ŽVIRBLINUKĖ

Žvirblinė pelėda
Žvirblinė pelėda

Šiek tiek istorijos

         Atsiverčiu knygutę „Lietuvos TSR paukščių ekologija“ išleistą rusiškai 1976 metais ir skaitau:  „Žvirblinė pelėda porą kartų buvo sumedžiota praeitame šimtmetyje pietų Lietuvoje.“ Suprask – nuo 1900 iki 1976-ųjų apie ją jokių žinių kaip ir nebuvo.  1978 – taisiais Aukštaitijos nacionaliniame parke gamtininkas Bronius Šablevičius užtiko pirmą paukštį. Vėliau susitikimai su žvirblinėmis pelėdomis ėmė dažnėti. 2001 metais ornitologai jau teigė, jog Lietuvoje peri 50 – 150 porų.  Kiek jų peri dabar?  Neradau tokių duomenų, bet manau, kad reikėtų skaičiuoti dešimtimis tūkstančių. Paukščiai plito milžinišku greičiu. Dažnas gūžtels pečiais:  „- Kur tie tūkstančiai? Gyvenime niekad nesu matęs“. Nematėt ir nepamatysit, jei specialiai nesidomėsite, nes tai toks paukštis, kurį reikia pastebėti, atpažinti smulkių paukštelių fone. Kitas dalykas – išgirsti. Žvirblinės pelėdos švilpčioja saulei leidžiantis ar tekant vos ne kiekviename miškelyje. Pabandžius pašvilpauti, paerzinti, dažnai ir atskrenda ar net atakuoja erzintoją. Vasario baiga, kovas- žvirblinių pelėdų tuoktuvių metas, tad šiuo metu jų švilpčiojimai girdimi ypač dažnai.

Išvaizda ir elgsena

      Varnėno dydžio paukštelis. Lengviausiai pastebimas tupintis ant elektros laidų. Išsiskiria tuo, kad iš tolo tiesiog atrodo be galvos. Žmonių nevengia, lankosi kaimuose, gyvenvietėse, gali tupėti ant stogo, ant lietvamzdžių ir pan. Drąsiai prisileidžia smalsuolius per 5-8 metrus. Ir nuskrenda ne todėl, kad bijotų. Visa pelėdos fizionomija tiesiog byloja – Jūs triukšmaujate ir trukdote jai medžioti. Pakilusi dažnai praneria pro pat galvą – suprask, su manim nejuokaujama, galiu ir akį iškabinti. Žvirblinės pelėdos, nežiūrint tikrai mažo ūgio yra aršūs, kovingi, plėšrūs paukščiai. Jų grobiu kartais tampa gerokai už jas pačias stambesni paukščiai : geniai, strazdai. Zylutė, žvirblis ar starta pietums – šiai pelėdai visai įprastas reikalas. Žinoma, tradicinis maistas vis dėlto pelės. Šias mėgsta medžioti apleistuose, piktžolėmis užžėlusiuose laukuose, tupėdama ant elektros laidų ar nedidelių medelių viršūnėse. Nevengia medžioti dienomis. Net tvieskianti aštri saulė jų nė kiek netrikdo. Tai ir leidžia jas pastebėti, su jomis susipažinti iš arčiau.

    Žiema – sunkus metas net tokiam meistriškam medžiotojui, kaip žvirblinė pelėda. Juk nieks negali garantuoti, kad ryt ar poryt irgi pavyks sėkmingai numalšinti alkį. Šią problemą paukštelis sprendžia nesunkiai – kaupia maisto atsargas. Ir tai daro paprastai ir genialiai – žiemą sugautas peles tempia į arčiausiai medžioklės vietos surastą uoksą. Šaltyje pelytės greit sušąla ir laikosi lyg šaldytuve. Neatėjo „juodos dienos“ – pelytės taip ir liko uokse, tačiau jei privers pusmetrį sniego, virš jo susiformuos stora pluta, pelėda savo atsargomis tikrai pasinaudos.

Perspektyvos

        Ar turime saugoti šią rūšį? Juk ji taip greitai ir sėkmingai plinta. Be abejo, privalome saugoti kiekvieną gyvą sutvėrimą, kuris žmogui nedaro akivaizdžios, juntamos žalos. Konkrečių veiksmų, apsaugos priemonių žvirblinės pelėdos nereikalauja. Na, nebent šiek tiek ramybės perėjimo metu. Ko gero užtenka tik konkretaus uokso išsaugojimo, nes žmogus šalia to uokso pelėdoms neatrodo pavojingu.

      Pamenu, buvo vykdomos akcijos – inkilų kėlimai būtent žvirblinėms pelėdoms. Žinoma, dar keli  inkilai miške niekam nepakenkė, tačiau genių uoksų šiais laikais miškuose daugiau negu pakanka. Juo labiau, kad ši pelėda nesunkiai gali iškrapštyti ir patį uokso šeimininką. Žvirblinei pelėdai tinka ir varnėnams skirti inkilai su 4,5-5 cm landa. Tik tikėtis, kad Jūsų iškeltą inkilą užims būtent ši pelėda, neverta – jai pasirinkimas didžiulis.

      Lietuvos žiemos ne visad palankios pelėdoms. Net stambios pelėdos, tokios kaip naminė, badauja ir net žūsta iš bado jei gausu sniego, jei susiformavusi stora ir tvirta sniego pluta. Tuo tarpu mažytė žvirblinė pelėda ir tokiu metu jaučiasi saugi. Dar daugiau. Žvirblinių pelėdų arealas siekia Poliarinį ratą! Paslaptis paprasta. Negalėdamos sugauti pelių, šios pelėdos imasi paukščių medžioklės. Būdamos mažos ir vikrios jos sėkmingai gaudo smulkius paukštelius vidurdienį šiems aktyviai maitinantis.

    Kaip jaučiasi sparčiai plintančios žvirblinės pelėdos greta kitų, įprastinių mūsų pelėdų? Neabejotinai visos pelėdos stipriai konkuruoja tarpusavyje. Ir ne tik dėl grobio. Didesnės pelėdos paprasčiausiai gaudo  mažesnes ir jomis minta. Taigi žvirblinukės gali tapti lutučių ar naminių pelėdų grobiu. Visgi stambesniųjų pelėdų yra ganėtinai mažai, kad jos darytų didesnę įtaką šių mažylių plitimui.

     Kadangi žvirblinės pelėdos daugiau ar mažiau šiaurinių miškų paukštis, jų atsiradimo ir išplitimo mūsų šalyje negalime sieti su klimato šiltėjimu. Belieka tik stebėtis ir spėlioti, kokie veiksniai joms buvo palankūs ir kaip tai gali įtakoti jų populiaciją ateityje.

Parašykite komentarą