Paklajokime po miškus ramią mėnesienos naktį. Įsitikinsite, jog miškai jau pabudę iš žiemos snaudulio. Kovas – palankiausias metas susipažinti su mūsų miškuose perinčiomis pelėdomis. Tikrai nelengva jas pamatyti nakties tamsoje, tačiau jų tuoktuviniai balsai sklinda toli. Pasiklausykite tų balsų įrašų prieš ruošdamiesi į mišką, įsirašykite į telefonus, ir miškas atsiskleis visai kitomis spalvomis. Pietryčių Lietuvos miškuose dažniausiai girdimi lutučių balsai. Kartais jie netyla visą naktį.
Istorija
Apie lututę paklausinėjus praeivių gatvėje, daugumas gūžtels pečiais: O kas tai yra? Nesusidūriau, negirdėjau. Vaikai, ko gero, prisimins – yra toks smagus, spalvingas žurnaliukas apie gamtą. Labiau apsiskaitę turėtų prisiminti ir šiuo vardu pavadintą leidyklą, leidžiančią gamtinę literatūrą. Gal tik vienas kitas įvardintų, jog tai paukštis, dažniausia Lietuvoje pelėda, apsigyvenanti vien tik miško buveinėse. Būtent taip ornitologai ją apibūdino 2006 -taisiais.
Bet grįžkime į dar senesnius ir kaip daugelis sako – geresnius laikus, kai gamta buvo tokia natūrali…
Didžiuliam senų gerų laikų garbintojų nusivylimui, iki 1980 metų žinių apie Lietuvoje perinčias lututes nebuvo. Jos laikytos retais, migracijos metu užklystančiais paukščiais. Dabar sunku atsakyti ar ornitologai naktimis kietai miegodavo, ar tie paukščiai tikrai buvo žymiai retesni. Apie 1995 -2000 metus lututės išplito netikėtai gausiai. Tiesa, ne visi Lietuvos miškai joms pasirodė tinkami, tačiau Pietryčių Lietuvos pušynai su eglių priemaiša patiko. Tuo metu Labanoro girioje dažnai iš vienos vietos buvo galima išgirsti dudenant kelis paukščius. Ekspertiniu vertinimu jų turėjo būti maždaug 2 poros tūkstančiui hektarų miško. Gaila, vėliau gausa kažkiek krito, ir šiuo metu lututės girdimos šiek tiek rečiau.
Išvaizda ir grobis
Lututė – viena iš mažesnių pelėdų, tesverianti vos 100-180 gramų. Kaip ir kitos pelėdos, dėl gausių plunksnų atrodo gerokai didesnė. Iš tikro lututės tėra tik kėkšto dydžio. Galva neproporcingai didelė – užima vos ne pusę kūno. Skrendanti atrodo labai trumpa, buka.
Tikrai ne visos pelėdos yra išimtinai naktiniai paukščiai. Tuo tarpu lututės būtent tokios. Lietuvoje jų nepamatysi medžiojant dieną, prieš pat saulėtekį ar tuoj po saulėlydžio. Lututė sėkmingai medžioja ir pačią tamsiausią naktį. Gerokai šiauriau gyvenančios lututės priverstos medžioti ir dieną, nes netoli poliarinio rato vasarą nakties tiesiog nėra. Lututės minta labai įvairiu maistu. Mūsų miškuose dažniausiai jų grobiu tampa kirstukai ir pelėnai. Matyt, šie žvėreliai dažniausi Lietuvos miškuose. Lututės lengvai persiorientuoja į kitokį grobį, gaudo tą, kas jų gyvenamoje aplinkoje dažnesnis. Tinka paukščiai, varlės, stambesni drugiai. Sugeba sumedžioti ir plaukiojančius vandens paukščių jauniklius. Kaip ir žvirblinės pelėdos, lututės žiemą moka kaupti atsargas. Dar įdomiau – jos moka uokse užšaldytą pelę atsišildyti ją aptūpdamos lyg perėdamos.
Gyvenimo būdas
Atrodo, kad lututėms patinka tik dvi medžių rūšys – pušys ir eglės. Pušynuose gyvena juodosios meletos, kurios iškala lututėms uoksus. Žinoma, meletos to nedaro iš geros širdies. Jos tiesiog kasmet sau kalasi naujus uoksus. Senieji atitenka lututėms ir antims klykuolėms. Praktiškai visus uoksus juodosios meletos iškala pušyse, ir tik pavienius drebulėse, beržuose ar kituose medžiuose. Tačiau gryni pušynai lututėms nepatrauklūs dėl skurdžios maisto bazės. Todėl jos renkasi derlingiausius iš pušynų – tuos, kuriuose auga eglės. Arba atvirkščiai – prasčiausius eglynus, kuriuose jau yra pušų tinkamų uoksams. Abiejų medžių reikšmė tampa akivaizdi stebint iš uokso pirmam skrydžiui kylantį lututės jauniklį. Jis iš uokso pušyje šiaip taip nuplasnoja iki pirmos eglės šakos ir čia apsistoja ilgam. Gal mėnesį jo visa veikla bus šokinėti eglės šakomis, perskristi į kitą, artimiausią eglutę ir laukti tėvų nešamo maisto. Gryname brandžiame pušyne pelėdžiukui tektų tūpti ant žemės, kur jis taptų plėšrūnų grobiu.
Taip lututės prisitaikiusios gyventi Lietuvoje. Tačiau jos gyvena ir Azijoje ir Amerikoje. Žinoma, ten renkasi kitas medžių rūšis, kitą aplinką.
Žiemoja lututės Lietuvoje. Tačiau tai tik pusė tiesos. Pasirodo, patinukai lieka ištikimi savo teritorijai ir bando čia išgyventi žiemą. Tuo tarpu patelės migruoja, ieškodamos geresnio gyvenimo. Pavasariniai patinėlių dūdavimai – bandymai prisivilioti ir sulaikyti sugrįžtančias pateles. Tie dūdavimai prasideda vasarį ir gali tęstis iki gegužės. Ramią pilnaties naktį, nesulaukdami poros patinėliai gali be perstojo plyšauti kone nuo vakaro iki ryto.
Miškuose tuščių uoksų netrūksta. Gyvenami būna tik kas penktas ar kas dešimtas iš jų, tačiau mes nežinome, kas dedasi tuose negyvenamuose. Meletos kalasi naujus, nes senieji būna jauniklių priteršti, iškalti netinkamose vietose, prilyjami lietaus ir panašiai. Be to meletų uoksai šiek tiek mažoki lutučių šeimai. Todėl lututėms verta kelti inkilus. Optimalūs inkilai su 9-12 cm landa ir 22-25 cm vidiniu skersmeniu. Į inkilus būtina įberti pjuvenų, nes pelėdos lizdų nesuka. Lututės nėra išrankios, jos apsigyvena ir didesniuose inkiluose skirtuose naminėms pelėdoms.
Pagrindinis lututės priešas – kiaunė. Ji nesunkiai įkiša galvą ir leteną į meletos iškaltą uoksą, tad lututei belieka tik sprukti išgirdus kiaunės nagų krebždesį lipant į medį. Kiaušinių ar jauniklių lututė apsaugoti negali. Kiaunių mūsų miškuose tikrai daug, jos ir pristabdo lutučių išplitimą. Žmogaus ši pelėda nelaiko priešu, prisileidžia labai arti. Ūkiniai darbai miškuose lututėms pakenktų tik tuo atveju, jei būtų nupjaunami medžiai su uoksais. Kirtavietės, retmės lututėms patinka, nes jos tampa gerais medžioklės plotais, paukščiai stengiasi apsigyventi šalia atviresnių vietų.