ALVYDAS BARZDĖNAS – brolis, kasmet keliaujantis į pačius atokiausius, laukinius kraštus. Kartais ten, kur aplamai nebuvo žengusi žmogaus koja. Gamina turistinį inventorių, pirmiausia – pripučiamus laivelius skirtus plaukti didelio nuolydžio kalnų upėmis.

http://www.vikingai.org

Šiuose žygiuose keliavome kartu:

http://www.vikingai.org/vik.php?f=is_zygiu_sugrizus/altajus/turgusuno_spastuose_1982

http://www.vikingai.org/vik.php?f=is_zygiu_sugrizus/kola/paslaptingieji_kandos_kanjonai_1_2002_metai

http://www.vikingai.org/vik.php?f=is_zygiu_sugrizus/kola/paslaptingieji_kandos_kanjonai_2_2003_metai

Ši knyga – miškininkų kūrybos albumas

Leidinyje publikuojamos Bronislovo Ambrozo, Jono Barzdėno, Jurgitos Bruniuvienės, Andriaus Čeponio, Remigijaus Daugalo, Jono Gaidelionio, Mindaugo Ilčiuko, Joanos Janulevičiūtės, Kęstučio Jarmalavičiaus, Petro Jurkevičiaus, Kęstučio Mėlinio, Rimanto Nalivaikos, Benjamino Sakalausko, Loretos Skirbutienės, Arvydo Stakės nuotraukos.

Tekstai Juliaus Adomonio, Bronislovo Ambrozo, Jono Barzdėno, Jurgitos Bruniuvienės, Prano Jonkaus, Adomo Kubiliaus.

Jūsų teismui vienas iš mano straipsnelių, publikuojamų šioje knygoje.

      GIRIOMS PRAŽYDUS

Įsibėgėja pavasaris. Girios puošiasi žiedais. Žiedų banga, kilusi  ties Rusne, Viešvile, Prienais ar Kapčiamiesčiu, nesulaikomai sklinda į šiaurę  ir rytus, kol pasiekia labiausiai įšalusias Lietuvos girias – Biržų ir Labanoro. Tirpstant sniegui lyg stebuklo laukėme pražystant blindžių. Laukėme ne mes vieni – drugiai, naminės bitės, kamanės lyg gyvybės eliksyro laukė pirmojo medaus. Gegužę miškai jau mėlynuoja nuo žibuoklių, šilagėlių, plaučių. Laukus nukloja geltoni kiaulpienių kilimai, baltai lyg nuotakos puošiasi pamiškėse netyčia išdygę obelys ar kriaušės. O kur dar paupiai! Juos balta marška užtiesia ievų žydėjimas. O dar plukės, blužnutės, vištapienės… Visko ir neišvardinsi.

Paukščių karalystėje vestuvių giesmės jau prityla. Teritorijos jau užimtos, lizdai susukti. Vienos paukštės dar deda pirmuosius kiaušinius, kitos jau ir jauniklių susilaukė. Dar pirmajam spinduliui nenurausvinus eglių viršūnių, pragysta strazdai, kikiliai, liepsnelės. Lakštingalų trelės aidi per visą naktį. „Teritorija užimta. Čia mano žmona ir vaikai“ – byloja kiekviena giesmė. Ir tegu tik kas išdrįsta nepaklusti. Gaus tiek, kad plunksnos dulkės.

Kiškiai kelia jau antras vestuves. Šlapi nuo rasos, nuilsę nuo nuotakos paieškų ir tarpusavio peštynių, saulei pakilus per visą sieksnį, kiškiai dar tupinėja pakelėse, aiškinasi santykius ir mažai kreipia dėmesio į žmones ar automobilius.  Lapės, mangutai, barsukai jau augina mažylius. Gegužės viduryje lapiukai pirmą kartą išropoja iš uolos pasižiūrėti į saulę, užuosti gaivų pavasario vėją. Žiopliukai,  dar pusiau akli, ginasi nuo uodų, šildosi prieš saulutę.

Linksmi, smalsūs ir išdykę lapiukai – gan dažnas gamtos fotografo grobis. Prisimenu pirmą vaikystės susitikimą prie lapės urvo. Sėlinau artyn prie žaidžiančių žvėrelių. Lapiukai kažką pastebėjo, bet nesugebėjo suvokti šalia išdygusio žmogaus kaip visumos. Jie ėmė sekti mano kojas! Tikriausiai vėjas man buvo palankus, o kojos jiems priminė  medžių kamienus. Tik ko tie medžiai eina artyn? Tik priėjus per kelis žingsnius žvėreliai pasitraukė į urvą. Ką gali žinoti, ką tie du stulpai dar sugeba…

Jauniklių spėjo susilaukti ir nekantresnės stirnos. Kruopščiai nulaižė ir nuvedė kiekvieną atskirai į tankmę ar didesnį žolių guotą. Rusvi, dėmėtašoniai stirniukai susilieja su aplinka ir kantriai tūno laukdami motinos. Gal priešas nepastebės, praeis pro šalį… Ir tik  likus dviem ar trim žingsniams pašoka ir lyg kulka neria į tankmę. Nesisaugodami šakų, aukštai keldami, pakratydami užpakalines kojas – kodėl nepabandžius lapei ar vilkui dantų išmalti?

Miškuose prityla pjūklų burzgimas. Paukščiams, žvėreliams kaip niekad reikia ramybės. Vieni medkirčiai atostogauja, kiti griebiasi smulkesnių darbų: kas taiso ąžuoliukų apsaugas ar tveria tvorą, kas šienauja želdiniuose suvešėjusias atžalas ar taiso priešgaisrinį inventorių, kiti užsiima per polaidį išmaltų kelių remontu.

Straipsnis „Žurnalui apie gamtą“  2010 rugsėjo numeriui

Labanoro girios uralinės  pelėdos                                                                                                                                                           Jonas Barzdėnas

Apie uralinę pelėdą

                 Paukštis gerokai stambesnis už naminę pelėdą, šviesus, geltonu snapu ir ilga uodega. Paplitęs vos ne visoje Eurazijoje, tačiau Pietų, Vakarų Europoje labai retas.

Pasak Tyzenhauz‘o Lietuvoje XIX a pirmoje pusėje buvo gan dažnas, gyveno netgi soduose, parkuose. Tadas Ivanauskas 1959m. uralines pelėdas jau priskyrė prie labai retų paukščių. 2001m duomenimis uralinių pelėdų populiacija Lietuvoje įvertinta 15-30 perinčių porų. Drįsčiau teigti, kad pastaruoju metu šios pelėdos sparčiai plinta.

Medžioja dieną, temstant ir švintant. Vidurnaktį dažniausiai prasnaudžia ant šakos. Pagrindinę maisto dalį sudaro peliniai graužikai. Jų trūkstant puola voveres, kiškius, tetervinus ir daugelį smulkesnių paukščių.

Peri uoksuose, plėšriųjų paukščių lizduose, ant stuobrių, retkarčiais ir ant žemės.

Apie Labanoro girią

            Labanoro (Labanoro –Pabradės ) giria antra pagal dydį Lietuvoje. Užima 91000ha plotą ir tęsiasi iš rytų į vakarus 35km, iš šiaurės į pietus -48 km. Pagrindinis girios masyvas yra Švenčionių rajone, tačiau giria nusidriekia į Molėtų, Utenos ir netgi Vilniaus rajonus. Labanoro giria kaip diena nuo nakties skiriasi nuo uralinių pelėdų Mekos –Biržų girios. Girioje vyrauja pušynai. Čia daug ežerų, skaidrių ir smėlėtų upelių. Girios vandenys srūva į Žeimeną, tik vakariniu girios pakraščiu praeina Šventosios baseino riba. Ten savo vandenis plukdo Siesartis. Giria garsi žuvininkais, kurtiniais. Uralinių pelėdų čia nieks ir nebuvo matęs…

Pirmieji susitikimai

           Pirmą kartą su šia pelėda Labanoro girioje susidūriau 2008m gegužės 20d. Vidurdienį pelėda ramiausiai snaudė prieš saulutę vos poros metrų aukštyje ir kelių žingsnių atstumu nuo žvyrkelio. Prisileido arti, leidosi fotografuojama. Taip atsirado pirmas įrodymas, jog Labanoro girioje jos gyvena. Tada prisiminiau ir 2007m rudenį čia matytą pelėdų porą, kurios prietemoje nesugebėjau atpažinti.

Vėliau dar kelis kartus mačiau pelėdą toje pat vietoje. Lizdo, tinkamo jų perėjimui, gretimais nebuvo, tad iškėliau didelį inkilą. Jame nieks neapsigyveno…

2010m.  Pagaliau peri!

           Staiga naujiena: benagrinėdamas ruošiamą juodųjų gandrų apsaugai skirto poligono gamtotvarkos projekto žemėlapį, nutariau šį tą patikslinti vietoje. Praeidamas netoli seno apleisto, karklavijais apaugusio lizdo spragtelėjau porą kadrų. Šiaip sau, istorijai, faktui, kad lizdas dar neiškritęs. Kompiuteryje padidinęs nuotrauką, netikėtai tarp karklavijų lapijos įžiūrėjau geltoną snapą. Abejonių nebuvo, tad tuoj paskambinau Broniui Šablevičiui: visgi pirmas šių pelėdų perėjimo atvejis Rytų Lietuvoje. Broniaus nenustebinau – buvo išsiaiškinęs, jas stebėjo jau porą dienų… Deja tas stebėjimas tuoj ir baigėsi. Po kelių dienų Bronius rado iš lizdo iškritusį ir baloj prigėrusį vos poros dienų jauniklį. Daugiau pelėdžiukų lizde nebuvo. Keistas, nenormaliai vėlyvas perėjimas, vienintelis jauniklis. Gal jauni, nesubrendę paukščiai? –laužėme galvas.

               Netikėtumai tuo nesibaigė. Liepos 22 d. žmona bevažiuodama į darbą ant kelio pastebėjo pelėdos jauniklį ir nedvejodama priskyrė jį uralinėms pelėdoms. Nubaidytas pelėdžiukas vis taikėsi grįžti į kelią. Jį matė dar keli vairuotojai, kol pagaliau pastebėjęs eigulys panėšėjo ir patupdė kiek atokiau.

Atvažiavęs po trejeto valandų radau ir suaugusias uralines pelėdas. Taigi antra perinti pora šiemet, šįsyk senoj, gerai žinomoj vietoj. Akivaizdu, kad jos čia peri bent treti metai.

            Deja istorija tuo nesibaigė. Pelėdžiukas buvo ūgtelėjęs, gerai apsiplunksnavęs, bet kažkodėl nebandė ne tik skraidyti, bet netgi nelipo į medžius. Apžiūrėjęs Bronius rado sužeistus sparnus. Reikėjo spręsti ką daryti… Tada į mišką atsivežiau vet. gydytoją Algirdą Breidoką. Su Broniumi bandėme jį įspėti, kad uralinės pelėdos – agresyvūs, stiprūs paukščiai. Belieka tik džiaugtis, kad mūsų dar nepuola pelėdžiuko tėvai. Visgi, Algis, pratęs elgtis su agresyviais šunimis, ramiai pasisodino šį „viščioką“ ant delno… Čia pat ir pasigailėjo. Pelėdžiukas tuoj pat suleido nagus į raumenis, surakindamas abi rankas.

            Kai rankas pavyko išlaisvinti, apžiūrą tęsė patupdęs pacientą ant medžio šakos. Diagnozė buvo paguodžianti. Sparnai nelūžę, stipriai sumušti, bet jau gerokai apgyję. Tikėtina, kad maždaug prieš savaitę jau skraidęs  pelėdžiukas susidūrė su mašina. Jei atlaikė iki šiol, turėtų išgyventi. Vienbalsiai nusprendėme paukštį palikti miške. Nors neskraidantis, žolėje besislapstantis jauniklis – lengvas grobis plėšrūnams, bet gretimais tupinėjantys jo tėvai – tikrai rimti priešininkai netgi kiaunei ar lapei.

           Nutarėme, kiek tai įmanoma, jauniklį stebėti. Gal, bent žmogaus buvimas, kvapas atbaidys plėšrūnus. Taip artėjant vakarui atsidūriau palapinėje per kelias dešimtis metrų nuo pelėdų šeimynos. Naktį kažką pamatyti vilties nebuvo, bet garsai pasako daug.. Pelėdos atkuto apie 23 valandą. Iš pradžių sududeno storokas tėvo balsas, vėliau ėmė čirpauti ir jauniklis. Netrukus prie jų prisijungė ir tolimas vilkų orkestras. Ech, gaila tų, kurie paežerėje paleidę trankią muziką negirdėjo nieko.

           Pelėdžiukas akivaizdžiai buvo vienas. Daugiau jauniklių miške negirdėti. Po pusvalandžio, jauniklis buvo pamaitintas ir pamažu nurimo. Vilkų orkestro užliūliuotas užmigau ir aš.

        Pabudau apie ketvirtą. Miške švito. Jauniklis tylėjo, senės pelėdos, retkarčiais susiūkčiodamos medžiojo atokiau. Mišką pamažu užtvindė strazdų balsai. Tik apie pusę šeštos savo maisto davinio vėl pareikalavo pelėdžiukas. Naktį apėjęs puslankiu apie palapinę, jis vėl sugrįžo į seną vietą ir netgi priartėjo tiek, kad išlindęs iš palapinės tuoj įžiūrėjau pilką kupstelį. Tėvai tupėjo čia pat ir nuobodžiaudami sekė, kaip aš susivynioju palapinę.

        Matydamas tėvų rūpestį jaunikliu, nutraukiau stebėjimus porai dienų. Kai sugrįžau, miške buvo tylu. Palaukęs iki vidurnakčio, pasukau namo. Ryte detaliai ištyrinėjau aplinkinius miškus. Pora išvamų – tik tiek pelėdų buvimo žymių. Sakytum, niekad nieko čia ir nebūta. Džiugino tik viena –jokių jauniklio plunksnų: ruseno viltis, kad paukštis praėjus skausmui, vėl pakilo ant sparnų.

       P.S. Po to pelėdos dar sykį perėjo sename suopio lizde. Dar po kelių metų pavyko surasti sužeisto pelėdžioko gimtąjį lizdą. Jame tais metais perėjo vapsvaėdžiai. Pastaraisiais metais šių pelėdų nesimatė. Joms buvo įkelta apie dvidešimt inkilų, tačiau juose gyveno tik voverės ir širšuolai. (papildyta 2016-12-14)