Šeštadienis – pirties diena.
Dažnai pasigirdami, papolitikuodami prisimename, kad miškai – ne vien tik mediena. Tačiau tik vasarą, o ypač rugpjūty puolame naudotis kitais miško turtais. Tiesa, mėlynės šiemet neužderėjo, tačiau biržėse tebenoksta avietės, pelkių pakraščiai nusėti vaivorais, retmiškiuose jau rausta bruknės. O kur dar grybų armijos, iš miestų išviliojančios ir pačius nerangiausius gamtos mylėtojus.
Nutolsta į užmarštį laikai, kai kone kas antras miškingų vietovių gyventojas grybavimą, uogavimą laikė vienu iš pagrindinių pajamų šaltinių. Tuštėja kaimai. Kas išvyko į miestus, kas į Airiją, o kas tiesiog į Anapilį. Likusieji baigia susigyventi su egzistavimu iš pašalpų ir bandančių užsidirbti miškuose kasmet vis mažėja. Tačiau tai nereiškia, kad ženkliau mažėtų ir miškų lankomumas. Geri keliai, nebrangus kuras, troškimas atsipalaiduoti nuo miestų triukšmo į gamtos prieglobstį tebevilioja daugybę pramogautojų. Lietuvoje dar išlikusi tradicija, kad grybus ir uogas žiemos atsargoms turi susirinkti savo rankomis. Ir, manau, tai gerai, nes meilė gamtai prie kompiuterių ekranų jau įgauna epideminį pobūdį. Civilizacija nenuilstamai žingsniuoja link to, kad maistu bus laikoma tik prekybos centre pirktas atitinkamai įpakuotas ir paženklintas gaminys. Taigi miške skinta uoga, savo darže išrautas svogūnas ar močiutės sode nuo žemės pakeltas obuolys jau tampa prabanga ir atgyvena. Nesterilu, nehigieniška, neįpakuota, nesertifikuota… Prie to dar pridėkime žiniasklaidos nuolat pučiamą erkių pavojų, ir dar po keliolikos metų į mišką keliauti ryšis tik didvyriai.
Apie erkes
Kaip gi atrodo tos siaubūnės erkės nuolat miškuose dirbantiems ir gyvenantiems žmonėms? Be abejo, teigti, kad erkių nėra, ar užsikrečia vienas iš milijono, tikrai negalima. Tačiau pavojus gerokai išpūstas, juolab apsisaugojimo priemonių irgi yra. Kas dieną miške dirbantys miškininkai per sezoną išsitraukia vienas tris, kitas penkias, kažkas ir daugiau įsisiurbusių erkių. Svarbu tai, kad praktiškai visi miškininkai skiepijami nuo erkinio encefalito, taigi šios ligos tikimybė darosi minimali. Lieka Laimo ligos grėsmė, nuo kurios skiepų nėra. Liga, žinoma, nemaloni, gydymas ilgas. Visgi lyginant kasdienį darbą miške su vienkartiniu pasigrybavimu, tikimybė grybautojui pasigauti šią ligą labai nedidelė. Laiku pastebėti ropinėjančias erkes padeda šviesūs rūbai. Jas atbaido įvairūs repelentai ar nešiojami nedidukai ultragarso prietaisėliai (pvz. TickLess). Svarbu ir grįžus iš miško persirengti, apsižiūrėti ar nėra ropojančių erkių, nueiti į dušą. Derinant visas šias priemones lankymasis miške teiks tik malonumą.
Miško kirtimai
Rugpjūtis – paskutinis mėnuo, kai įprastiniai darbai miškuose dar nevyksta pilnu tempu. Medienos gedimo (nusispalvinimo) tempai rugpjūtį patys didžiausi. Saugomose teritorijose bei apie retųjų paukščių lizdus dar tebegalioja draudimai. Šio mėnesio pradžioje lizdus palieka jau paskutiniai plėšrieji paukščiai – žuvininkai, vapsvaėdžiai. Tačiau kirtimų draudimas tebegalioja ir prie tų paukščių lizdų, kurie tušti jau nuo birželio. Plėšrieji paukščiai mėgsta keistis lizdais, todėl visai normalu, jei pernai konkrečiame lizde perėjo erelis rėksnys, šiemet juodasis gandras, o kitąmet perės suopis. Neretai lizdai eilę metų būna tušti, vėliau paukščiai vėl sugrįžta. Todėl nereikėtų laikyti klaida, jei dokumentuose įrašyta viena paukščių rūšis, o tikrovėje susiduriame su visai kita.
Atsisveikina gandrai ir gervės
Rugpjūčio pabaigoje iš mūsų laukų ir pamiškių dingsta mūsų mėgstamiausi paukščiai: gandrai ir gervės. Gandrų ruošimasis skrydžiui akivaizdus. Tik palikę lizdus paukščiai laikosi šeimomis, vėliau jos jungiasi į būrius ir vos tik jaunikliams sustiprėjus gandrai išskrenda. Kartais susidaro įspūdis, jog Lietuvoje jie praleidžia laiko lygiai tiek, kiek reikia jaunikliams išauginti ir nė diena ilgiau.
Gervės elgiasi priešingai. Grįžusios ankstyvą pavasarį, kartais dar žiemą, pas mus jos sulauks žvarbaus rudens. Tačiau rugpjūčio pabaigoje daugelyje vietovių gervių nebelieka – jos renkasi į tūkstantinius būrius ir traukia į pamėgtas vietas, o tokių Lietuvoje ne tiek ir daug: Žuvintas, Novaraistis, Tyruliai, Sulinkiai. Čia gervių gausa kartais piktina ūkininkus, tačiau žymios žalos jos nepadaro, nes gervių būriavimosi laikotarpiu didžioji derliaus dalis jau būna sudorota.
Prasideda elnių ruja
Rugpjūčio paskutinėmis dienomis prasideda tauriųjų elnių ruja. Tai vienas įspūdingiausių gamtos reiškinių, taip laukiamas medžiotojų, gamtos fotografų bei kitų gamtos ir adrenalino mėgėjų. Daugelis jų įsitraukia tiek, kad šiuo laikotarpiu ima atostogas ir, užmiršę šeimas ir darbus, nakvoja miškuose. Elnio baubimas palieka įspūdį net girdint jį iš pakankamai toli. Tačiau tikrai neįmanoma aprašyti įspūdžio, kurį patiri naktį braudamasis per brūzgynus, kai atrodo, kad baubia, riaumoja visa giria, o artimiausias žvėris visai čia pat, už keliolikos žingsnių ir aiškiai girdėti jo šnopavimas, lūžta ragais daužomi medžiai.
Nors tamsią naktį prie žvėrių galima prieiti pakankamai arti, sumedžioti baubiantį elnią tikrai nelengva. Žvėrys vengia išeiti į atviras vietas, turi puikią klausą ir matymą. Prieš pasigarsindami baubimu jie gerai ištiria aplinką ir esant nors mažiausiam pavojui sugeba nepastebimai ir be menkiausio garselio dingti. Medžiotojai dažnai bando prisivilioti elnius pamėgdžiodami jų baubimą, tačiau ir šiuo atveju reikia įgudimo ir tiesiog sėkmės, nes elniai vieni atsargiausių mūsų miškuose gyvenančių žvėrių.
Ruja intensyviausia prasidėjus šalnoms, o trunka net iki spalio vidurio. Baigiantis rujai elniai numeta daug svorio, stipriai nusilpsta. Daugeliui jų tenka gydytis kovose patirtas žaizdas. Daugybė žmonių apie šį įspūdingą reiškinį nieko nežino, nes elniai gyvena ne visuose miškuose ir baubia tik vėlų vakarą, naktį ar ankstyvą rytą.
Rugpjūty gamta plačiai žarsto savo dovanas, tad atostogaujantiems belieka palinkėti sulaukti gero oro ir netingėti lankytis miškuose.