Girutiškio rezervatas – Labanoro girios širdis
Gūdūs miškai, neišbrendamos pelkės, tyri miško ežerėliai. Beveik pusantro tūkstančio hektarų teritorija be sodybų ir ženklesnių kelių. Kur tai? Kuri Lietuvos vietovė dar gali pasigirti tokia laukine, neliesta gamta? Be abejo, akys krypsta į didžiuosius šalies rezervatus. Girutiškio rezervatas tėra tik Labanoro regioninio parko dalis, tačiau gamtinėmis vertybėmis drąsiai gali lygiuotis su Čepkelių, Kamanų ar Žuvinto rezervatais. Kartu su šiomis teritorijomis Girutiškis buvo įtrauktas į Ramsaro konvencijos saugomų teritorijų sąrašą. Girutiškio gamtinio rezervato steigimo tikslas – išsaugoti unikalų Aukštaitijoje termokarstinės kilmės Girutiškio pelkyną su Beržaloto raistu, gervių, erelių žuvininkų perėjimo vietas ir vieną didžiausių beržų keružių populiacijų Lietuvoje. Nors rezervatas gimė po Labanoro RP įsteigimo 1992 metais, šios teritorijos buvo saugomos ir anksčiau. Rezervato pagrindą sudarė nuo 1960 metų įsteigtas Baranavos botaninis – zoologinis draustinis bei 1974metais įsteigtas Beržaloto botaninis draustinis – spanguolynas. Rezervato teritorija neblogai ištirta – rezervatui parengtas gamtotvarkos projektas.
Rezervato ežerai
Girutiškio pelkynuose tyvuliuoja 15 ežerėlių. Didžiausias jų – 62 hektarų ploto Girutiškis. Gerokai mažesni Girutaitis, Gervežeris, Petrežeris, Verlinas, Juodinėlis ir dar bent devyni mažesni ežerėliai. Daugelyje ežerėlių vanduo neišpasakytai skaidrus. Ilgam įstrigo pirma pažintis su Verlinu. Per aukštapelkę nubridau iki pat ežero kranto. Žvilgtelėjau, žemyn ir nejučiom atšokau: prieš mane žiojėjo tuščia duobė… Reikėjo laiko susivokti, kad prie tam tikro apšvietimo vandens tiesiog nesimato. Kažkokia nereali situacija: matai dugną, žoles, dumblius, įkritusias šakas ir tik pačiame paviršiuje akis pagauna vieną kitą saulės blyksnį, žymintį vandens horizontą.
Draustinio statusas tarybiniais laikais neapsaugojo ežerų nuo intensyvios ūkinės veiklos. Girutiškio ir Girutaičio ežeruose apie 1964 metus buvo išnaikintos vietinės žuvys. Naudoti chemikalai, neleidžiantys į vandenį patekti orui, greičiausiai naftos produktai. Po vietinių žuvų išnaikinimo įveisti karpiai ir peledės. Karpių maistui įveistos saulažuvės. Per kelis dešimtmečius ežeruose vėl atsirado vietinių žuvų rūšių. Iki šiol išliko pavieniai labai stambūs karpiai. Vietinių žuvų naikinimo vajų ištvėrė unguriai, kurie čia buvo veisti dar lenkų valdymo laikais. Toks žuvų amžius nestebina, žinant kad Švedijoje užfiksuotas ilgiausias europinio ungurio amžius – 155 metai.
Ežerų nejungia jokie upeliai. Rezervatas įsteigtas Peršokšnos ir Luknelės takoskyroje. Pavasarį susikaupęs tirpsmo vanduo išsaugomas ežeruose ir pelkėse iki vasaros karščių. Tik nedidelė jo dalis per polaidį lomomis, dubakloniais bei Paluknos upeliu nuteka į minėtas upes.
Girutiškio ežere įrengta automatinė hidrometeorologinė stotis. Apsilankę www.meteo.lt tinklalapyje visada galite pažiūrėti šio ežero vandens lygį ir jo temperatūrą.
Augalija ir gyvūnija
Girutiškio rezervate vyrauja pušynai. Sausesnėse vietose, kalvelėse auga mėlyniniai, brukniniai pušynai. Rezervatas įsteigtas palyginus neseniai, tad daugumas pušynų vos viršija šimto metų ribą. Aukštapelkėse paplitę pelkiniai pušynai, vienur kitur siūbuoja nedideli beržynėliai. Derlingesniuose dirvožemiuose galima sutikti ir šimtamečių eglynų. Jų nėra daug. Vertingiausią rezervato dalį – virš 500 hektarų sudaro pelkės. Jos nėra vientisos. Didžiausia Aisputiškio pelkė užima 245 hektarus. Toliau seka Girutiškio, Gervežerio, Balinės aukštapelkės. Žemapelkių čia beveik nėra, jos tik fragmentiškai išlikę laguose (pelkių riboje su mišku), kur suteka kritulių vanduo tiek nuo iškilaus pelkės vidurio, tiek nuo sausų miškų kalvelių. Nenuostabu, kad kalbant apie retuosius augalus pirmiausiai tenka prisiminti pelkių augmeniją. Čia auga keružis ir liekninis beržai, pelkinė laksva, liūninė ir raistinė viksva, patvankinis pataisiukas, pelkinė uolaskėlė, šakotoji ratainytė, dvilapis purvuolis, širdinė dviguonė, vienalapis gedutis, nariuotoji ilgalūpė, pūkuotoji apuokė, bent keturios gegūnių rūšys. Anksčiau Girutiškio ežere buvo galima pamatyti ežerinę lobeliją. Šiuo metu ji auga tik už rezervato ribos esančiuose ežeruose – Ešeriniame, Salaityje, Kerotyje. Bevardžiame ežerėlyje auga paprastoji vandens lelija, Balinio ežere –mažažiedė lūgnė. Sausuose pušynuose retųjų rūšių gerokai mažiau. Tik keliose vietose sutinkami smiltyniniai gvazdikai bei vėjalandės šilagėlės.
Iš retųjų paukščių paminėtini vapsvaėdžiai, vištvanagiai, ereliai žuvininkai. Girutiškio rezervatas – viena iš paskutinių vietų Lietuvoje, kur buvo matytos žvyrės (1997 metais). Tikėtina, kad tai buvo iš Baltarusijos pelkių užklydę paukščiai. Prieš keletą metų rezervato teritorijoje buvo išleisti keturi didieji apuokai. Deja, jie čia neapsigyveno, nors apuokų buvimo žymių rezervate matyta ir anksčiau. Lututės, žvirblinės pelėdos čia neabejotinai peri. Pelkynuose gausu gervių. Dalis jų – iki penkiolikos porų lieka perėti, kitos apsistoja tik migracijų metu. Girutiškio ežere kartais matomi juodakakliai narai, bet apie jų perėjimą duomenų nėra, nors kituose Labanoro girios ežeruose kelios poros juodakaklių narų peri. Pavasarį raistai aidi nuo tetervinų burbuliavimo. Pastaraisiais metais šių paukščių gerokai sumažėję, didesnių pastovių tetervinų tuokviečių nėra. Kurtinių tuokviečių yra ne viena ir ne dvi. Šie paukščiai rezervate ir aplinkiniuose miškuose įprasti, nors ir nėra labai gausūs. Gyvi pasakojimai, jog tais laikais, kai kurtinių medžioklė dar būdavo leidžiama, vietiniai medžiotojai jų prisūdydavo statines. Rezervato aukštapelkėse peri kelios poros tikučių. Šie tilvikai Lietuvoje matomi labai dažnai, tačiau tai būna tik migrantai, perėti lieka vienetai.
Iš retųjų žinduolių rezervate sutinkami šermuonėlis, baltasis kiškis, ūdra, beržinė sicista, mažasis nakviša. Retkarčiais į rezervato teritoriją užsuka lūšis. Panašu, kad šie žvėrys po ilgesnės nebūties sugrįžo į Labanoro girią. Vilkai bei jų pėdsakai neretai matomi rezervate ir jo apylinkėse, palei Luknelės upelį. Tikėtina, kad viena vilkų šeima rezervate išsiveda jauniklius. Netoli rezervato prieš penketą metų matytos ir meškos pėdos. Šie gyvūnai vos ne kasmet užklysta į Rytų Lietuvą iš Latvijos ir Baltarusijos. Paprastai tai būna jauni, ieškantys naujų teritorijų, lokiai. Manau, anksčiau ar vėliau Labanoro arba Biržų girioje galime tikėtis „savų“ meškų.
Rezervatą prižiūri VĮ Švenčionėlių miškų urėdijos Antaliedės, Prūdiškės ir Januliškio girininkijos bei Labanoro regioninis parkas. Lankymasis rezervate be šių institucijų leidimo draudžiamas.