geldutės. Tik čia jos didžiulės, siekia iki 20 cm, tokių niekur kitur neteko matyti.

Šiškinėlių apyežerėse braido gervės, karklynuose liuoksi baltieji kiškiai. Labanoro girioje tai įprasti žvėreliai, ypač dažnai pastebimi , jei žiema pasitaiko besniegė.

Rezervate yra ir istorinio paveldo objektas – nedideliu atstumu viena nuo kitos yra Apolinaro Juršio – Vytenio” partizanų būrio “Margio” ir Romelio – Antano Krinicko būrio “Kauno” žeminių likučiai. 1945 metų kovo mėnesį čia vyko didelės kautynės tarp partizanų ir NKVD bei Raudonosios armijos dalinių. Dalis partizanų  buvo apsupti ir žuvo. Pagrindinis būrys atsitraukė,  ir rusų armijai neužteko ryžto juos persekioti.

Rezervato lankymas ribojamas. Tik teritorijos pakraštyje, prie keliukų esančios Šešios Labanoro pušys bei Partizanų žūties vieta laisvai prieinamos visiems lankytojams.